Negana to, norėdamas pakeisti neįgalių vaikų likimus, jis ketina pastatyti ugdymo centrą – mokyklą, darželį, dienos centrą, kur galėtų mokytis bei tobulėti ir sveiki, ir fizinę negalią turintys vaikai iš visos Lietuvos. Neįgaliems moksleiviams ir darželinukams netektų kentėti vienatvės, kuri vaikystėje prislėgė J.Džiugelį.
Dešimt klasių jaunuolis pabaigė neišėjęs iš namų. Bendraamžiai tuo metu jam buvo pasiekiami tik telefonu ar internetu. Virtuali draugystė negalėjo atstoti tikros.
Užtat dabar, turėdamas sėkmingą verslą, J.Džiugelis nori nuo izoliacijos apsaugoti mažuosius savo likimo draugus. Jis ketina Vilniuje atidaryti Baltijos ugdymo centrą, kuris būtų visiškai pritaikytas net sunkiausią fizinę negalią turintiems moksleiviams ir darželinukams.
Ar jam pavyks, priklausys ir nuo bendraminčių. Vyras savo idėją šiuo metu pristatinėja žinomiems visuomenės veikėjams. Verslininkas tikisi, kad per kelis artimiausius metus jo svajonė išsipildys ir 36 tūkst. vaikų su specialiaisiais poreikiais sužinos apie šį projektą.
Negalės vaikščioti
Idėja kurti neįprastą ugdymo centrą kilo dėl asmeninės Justo patirties.
Jo negalią tėvai pastebėjo dar kūdikystėje, kai berniukui tebuvo 3 mėnesiai. Kūdikis negalėjo pats apsiversti ir ropoti. Gydytojai nežinojo, kokia tai liga. Jie priekaištavo tėvams, esą jų sūnus – tinginys ir per daug sveria. Paaugusiam berniukui gydytoja išrašė masažus. Iki šiol Justas prisimena juos kaip didžiausią kankinimą. Viena vyro koja dėl jų ir šiandien išsukta.
Likimo rebusą išsprendė medikas iš Amerikos. Darželinukui jis diagnozavo įgimtą raumenų atrofiją. Buvo aišku, kad Justas niekada nevaikščios.
Šeimos gyvenimas turėjo keistis. Nors Justo mama svajojo gyventi mieste, šeima persikėlė į kaimą prie Vilniaus, pas močiutę.
Tėvai Justo nepalikdavo vieno. „Ačiū Dievui, kad šeima neiširo, kaip daugeliu atvejų šiandien. Augau meilėje. Mes trys buvome kaip komanda“, - pasakojo verslininkas.
Berniuko tėtį kankino širdies nepakankamumas. Jis negalėjo įsidarbinti, todėl šeima ėmė ūkininkauti – į sostinę veždavo parduoti pieno, turguje parduodavo raugintus agurkus.
Kad Justui nebūtų liūdna, mama prikviesdavo į namus vaikų. Prašydavo jų pagalbos ūkio darbuose. Taip J.Džiugelį vasaromis supo bendraamžiai.
Vaikiškos draugystės – mobiliuoju telefonu
Kai berniukui sukako 7-eri, į Džiugelių namus atsitiktinai atvyko vieno amerikiečių fondo atstovė. Pedagogė užregistravo pirmoką į mokyklą ir pirmus ketverius metus jį mokė.
Nuo penktos klasės mokytojus į namus atveždavo Justo tėtis. Taip iki 10 klasės būsimas verslininkas mokėsi namuose.
„Vasarą būdavo gerai – susitikdavau su draugais, bet per mokslo metus jaučiausi atskirtas ir vienišas“, - prisiminė J.Džiugelis.
Išsigelbėjimas jam buvo mobilusis telefonas, vėliau ir kompiuteris. Vaikas siųsdavo bičiuliams trumpąsias žinutes, kalbėdavo su jais telefonu, susirašinėdavo kompiuteriu.
Justas labai gerai išlaikė dešimtos klasės egzaminus. Jo įvertinti į namus atvažiavo visa komisija. Tačiau po sėkmingų egzaminų jam teko išgirsti nemalonią žinią. 11 ir 12 klases mokykla pasiūlė mokytis nebent nuotoliniu būdu. Mokyklai buvo per brangu išleisti mokytojus pas Justą į namus.
Verslą pradėjo su pusbroliu
Tuo metu jam buvo 16 metų. „Nebegalėjau daugiau tverti izoliacijos“, - prisipažino vilnietis.
Valakupių reabilitacijos centre jis ėmė lankyti internetinių svetainių kūrimo kursus. Vyras iki šiol prisimena pirmąsias keliones be tėvų, kai jį, elektroniniame vežimėlyje sėdintį paauglį, į mokyklą veždavo specialus autobusiukas.
Centre jis ėmė lankyti interneto svetainių kūrimo kursus. Puikiai valdė kompiuterį, tad kursams nė nesibaigus jau kūrė svetaines už pinigus.
Užsakovai iš Anglijos padoriai mokėjo už paauglio darbą. Taip septyniolikmetis galėjo išlaikyti ir save, ir savo tėvus.
Tačiau ir kompiuterio ekranas nepasotino bendravimo ilgesio. Dar nesulaukęs pilnametystės, Justas pasiūlė pusbroliui kurti verslą. Jiedu supirkinėdavo mobiliuosius telefonus ir vėl juos parduodavo. Jaunuoliai užsidirbdavo po 3-4 tūkst. litų per mėnesį.
Verslui įsibėgėjus, ėmė skirtis pusbrolių norai, partneriai pasuko skirtingais keliais. Justas įkūrė savo įmonę, įžengę į didmeninę prekybą. Lietuvos rinka pasirodė per maža – ėmėsi prekybos Europoje. Ketverius metus jis samdo užsieniečius, kurie įvairiose šalyse organizuoja mobiliųjų telefonų ir kitokių IT gaminių logistiką ir prekybą.
Šiandien J.Džiugelio įmonės apyvarta siekia šešiaženkles sumas – nuo pat vaikystės mobilieji traukė jo akį. Dar būdamas vaikas jis apžiūrinėdavo į namus užsukusių svečių telefonus.
Mokykla – ne tik neįgaliems vaikams
Nors ir džiaugiasi verslu, vilniečiui nei pinigai, nei didelis jų kiekis pilnatvės neteikia. Jis nori bendrauti ir suteikti šią galimybę savo likimo draugams. „Nenoriu, kad vaikai patirtų tą patį, ką patyriau aš“, - sakė verslininkas.
Todėl jam ir kilo mintis įsteigti ypatingą mokyklą. Kai savo troškimais jis pasidalino su fondo „Algojimas“ vadove Aušra Stančikiene, ji patarė J.Džiugeliui veikti. Taip gimė Baltijos ugdymo centro (BUC) vizija.
Mokykloje mokytis galėtų apie 150-160 mokinių. Ketvirtadalis jų būtų su negalia. Vaikai BUC galėtų mokytis nuo pirmos iki dvyliktos klasės.
„Klasėse būtų 10-12 mokinių. Mokytojas kiekvienam galėtų skirti pakankamai dėmesio. Panašiai būtų ir vaikų darželyje. Jame grupės susidarytų iš 5-7 vaikų“, - aiškino verslininkas.
Jo teigimu, pinigų projektui nesunkiai surinks. Veikia įvairūs privatūs fondai, kurie palaiko mokyklos idėją. Be to, mokyklai lėšas uždirbtų kitos BUC veiklos.
„Viskas apmąstyta. Man tereikia surinkti komandą“, - aiškino J.Džiugelis. Šią idėją jis jau pristatė investavimo specialistei, buvusiai „Investuok Lietuvoje“ vadovei Mildai Dargužaitei, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto nariui Jonui Ruškui ir kitoms ryškioms asmenybėms.
J.Džiugelis viliasi, kad per kelerius metus jis turės gerų žinių vaikams su specialiaisiais poreikiais. Tokių Lietuvoje yra apie 36 tūkstančius.
Anot verslininko, Lietuvoje dar labai stinga iniciatyvų, kurios leistų ir negalią turintiems vaikams augti pilnaverčiais visuomenės nariais.
