Per šventes kuklūs Dievo namai atgyja
Slėnyje raudonuojantys medinės cerkvės šonai liudija, kad jau pasiekėme Maineivas. Maldos namai yra ryškiausias ir tvarkingiausias kaimo pastatas.
Gyvenvietės centrą žymi sankryža, nuo jos rytų ir vakarų kryptimis rikiuojasi vienodi kelių dešimtmečių senumo baltų plytų mūrinukai. Vienur kitur matyti ir gerokai senesnės medinės gryčios. Viena miniatiūrinė naujai suremontuota gryčiukė įsitaisiusi prie pat cerkvės. Ji priklauso kadaise čia gyvenusio dvasininko šeimai.
Tvarkingo gatvinio kaimo peizaže matyti ir vienkiemių ar jų likučių. Laukuose ant kalvelės kūpso senutėlė rąstinė pirtis.
Kaimo gatvėje – nė gyvos dvasios. Centre stūkso buvusių dviaukščių kultūros namų išdaužytais langais liekanos.
Geriausiais gyvavimo laikais, kai čia gyveno beveik vien sentikiai rusai, Maineivose stovėjo 80 sodybų, dažna šeima augino po 7– 8 vaikus. Šiandien 35 namai stovi tušti, devyniolikoje gyvena tik po vieną žmogų. Per 23 metus Maineivose gimė tik vienas vaikas, bet ir tas išvažiavo.
Sentikių bendruomenė kasmet skausmingai mažėja, tačiau tikintieji visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti cerkvę, bendromis jėgomis ją remontuoja ir prižiūri.
Per religines šventes mažos bendruomenės kuklūs Dievo namai džiaugsmingai atgyja. Į Maineivų cerkvę suvažiuoja tolimi ir artimi giminaičiai, sentikiai iš Rokiškio ir Rygos.
Religiniai draudimai saugojo žmogaus sveikatą
Sukame į 65 metų Anatolijaus Korotkovo šeimos kiemą. Čia ir pradedame pažintį su vietine sentikių bendruomene.
Linksmas ir draugiškas šeimininkas kviečia į vidų. Sveikinasi lietuviškai, bet toliau kalba rusiškai su lietuviškais intarpais.
„Čia mano proseneliai gyveno. Nežinau, iš kur jie atkilę. Tėvas pasakojo, kad proseneliui buvo atmatuoti 29 sieksniai žemės“, – žinių apie giminės šaknis vyras turi nedaug.
Jo tėvas ir motina buvo rusai.
„Tėvas į cerkvę nevaikščiojo, bet mes, visi 8 vaikai, buvom pakrikštyti. Aš melstis neinu, bet jei reikia, bendruomenei padedu“, – santykį su religija apibūdina A.Korotkovas.
Lietuvę žmoną Laimą į Maineivas A.Korotkovas parsivežė iš Kupiškio rajone esančio Laičių kaimo. Tėvai nepriekaištavo, kad ji yra kito tikėjimo, nesikišo, kai anūkai buvo krikštijami katalikiškai.
„Sentikių tikėjimas neleidžia su kitatikiu nei kartu stovėt, nei iš vieno puoduko gerti, bet gulėti kartu nedraudžia“, – apsikabinęs žmoną juokais plyšta vyras.
Senuosiuose sentikystės papročiuose iš tiesų būta bendravimą ribojančių draudimų. Sentikis su pasauliečiu negalėjo kartu melstis, prie vieno stalo valgyti ir iš to paties indo gerti.
Sentikiai prie namų šulinio kabindavo puodukus, skirtus ne savo šeimai, o atsitiktiniams užklydėliams. Religinis draudimas šiuo atveju tarnavo ir kaip higienos priemonė.
Sentikiai daug dėmesio skyrė kūno švarai, statydami būstą būtinai ręsdavo ir pirtį. Jei šeštadienį ruošdavosi į cerkvę, penktadienio vakarą būtinai pirtelėje išsiperdavo, kad bendraudami su Dievu būtų švarūs.
Sentikių cerkvėse stovi maži skardiniai praustuvėliai, kad maldininkai bent simboliškai galėtų nusiplauti rankas.
Išsiteko popo šeima ir varguoliai
A.Korotkovo kaimynė 70 metų Tatjana Aleinikova yra viena iš aktyviausių sentikių bendruomenės narių.
„Nuodėmė fotografuotis. Ir „batiuškai“ negalima paveiksluotis laikraščiui, bet dabartiniai sentikiai į tuos dalykus žiūri atlaidžiau“, – rusiškai aiškina T.Aleinikova.
Moteris yra sentikių dvasininko anūkė. Šalia cerkvės esantį mažąjį namelį prieš 113 metų pastatė jos senelis. Popas turėjęs du sūnus ir didžiulį pulką anūkų. Dabar namelis tarnauja bendruomenės reikmėms.
T.Aleinikova rodo trobelės vidų: iš prieangio durys veda į vienintelį šviesiai melsva spalva išdažytą kambarį. Beveik viduryje kūpso krosnis, atitverianti siaurą nišą, kurioje įsprausta tik lova. Didesniojoje dalyje telpa tik kampu sustatyti stalai, palangėse stovi suolai ir vos užtenka vietos apsisukti.
„Čia gyveno popai su žmonomis ir vaikais, tokios sąlygos jų negąsdino, dar priglausdavo čia ir vargšus, iš kitur atklydusius pravoslavus. Aš irgi čia 9 metus gyvenau, du vaikus auginau“, – aiškina T.Aleinikova.
Dabar moters šeimos būstas, standartinis mūrinukas, stovi kitapus kelio.
T.Aleinikovos tėvas, popo sūnus Makarijus Tarasovičius, nebuvo šventikas, bet labai rūpinosi religinės bendruomenės reikalais. Sovietmečiu daug kur cerkves naikino, vertė jas sandėliais, nusavindavo aplink buvusią žemę, o Makarijus atlaikė spaudimą, kai valdžia kibo, kas cerkvei tiek žemės davė, nepasidavė ir niekam nuosavybės dokumentų neatidavė. Tėvui mirus rūpinimąsi cerkvės reikalais į savo rankas perėmė T.Aleinikova.
Pagrobė sudovanotas ikonas
Dabartinė cerkvė buvo pastatyta 1935 metais. Ankstesni Maineivų maldos namai stovėjo čia pat, tik gerokai arčiau kelio, ir buvo mažesni. Naują cerkvę statė pati bendruomenė, statyboms panaudojo senosios cerkvės rąstus. Kiek trūko, kirto kapinėse augusias storakamienes pušis ir iš jų tašė medžiagą sienoms. Naujajai cerkvei vietiniai žmonės padovanojo daug namie laikytų vertingų ikonų.
Atrakinti cerkvę ir vidun įleisti korespondentus su fotoaparatais T.Aleinikova griežtai atsisako.
Motyvas ne religinis, bet žemiškas: paprastutė šventovė jau 6 kartus buvo apiplėšta, vagišiai išnešė visas ten buvusias meninę ir istorinę vertę turėjusias ikonas.
Maldos namus moteris atrakina tik iš Rokiškio atvykus jų bendruomenę aptarnaujančiam šventikui Aleksandrui Maksimovičiui Kudrešovui.
„Sentikiai turi daug švenčių, gyvenam ir garbinam Kristų, meldžiamės. Dažnai einam į kapus, dvasininkas kiekvieną kapą aplanko. Mirusiesiems išskirtinė pagarba, cerkvėje popas po tris kartus skaito į specialius sąsiuvinius surašytus mirusių vyrų, moterų ir galiausiai vaikų vardus, nė vienas nebūna pamirštas. Sentikiams ir gerti, ir rūkyti negalima, gaila, ne visi šito laikosi. Dievas mums liepia visas skriaudas atleisti, pykčio nelaikyti, būtina eiti išpažinties kartą per metus, o geriau ir dažniau“, – pasakojo T.Aleinikova.
Nebeatsimena nei krikštynų
Beldžiamės į 71 metų Ivano ir 74-erių Pelagėjos Šeršniovų duris.
I.Šeršniovas, kaip tikras sentikis, užsiauginęs barzdą. Anksčiau visi sentikystę išpažįstantys vyrai barzdų neskusdavo, jos buvusios skiriamuoju bruožu. Dabar Maineivose vienintelis I.Šeršniovas yra barzdotas.
Šeršniovai labai dievobaimingi, iš pradžių atsisako fotografuotis.
„Negalima fotografuoti, nebent reikia nuotraukas ant kapų nešti“, – fotografo nė už ką neprisileidžia moteris.
Tik išgirdę, kad jau kalbėjomės su T.Aleinikova ir ši pro pirštus pažiūrėjo į religinį draudimą neafišuoti savo atvaizdo, sutuoktiniai atlyžta.
Pora užaugino 3 vaikus, du iš jų, Vasilijus ir Vera, likę gyventi kartu su tėvais. Palikuonys nėra tokie religingi kaip tėvai, bet į cerkvę eina. „Kol mes gyvi, vaikai nesako, kad neis į cerkvę, eina, kai reikia, o paskui nežinia kaip bus“, – realistiškai į gyvenimą žiūri P.Šeršniova.
I.Šeršniovas į Maineivas atsikraustė iš Pandėlio seniūnijos, o Pelagėja yra vietinė, čia gyveno kelios giminės kartos.
„Anksčiau buvo papročiai kitokie, grynesni sentikiški. Dabar lietuviai ruses veda, rusai lietuves į žmonas ima, visa susimaišė, nebeatskirsi“, – galvą linguoja pašnekovė.
Sentikiams priimta, kad mirus žmogui į laidotuves kviesti nereikia, eina visi, kas nori velionį palydėti, o lietuvius reikia kviesti, nepaprašyti nedrįsta šermenyse rodytis.
Kaimas sparčiai tuštėja, pernai Maineivose buvo 7 laidotuvės.
Šeršniovai, nors ir dievobaimingi, tuokėsi ne cerkvėje, nenorėjo pykdyti sovietinės valdžios.
„Nuo jaunystės laikų neatsimenam, kad mūsų cerkvėje būtų tuoktuvės ir popas laimintų. Ir krikštynų neatsimenam, vaikus krikštyti į Rokiškį veža“, – sutartinai kalba vyras ir žmona.
Iki karo čia būta kitaip.
Rokiškio savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Petras Blaževičius yra kilęs iš Maineivų kaimo, jo mama buvo rusė sentikė. Mamos ir visos giminės atminimui rokiškietis surinko istorinę medžiagą apie tėviškės sentikius ir išleido knygelę.
P.Blaževičius archyvuose rado įdomius skaičius. Prieškario dešimtmetį santuokų Maineivų cerkvėje būdavo registruojama iki aštuonerių per metus. Nuo 1931 iki 1940 metų buvo 265 krikštynos.
Mokytoja dirbo ir „daktaryte“
Šeimoje Šeršniovai, kaip ir kiti sentikiai, kalba rusiškai, tačiau rusų folkloras jiems mažai pažįstamas. Nei vienas, nei kitas nemoka rusų liaudies dainų, mokykliniais metais jų niekas nemokė, prisimena tik pokario laikų jaunystėje mėgtus dainuoti posmus.
1922 metais Maineivose buvo atidaryta trimetė sentikių mokykla. Pamokos rusų kalba joje vyko kelis dešimtmečius.
Sovietmečiu į tą mokyklą buvo atvažiavusi dirbti mokytoja iš Leningrado. Jauna pedagogė ne tik vaikus mokė, bet buvo ir kaimo „daktarytė“, reikalui esant teikė skubią pagalbą, patarinėjo, kaip nuo vieno ar kito negalavimo vaduotis. Tėvynainiai ja pasitikėjo, manė, kad jei pedagogikos mokslus baigė, tai ir apie ligas šį bei tą išmano.
Mokytoja čia ištekėjo ir, rodės, įsitvirtino ilgam, bet sumažėjo vaikų, rusų klasės buvo uždarytos ir ji su šeima išsikraustė atgal į Leningradą.
Papilkėjusių rąstų namas, kuriame aidėjo rusakalbių mokinukų klegesys, šiandien stovi užvertomis langinėmis.
Užremtos durys – tuščia
Tuoj už cerkvės gyvenantis 75 metų našlys Ivanas Aleinikovas yra tas žmogus, kurio rankos naujai apskardino bažnyčios kupolus ir ant viršaus užbogino sunkų sentikių kryžių.
I.Aleinikovas vedasi pas save į svečius. Mūrinio namo lauko durys užremtos pagaliu, jį patraukus durys atsilapoja. Vyriškis paaiškina, kad kaime daugelis namų nerakina, užremia basliu ir kaimynui aišku, kad viduj nieko nėra. Spyną kabina tik tuomet, jei važiuoja kur toliau. Esą sentikių bendruomenėje tarp savų ilgapirščių nėra.
„Mūsų proseneliai iš Pskovo ir Novgorodo“, – daugiau nei kiti apie giminės šaknis žino jis.
I.Aleinikovas mena senelio ir tėvo pasakojimus, kad iš pradžių į Maineivų apylinkes atvyko 12 žmonių, visi vyrai buvo ilgomis barzdomis. Sentikiai čia atsidūrė bėgdami nuo tėvynainių persekiojimo po Rusijos bažnyčios reformos. Religiniams emigrantams esą buvo leista patiems išsirinkti vietą, kurioje norėtų įsikurti. Žemę rinko protingiausi seniai.
„Žvalgė vietovę, kaip kad šulinį su žilvičio šakele renka, juk yra teigiamos ir neigiamos vietos. Tinkamą vietą rado miške, kuriant gyvenvietę medžius teko iškirsti. Vėliau geologai ištyrinėjo, kad ten glūdi dolomito klodai ir tyvuliuoja gilus požeminis ežeras“, – pasakojo I.Aleinikovas.
Įsikūrę atkilėliai tuokėsi, gimdė vaikus ir daugino giminę, ūgtelėjusios atžalos atsidalijo žemes, kūrė šeimas, antras puses atsiveždavo ir iš kitų mūsų šalyje prisiglaudusių sentikių bendruomenių.
I.Aleinikovas augo 7 vaikų šeimoje. Gyveno vargingai, prisimena, kad žiemos metu jei vienas nueina į tualetą, kitas laukia eilėj kaliošų.
I.Aleinikovo tėvų sodyba yra pačiame kaimo gale. Dabar ji stovi tuščia. Prieš porą metų senus tėvų namus nupirko režisierius Jonas Buziliauskas, bet jau visi metai, kai teatro žmogus sentikių kaime nebesirodo.
Buvo komunistas, bet tuokėsi cerkvėje ir krikštijo vaikus
Visa Aleinikovų šeima buvo religinga, kiekvieną savaitgalį būriu plaukdavo į cerkvę.
„Tėvas pasakojo, kad užėjus sovietų valdžiai daugelis apsiskelbė ateistais, o kai karas prasidėjo, buvo pilna cerkvė, dar ir už durų stovėjo. Taip jau būna, kad bėdoj žmogus atsigręžia į Dievą. Vienu metu cerkvė buvo labai apleista. Dabar žmonės surenka pinigus ir tvarko, duoda kiek kas gali. Dar reikia rinkti lėšų stogo tvarkymui“, – maldos namais rūpinasi I.Aleinikovas.
Statybininko profesiją turintis vyras prisipažįsta, kad anuomet ir pats buvo komunistas, bet dvi dukras ir sūnų vis vien pakrikštijo.
Už tai per partijos susirinkimą gavo pylos ir buvo priverstas pasiaiškinti.
„Mane auklėjo senmergė partorgė, tai atkirtau, kad visi vaikus krikštija, tik veža kitur, slepiasi, o jūs pirma pasidarykit vaiką, tada kalbėkit“, – esą tokiais žodžiais nuo partiečių ir atsigynęs.
Pagal sentikių tikėjimą krikštijamas kūdikis tris kartus panardinamas į vandenį. Vandens šildyti nevalia. Kada Dievas pašaukė, tokiam vandeny, koks būna lauke, ir reikia krikštyti. Žiemą gimusius kiša ir į ledinį vandenį, ir nieko, vaikai dar stipresni užauga.
„Būna, motinos gaili naujagimio ir šliūkšteli į krikštynų indą verdančio vandens. Vyriausią dukrą seneliai krikštijo vasarą, o sūnų ir jaunėlę krikštijom šaltuoju metu, bet krikštynos vyko ne cerkvėje, o namie, žmona pasirūpino pašildytu vandeniu“, – I.Aleinikovas prisipažįsta, kad visgi nerizikavo atžalų sveikata.
I.Aleinikovo žmona Polina buvo popo Fedoto Jemeljanovičiaus anūkė, tad senelis juos sutuokė ir palaimino.
Surinko išmėtytas knygas
I.Aleinikovas labai myli poeziją, kadaise tris Jesenino eilių tomus mokėjo atmintinai.
Kai uždarė kaimo klubą ir jame buvusią biblioteką, rusiškų knygų niekur nevežė, spausdintinė klasika voliojosi po kojomis.
„Man knyga šventa, susirinkau Tolstojaus, Turgenevo, Paustovskio tomus ir parsinešiau namo“, – pasakojo vyras.
Kiek I.Aleinikovas prisimena, Maineivose tarp rusų ir lietuvių niekad nebuvę tautinės nesantaikos, niekam nešovė į galvą kelti nacionalinio klausimo. Niekada niekam neužkliuvo ir kad sentikiai šneka sava kalba.
„Čia gyvenę sentikiai nuo senų laikų buvo nekonfliktiški, su kaimynais sutarė, į jokias politines intrigas nesikišo“, – savo bendruomenę apibūdina vyras.
Buvo persekiojami
Sentikiai Maineivose įsikūrė XVII amžiuje.
Sentikybė – rusų stačiatikių atšaka, nepripažįstanti 1653–1666 metais buvusios Rusijos bažnyčios reformos. Bažnyčios reformą rėmė caro valdžia. Reformai priešinęsi sentikiai buvo pasmerkti, apšaukti atskalūnais ir 1667 m. atskirti nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios. Iki 1909 m. jie buvo persekiojami kaip valstybės ir bažnyčios priešai.
Daugiausiai buvo reformuotos apeigos, jomis sentikystė ir skiriasi nuo oficialiosios stačiatikybės.
Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, per pamaldas gieda „aleliuja“ du, o ne tris kartus, lenkiasi iki žemės, pripažįsta tik senąsias liturgines knygas ir ikonas, trijų kryžmų kryžių.
Nuo caro Petro I laikų sentikiai buvo žymiausi ikonų kolekcininkai, jų cerkvėse kabėdavo įspūdingi senųjų ikonų rinkiniai.
Vienuolynų mokyklose sentikių vaikai buvo mokomi ikonų tapymo pagrindų.
1933 m. Lietuvoje, daugiausia Rytų Aukštaitijoje, buvo 53 sentikių bendruomenės ir apie 35000 tikinčiųjų. Šiuo metu Lietuvoje yra 58 sentikių bendruomenės, kurioms priklauso apie 34000 sentikių. Bendruomenės turi 50 maldos namų. Joms vadovauja Aukščiausioji sentikių taryba, kurios būstinė yra Vilniuje.
