Bet senolis neburnojo nei ant okupantų, nei ant jaunosios kartos, kuri dažnai nevertina to, ką turi. Tik linksmai klegėjo pasakodamas, kaip jaunimas guodžiasi, kad esą pinigų trūksta.
„Žmogui visuomet blogai. Sovietmečiu būdavo nei silkės, nei mėsos šventėms negausi, o dabar visko užversta. Neatsidžiaugiu dabartiniu pritekliumi“, – pasakojo buvęs tremtinys.
Jo pensija nesiekia minimalaus darbo užmokesčio, tačiau jis sako, kad per mėnesį sugeba pusę jos sutaupyti.
„Nieko neišmetu. Nupirkau dešrą, jei neskani, pakepu ją su svogūnais ir apsilaižydamas suvalgau. Dėl duonos – tas pat. Aš per mėnesį tik pusę konteinerio šiukšlių primetu, o jaunimas per dieną primeta pilną – vis iš to, ko nesuvartoja“, – pasakojo V.Rutkauskas.
Šeimą ištrėmė per Kalėdas
Taupyti jį išmokė nelengvas gyvenimas. Vytautą sovietų okupacinė valdžia ištrėmė 1947 metais, trečią Kalėdų dieną.
Visi šeši vaikai po mokslų Panevėžyje buvo parvažiavę namo Kalėdų atostogų. Pirmą Kalėdų dieną dar spėjo atšvęsti kaimynų vestuves. Tai ir buvo paskutiniai atsiminimai iš Lietuvos.
Kai stribai atėjo vežti šeimos, moksleivis norėjo tuojau pat sprukti, bet mama neleido, bijojo, kad stribai sūnų nušaus. Ji liepė kareiviui prižiūrėti Vytautą, kad tas nepabėgtų.
V.Rutkauskas bėgti nuo okupantų ketino ir būdamas traukinyje. Tačiau jam pagailo seno tėvo, kuris nepajėgė panešti šeimos daiktų. „Padėsiu jiems nuvažiuoti, o paskui bėgsiu“, – pamanė pilnametystės sulaukęs Vytautas.
Išaušus pavasariui jis pabandė bėgti, tačiau buvo sugautas. Už pabėgimą iš tremties su vagimis ir kitais nusikaltėliais buvo pasodintas į lagerį.
„Buvo didelis badas. Visame lageryje buvome gal trys lietuviai. Porą kitų „nurašė“. Likau aš vienas“, – pasakojo V.Rutkauskas.
Apie jokį Kalėdų šventimą lageryje nebuvo nė minties. „Vieną kartą nusipirkau penkias bulves. Dvi išsikepiau, o likusias paslėpiau ceche – rytojaus Kūčioms. Bet man jas pavogė. Verkiau kruvinomis ašaromis“, – prisimena senolis.
Pagal vieno kunigo pavyzdį iš duonos jis buvo pasidaręs rožinio vėrinį. „Per kratą jį rado. Prižiūrėtojas nesuprato, kas tai yra, bet atėmė ir išmetė“, – liudijo tremtinys.
Dabar – milijoną kartų geriau
Vėliau, jau Nikitos Chruščiovo laikais, V.Rutkauskas antrą kartą sėdo į lagerį. Šįkart – už per aštrų liežuvį.
„Ginčijausi su valdžia ir sakiau, kad rusai trėmė nekaltus vaikus – mano broliui buvo tik penkeri, kai jį išvežė. Kad pagąsdintų kitus darbininkus, mane areštavo. Buvau nuteistas dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties“, – prisimena Irkutsko 19-ojo lagerio kalinys.
Skundai į Maskvą buvo tikslingi – bausmę jam sumažino iki trejų metų lagerio. Šįkart tarp 2 tūkst. kalinių buvo apie 200 lietuvių. Nemaža jų dalis buvo partizanai, nuteisti po 25 metus nelaisvės.
Irkutske kaliniai kartą mėgino susiburti per Kalėdas, tačiau buvo netrukus išvaikyti. „Pats ten nebuvau – turėjau naktį dirbti. Bet kiti pasakojo, kad valgykloje susirinko įvairių tautybių žmonių. Ir japonų dalyvavo. Tai pamatę sargybiniai liepė išsivaikščioti. Vienas pasipriešino, jį išvedė į karcerį. „Mes pavalgome ir išsiskirstome.“ Nė kalbų nekalbėjo. Tokios buvo 1959 metų Kalėdos“, – pasakojo V.Rutkauskas.
Po maždaug trejų metų Vytautas grįžo į Lietuvą, kur jo laukė žmona. Iki šiol pora gyvena kartu, juos nuolat aplanko vaikai ir anūkai. Jie atvažiuoja ir per Kalėdas.
„Dabar Kalėdų stalas – pilnas. Duktė su septynių žmonių šeimyna, sūnus. Milijoną kartų geriau nei tremtyje ar lageryje. Ten mes nieko neturėjome. Net duona buvo pagal sąrašą“, – sakė senolis.
