Neseniai Vilniuje, Šiaurės šalių kino forume „Scanorama“, apsilankęs N.Malmrosas – atviras iki skausmo ir nepraradęs gyvenimo džiaugsmo. Pernai pasirodęs autobiografinis jo filmas apie šeimos tragediją, įvykusią prieš trisdešimt metų, taip ir vadinasi – „ Skausmas ir džiaugsmas“.
Visos šeimos tragedija
Danijos Orhuso mieste gimusiam ir mediko išsilavinimą turinčiam savamoksliam režisieriui kuriant dramą teko dar kartą išgyventi akimirkas, kai grįžęs iš paskaitų namo sužinojo, kad žmona nužudė jųdviejų dukterį.
„Ši istorija – ne apie vienos moters nelaimę, nes tai – visos šeimos tragedija. Atsakomybę dėl šio įvykio prisiėmėme visi – kad laiku nepastebėjome Marianne po gimdymo užklupusios depresijos, nesugebėjome jos apsaugoti nuo slogių minčių.
Iki tragedijos ji buvo dešimt naktų nemiegojusi. Negalima jos kaltinti už tai, ką padarė. Ji juk prarado patį brangiausią savo turtą“, – kalbėjo N.Malmrosas.
Vienuolika filmų sukūręs danas pastarąjį vadina meilės laišku žmonai, kuri praėjus daugeliui metų leido jam viešai papasakoti šią istoriją. Kliūčių tam nebeliko, kai Marianne išėjo į pensiją. Ji buvo mokytoja.
Kol Marianne gydėsi psichiatrijos ligoninėje, jos mokiniai į ligoninę siuntė laiškus, piešinius.
Tuoj po tragedijos į prislėgto N.Malmroso namus užsukę mokinių tėvai atnešė peticiją, kurią pasirašė visos klasės mokiniai. Ten buvo prašoma, kad mokytoja pasveikusi sugrįžtų dirbti į tą pačią klasę.
Po ilgų kovos su depresija metų Marianne dabar vėl džiaugiasi gyvenimu, nors pora vaikų daugiau nesusilaukė.
Pasibeldė į duris
Kai Nilsas susipažino su savo būsimąja žmona, jis jau buvo gana žinomas kino režisierius, išgyvenęs nelaimingą meilę. Sutikęs viename bare šviesiaplaukę mokytoją Marianne netruko ją įsimylėti.
Emocinga mergina taip pat susižavėjo naujuoju draugu ir netrukus persikraustė pas jį gyventi – tiesiog vieną dieną pasibeldė į mylimojo namų duris rankose laikydama porą rankinių ir pasakė norinti kuo dažniau jį matyti ir jausti.
Santūrus, uždaro būdo Nilsas buvo patenkintas draugės ryžtu gyventi po vienu stogu.
Tačiau jiems nebuvo lengva gludinti savo charakterių – neretai kildavo ginčų. Perdėtai jautri, dėl menkos priežasties į ašaras puolanti Marianne jau ankstyvoje jaunystėje turėjo psichologinių problemų, buvo gulėjusi psichiatrijos ligoninėje, kur bandė žudytis persipjaudama rankų venas.
N.Malmroso neišgąsdino mylimosios patirtos dvasinės krizės. Ji jau kelerius metus reguliariai gėrė antidepresantus ir jautėsi gana gerai.
Vieną rytą Nilsas, pamatęs, kaip vonios kambaryje Marianne atsidaro vaistų buteliuką, pratarė: „Ar nemanai, kad galėtum nebegerti vaistų? Juk dabar turi mane ir jautiesi laiminga.“
Marianne su pasitikėjimu pažvelgė į Nilsą, išpylė tabletes į unitazą ir nuleido vandenį.
Vėliau N.Malmrosas savo pasakytos frazės labai gailėjosi.
Pavydo priepuoliai
Pora susituokė 1982-ųjų vasarą. Pirmaisiais santuokos metais Marianne dažnai priekaištaudavo Nilsui dėl dėmesio stokos, neretai jai kildavo pavydo priepuolių.
Ypač daug ašarų Marianne praliejo, kai vyras kūrė filmą apie paauglius „Gražuolė ir pabaisa“.
Moteriai atrodė, kad pagrindinė herojė paauglė per drąsiai koketuoja su jos vyru. Nilsas neslėpė susižavėjimo jauna aktore, tačiau tikino, kad juos sieja vien profesinis ryšys.
Taip iš tikrųjų ir buvo. Tačiau daug laiko prie rašomosios mašinėlės praleisdavęs Nilsas neišmanė, kaip tinkamai paguosti žmoną, nemokėjo jos nuraminti.
Sužinojusi, kad laukiasi, Marianne buvo neapsakomai laiminga. Ji ne kartą sakė Nilsui, kad vaikų norėtų susilaukti tik su juo.
Gimus dukteriai motina ja labai rūpinosi. Nilsas buvo atsidavęs kūrybai – statė filmus, rašė scenarijus, universitete skaitė paskaitas, važinėjo į kino festivalius, o vaiko auginimas gulė ant žmonos pečių.
Daug laiko Marianne namuose praleisdavo viena.
Nuovargis ir vienatvė prišaukė nerimo priepuolius, nemigą. Marianne jautėsi vis labiau iškankinta.
Kartą, kai N.Malmrosas buvo išvykęs, Marianne namuose mėgino žudytis. Tai sužinojęs vyras patarė žmonai vėl pradėti vartoti vaistus ir atsigulti į ligoninę. Marianne neprieštaravo. Tačiau vieną savaitgalį ji buvo išleista iš ligoninės į namus, kad pabūtų su šeima.
Nilsas matė, kad žmona vos laikosi ant kojų, sunkiai orientuojasi aplinkoje. Tą lemtingą šeštadienį, 1984-ųjų vasario 11-ąją, N.Malmrosas turėjo važiuoti į universitetą skaityti paskaitų. Vyrą kankino bloga nuojauta, todėl jis paskambino uošvei ir paprašė kelias valandas, kol bus išvykęs, praleisti su Marianne ir Anne. Kai Nilsas atsisveikino su žmona ir devynių mėnesių dukterimi, jos sėdėjo svetainėje prie stalo ir ramiai valgė.
Virtuvėje nedegė šviesa
Po kelių valandų jis sužinojo apie tragediją. Marianne motina neatėjo sutartu laiku.
„Kai įvažiavęs į kiemą pamačiau, kad virtuvėje nedega šviesa, supratau, jog atsitiko kažkas baisaus“, – prisimena režisierius.
Gavęs policijos leidimą prislėgtas vyras nuskubėjo į psichiatrijos ligoninę aplankyti žmonos.
Marianne, atrodė, suprato, ką padariusi.
Labiausiai moteris išgyveno, kad veikiama stiprių raminamųjų vaistų negali verkti.
Ji tik pasakė vyrui: „Suprantu, kad po to, kas mūsų šeimoje įvyko, mes nebegalime būti kartu.“
N.Malmrosas tuo metu nesvarstė nei skyrybų klausimo, nei galvojo apie galimybę toliau gyventi kartu.
„Aš negalvojau apie save. Galvojau tik apie Marianne. Supratau, kad privalau jai padėti pasveikti“, – kalbėjo režisierius.
N.Malmrosas jautė kaltę, kad žmonos depresijai laiku neužkirto kelio ir leido ligai intensyvėti.
Po tragedijos nė vienam sutuoktinių nekilo minties iškeliauti gyventi ten, kur jų niekas nepažįsta. Jie iki šiol gyvena tame pačiame name, tarp tų pačių baldų.
„Neįsivaizdavome, kad kas nors kitas galėtų gyventi mūsų namuose. Tai – mūsų skausmo ir džiaugsmo buveinė“, – sakė režisierius.
Davusi sutikimą kurti filmą Marianne nedalyvavo rašant scenarijų, tik vėliau jį perskaitė.
Vienintelis dalykas, kurį padarė, – padėjo išrinkti pagrindinę aktorę. N.Malmrosas filme pateikė autentiškus įvykius, tačiau herojų vardus pakeitė.
Filmas prasideda tuo, kaip vėlų vakarą perspektyvus danų kino režisierius Johanesas grįžta namo ir randa verkiančius uošvius. Jie praneša, kad ką tik buvo nužudyta jo devynių mėnesių dukrelė Marija. Peiliu ją mirtinai sužalojo maniakine depresija serganti žmona.
Filmą Marianne žiūrėjo tik vieną kartą mažame kino teatre ir visą laiką verkė. Jam pasibaigus vyrui pasakė, kad tai yra didžiulis jų abiejų laimėjimas. Marianne nedalyvavo premjeroje, niekada nedavė jokių interviu.
„Mes nesislepiame, bet man sunku apie tai kalbėti, kai žmona yra šalia manęs“, – prisipažino N.Malmrosas.
– Ar po tragedijos tikėjote, kad daug metų gyvensite kartu, mylėsite vienas kitą?
– Visiškai apie tai negalvojau, tiesiog užsidėjau savotiškus akidangčius ir nesidairiau aplinkui.
– Kur sėmėtės stiprybės?
– Galbūt iš prigimties esu stiprus žmogus. Gal padėjo tai, kad esu įgijęs gydytojo išsilavinimą.
Kai pradėjau studijuoti mediciną, jau norėjau kurti filmus. Todėl ligoninėje dirbdavau naktimis.
Filmus kurdavau tarp egzaminų, todėl medicinos studijoms baigti man prireikė 22 metų.
Nuo jaunystės esu išmokęs kovoti su sunkumais ir bet kokia kaina siekti tikslo.
– Tačiau kaip pamilti nemalonias praeities akimirkas?
– Nesijaučiu padaręs ką nors bloga. Šis klausimas turėtų būti aktualus žmonėms, kurie yra nusikaltę.
– Su žmona gyvenate tuose pačiuose namuose Orhuse. Ar jaučiate dukters buvimą šalia?
– Žinoma, Anne gyvena mūsų prisiminimuose. Bet tie jausmai nėra labai stiprūs. Žmonės mane gali pavadinti kietaširdžiu, tačiau taip nėra, nes Anne mirė, kai jai buvo 9 mėnesiai – trūko vieno žingsnio jai virsti asmenybe.
Ryšys tarp motinos ir vaiko yra daug stipresnis negu tarp tėvo ir vaiko. Jei tragedija būtų įvykusi, tarkime, dviem mėnesiais vėliau, tai mane būtų neabejotinai stipriau paveikę. Tačiau ji mirė dar prieš tai, kai būtų pradėjusi suvokti mane kaip tėvą. Dėl to man buvo kažkaip lengviau susitaikyti su netektimi. Bet tai sakydamas nesu kietaširdis, esu realistas.
– Ar jūsų žmona po to nenorėjo daugiau vaikų?
– Aš norėjau vaikų. Bet jaučiau, kad žmona nedrįsta apie tai svarstyti, nes nerimauja, kaip vaikas į ją žiūrės žinodamas praeitį.
– Orhuso gyventojai Marianne nepasmerkė. Ar tai palaikė jūsų žmonos dvasią?
– Tai buvo pagrindinis dalykas, kuris padėjo jai atsistoti ant kojų. Pusantrų metų žmonai reikėjo gulėti psichiatrijos ligoninėje. Kai gydytojai pamatė, kad ji sveiksta, išleido gydytis į namus.
Iš viso dešimt metų kas savaitę Marianne lankėsi pas gydytojus.
Kai grįžusi iš ligoninės pradėjo dirbti, įspėjau: „Turi suprasti, kad visi žino, kas atsitiko. Jie gali ir nepamiršti to.“
Tačiau dar po kelerių metų viskas prisimiršo. Nauji mokiniai ir nauji mokytojai apie tuos įvykius nieko nežinojo, niekas jiems to nepasakojo.
– Jūsų žmonos motina tą lemtingą dieną neatėjo laiku, kaip buvo pažadėjusi. Kaip ji išgyveno tragediją?
– Ji jautėsi labai kalta, pyko ant savęs, nors niekada dėl to nepriekaištavau. Tai nebūtų davę naudos. Šiuo metu jai 97-eri. Ji jau neprisimena, kad mes turėjome vaiką.
Tačiau neabejoju, kad jeigu būtų sveikesnė ir šviesesnio proto, palaikytų filmo sukūrimą.
– Ar nebaisu apsinuoginti prieš visą pasaulį?
– Įvairios psichologinės problemos, kurių turėjau vaikystėje ir paauglystėje, padėjo man tapti stipresniu žmogumi. Aš supratau, kad turėjau daugiau galvoti apie dukterį ir žmoną.
– Kaip dabar teka jūsų šeiminis gyvenimas?
– Vestuvių metines paminime kas dešimtmetį, gėlių kas antrą dieną žmonai nedovanoju, bet mes gyvename gerai. Abu esame laimingi. Aišku, jaučiame nuoskaudą, kad neturime vaikų, kurių taip troškome.
Neturime daug Anne nuotraukų. Labiau ją saugome savo širdyje. Nežinau, gal žmona dažniau pažiūri į tas nuotraukas, bet to nedarome kasdien.
– Ar po tragedijos tapote dėmesingesnis žmonai?
– Daug kas kaltina, kad esu šaltas, bet viduje, kaip ir visi, patiriu įvairių emocijų.
– Sukūrėte vienuolika filmų, visus apie save. Apie ką bus kitas?
– Daugiau filmų nebekursiu. „Skausmas ir džiaugsmas“ yra paskutinis mano filmas. Anksčiau kūriau filmus apie vienpusišką meilę, bet dabar sukūriau apie brandžią. Ir viskas. Daug filmų esu sukūręs apie savo vaikystę, bet dabar aš jau suaugęs.
