Būk gudrus kaip žaltys ir neklastingas kaip karvelis. Tokio Šv.Mato išsakyto principo laikosi diplomatas ir tikina niekada dėl to nesuklydęs – nei kurdamas šeimos planus, nei eidamas sunkią tarnybą Afganistane, nei megzdamas ryšius su prieštaravimų draskoma Rusija, rašo „Lietuvos ryto" šeštadienio žurnalas „Gyvenimo būdas".
Daugiau nei prieš metus Rusijos sostinėje su šeima įsikūręs V.Ušackas jau priprato prie chaotiško ritmo 15 milijonų gyventojų turinčioje Maskvoje, kurioje žmonės amžinai skuba.
Tačiau po tarnybos Afganistane, kur buvo atskirtas nuo šeimos, aukštas pareigas einantis diplomatas Maskvoje jaučiasi saugiai. Jo nelydi asmens sargybiniai, net kai bėgioja mieste.
Jam prireikia partnerio tik tada, kai dalyvauja teniso dvejeto varžybose. Pomėgis žaisti tenisą padeda ne tik atsipalaiduoti, bet ir užmegzti draugiškus ryšius. Kietą lietuvio ranką ir tvirtą smūgį pajuto jau ne vienas varžovas.
Tačiau gyvendamas Afganistane karo grėsmės akivaizdoje V.Ušackas buvo kur kas didesnis optimistas nei atsidūręs ES ambasadoriaus kėdėje.
„Ekonominiai sunkumai, teroristų išpuoliai, žmogaus teisių pažeidimai – visa tai buvo Afganistane, bet buvo ir vienybė tarp 84 šalių, prisidėjusių prie Afganistano atkūrimo. Būnant Maskvoje to nėra“, – pripažino V.Ušackas.
– Kas labiausiai kelia nerimą?
– Rusijoje asmeniškai nesusidūriau su pavojais, nebuvo grėsmės ir ES atstovybei. Bet neaišku, kaip mes spręsime Ukrainos problemą, nes pakirstas valstybių pasitikėjimas, ypač dėl Krymo aneksijos, įvykių Rytų Ukrainoje.
– Tūkstantis kilometrų, skiriančių Maskvą nuo Vilniaus, nėra milžiniška praraja. Ar lėktuvui nusileidus Vilniuje jums atrodo, kad atsidūrėte ramesnėje zonoje?
– Psichologine ir kultūrine prasme kur kas didesnis skirtumas buvo tarp Kabulo ir Vilniaus. Su Rusija mus vienija krikščioniškas palikimas, bendra istorija. Lietuviai yra gerbiami Rusijoje kaip ir rusų tautybės žmonės Lietuvoje. Kita vertus, labai skiriasi politinė atmosfera ir tų pačių įvykių traktavimas Lietuvoje ir Rusijoje.
– Ar gali Maskvoje pasikartoti tokie teroristiniai aktai kaip oro uosto sprogdinimas? Ar maskviečius vis dar lydi toks nerimas?
– XXI amžiuje niekas neapsaugotas nuo terorizmo. Maskvoje ne didesnė įtampa nei Niujorke ar Londone, kur taip pat veikė teroristai.
– Ar paauglystėje lankydamas Skuodo mokyklą galėjote pagalvoti, kad tapsite diplomatu? Kokios tada buvo jūsų svajonės?
– Aš visada siekiau išsiaiškinti, kas yra teisė ir valstybė. Todėl Vilniaus universitete studijavau teisę. Sovietiniais laikais galėjau patirti unikalius skirtumus. Viena buvo sakoma mokykloje, o kita – namuose. Buvo du vienas šalia kito esantys pasauliai.
Mano pažiūras formavo šeimos istorija. 1941-ųjų birželio 14-ąją tėvai ir seneliai buvo ištremti į Sibirą. Grįžusi į Lietuvą šeima apsistojo Ukmergėje, o mano tėvai išvažiavo į Skuodą.
Tik vėliau, pamatęs ant savo mamos peties keistą randą, sužinojau, kad tai – stribų kulkos žymė.
Universitete rašiau darbą apie JAV prezidento Thomo Jeffersono, ėjusio šias pareigas 1801–1809 metais, politinės filosofijos teisės aspektus. Bet neturėjau tikslo tapti diplomatu. Tik atkūrus Nepriklausomybę galėjau tapti diplomatinės tarnybos nariu.
– Buvote vyriausiasis derybų dėl mūsų šalies stojimo į ES derybininkas, ambasadorius JAV, Didžiojoje Britanijoje, Lietuvos užsienio reikalų ministras, ES atstovas Afganistane, dabar esate ES ambasadorius Rusijoje. Kiek šalių aplankėte per savo karjerą?
– Neskaičiavau, bet nemažai.
– Per kiek laiko pavyktų susikrauti kelioninį krepšį, jei reikėtų staigiai išvykti?
– Esu pripratęs prie netikėtumų, visada portfelyje nešiojuosi dantų šepetėlį, o susiruošti į kelionę pakaktų 10–15 minučių. Esu ištreniruotas.
– Ko tikitės iš jubiliejaus? Kokią esate gavęs brangiausią dovaną?
– Per 24 diplomatinės veiklos metus iš užsienio valstybių vadovų esu gavęs įvairiausių apdovanojimų. Tačiau mieliausi yra Skuodo ir Ukmergės miesto garbės piliečio vardai.
Augau Skuode, bet vasaras leisdavau Ukmergėje pas senelius. Čia išmokau užsidirbti duonai ir druskai – dalijau ir rinkau svarstykles turguje, dirbau sargu karuselių parke, pjoviau javus ir melžiau karvę Obeliuose.
– Ar turite laiko pasirūpinti Kalėdų dovanomis?
– Tėvams didžiausia dovana yra kartu praleistas laikas. Mamai dažniausiai įteikiu gėlių puokštę ar šokolado.
– Ką keistumėte gyvenime, jei būtų galima laiką atsukti atgal?
– Džiaugiuosi, kad likimas suteikė galimybę dirbti mėgstamą darbą, turiu nuostabią šeimą, sveikus tėvus, bet dar norisi sulaukti tos dienos, kai mano vaikai tvirtai atsistos ant kojų.
Jie žino, ko nori, todėl savarankiškai kopia gyvenimo laiptais.
Duktė Paula (21 m.) baigė du kursus Ekseterio universitete Didžiojoje Britanijoje. Ji studijuoja biologiją ir turi galimybę metus padirbėti, tada toliau tęsti studijas.
Sūnus Raimundas (23 m.) tame pačiame Ekseterio universitete baigė verslo studijas. Jis nori tapti verslininku ir skraidyti privačiu lėktuvu. Gavęs diplomą Raimundas nutarė metus pasimokyti rusų kalbos – jis šiuo metu Maskvos valstybiniame universitete lanko rusų kalbos kursus.
– Kaip leidžia dienas žmona?
– Loreta yra šeimos ašis, mus visus prižiūri. Kadangi esu įgaliotas atstovauti, vesti derybas ir koordinuoti Rusijoje esančių 28 Europos Sąjungos šalių ambasadų darbą, netrūksta oficialių renginių. Tad Loreta irgi dalyvauja reprezentaciniuose renginiuose.
– Kur ketinate atšvęsti vidurio amžiaus jubiliejų?
– Visi grįšime į Vilnių, tik gaila, kad duktė Paula negalės prie mūsų prisidėti, nes atlieka praktiką netoli Londono įsikūrusiame tarptautinės farmacijos bendrovės „GlaxoSmithKline“ mokslinių tyrimų centre.
Toks darbas – nedidelė pertrauka tarp biologijos studijų.
Su draugais ir tėvais susitiksime gruodžio 15-ąją Vilniuje, vėliau Kalėdų atostogų išvyksime jau keturiese.
– Ar tai bus poilsis jūsų gimtajame Skuode?
– Būtinai aplankysiu Skuodą ir susitiksiu su skuodiškiais, bet tai ketinu daryti kitais metais, sausį.
O gruodžio pabaigoje ketiname skirti laiko pažinčiai su viena galingiausių pasaulyje valstybių, turinčių didelę ekonominę ir politikę įtaką, – tai Kinija.
Mūsų kelionės tikslas – Šanchajus, Honkongas, rytinė Pietų Kinijos dalis. Šiai kelionei skirsime dešimt dienų. Man tai didžiausia dovana – kartu su šeima praleisti Kalėdų atostogas, šįkart ne Lietuvoje, bet Kinijoje.
– Pasiekęs gyvenimo vidurį nesijaučiate vienišas.
– Afganistane buvau vienas. Maskvoje trūksta tik dukters. Esu pamalonintas, kad su manimi gali būti žmona ir sūnus. Nors esame toli nuo Lietuvos, bet būdami drauge jaučiamės kaip vienas kumštis.
