Kai prieš keletą metų Nacionalinio dramos teatro vadovybė nutarė šį spektaklį išbraukti iš repertuaro, lengviau atsikvėpė Vytautas jaunesnysis.
„Kai reikėdavo vaidinti su tėvu viename spektaklyje, jau išvakarėse drebėdavo rankos, taip būdavo sunku“, – atvirai kalbėjo Vytautas jaunesnysis.
Kita vertus, tėvo pasaulis nuo mažumės traukė Vytautą, nes teatro užkulisiuose buvo galima rasti kardų, šarvų, rašo "Lietuvos ryto" šeštadienio žurnalas "Gyvenimo būdas".
Lietuvos radijuje dirbančios motinos aplinka berniuko tiek nepakerėjo, nes tai, ką ji darydavo, nebuvo galima pamatyti, o tik išgirsti.
Apie vaikystės ir paauglystės maištą, apie tai, kodėl sulaukus trylikos metų serialo „Giminės“ muzika įsismelkė į pačią širdį, neseniai Lietuvos teatro sąjungoje pasakojęs Vytautas sulaukdavo šmaikštaus savo tėvo atsakymo.
Abiejų aktorių – tėvo ir sūnaus – kūrybinis vakaras leido įsitikinti, kad obuolys nuo obels toli nerieda.
„Vis daugiau žmonių pastebi, kad su amžiumi mano kalba darosi panašesnė į tėvo kalbėjimo manierą“, – pripažino Vytautas jaunesnysis.
O jo tėvas V.Rumšas kalbėjo, kad su amžiumi vis labiau darosi atlaidesnis ir jautresnis, nes gyvenime daug atsitiktinumų, kurių neįmanoma numatyti.
Kai Vytautui vyresniajam gimė sūnus, jo žmona tuo metu buvo Alytuje pas savo motiną. Apie sūnaus atėjimą į pasaulį jis sužinojo gastroliuodamas Kaune. Atvykęs aplankyti žmonos jis sužinojo, kad sūnui jau išrinktas Vytauto vardas.
„Neprieštaravau, bet vėliau pagalvojau, kad nebus gerai. Kad mus painioja teatro buhalterijoje, dar nedidelė bėda, bet sūnui turėti tėvo vardą nėra gerai“, – įsitikinęs V.Rumšas.
Dar vienas Rumšų šeimos sutapimas – kai prieš trejus metus V.Rumšui sukako 60 metų, brangiausia dovana buvo anūkė – sūnaus Vytauto ir jo mylimosios Evos duktė. Mat ji gimė tą pačią dieną kaip ir senelis – gruodžio 3-iąją.
– Ar kada nors galvojote, kad sūnus Vytautas taip pat taps aktoriumi?
Vytautas vyresnysis: O ką galėjau padaryti, jei ir būčiau žinojęs?
– Ar jūsų tėvas griežtas? Kokius bruožus iš jo paveldėjote?
Vytautas jaunesnysis: Jis iš Plungės, žemaitis, užsispyręs, reiklus, tikriausiai paveldėjau tą užsispyrimą ir darbštumą. O paauglystėje maištavau prieš tėvo valdžią.
– Ar stengėtės atkalbėti sūnų nuo aktorystės?
Vytautas vyresnysis: Kol buvo mažas, atsivesdavau į teatrą. Vėliau daug ką dariau, kad jis aktoriumi nebūtų. Net susiradau vieną aktorių, kad atkalbėtų sūnų nuo šio sumanymo.
Vytautas mokėsi 11 klasėje. Kartą atsivežiau į teatrą, kad tas aktorius su juo pasikalbėtų.
Nežinau, ką jie ten kalbėjo. Vytauto karjera, matyt, ir prasidėjo nuo to pokalbio su mano kolega.
– Ką reiškia eiti tėvo pėdomis? Ar skaudu, kai jūsų kūryba lyginama su tėvo pasiekimais?
Vytautas jaunesnysis: Nežinau, kada galėsiu jaustis, kad esu to paties lygio aktorius kaip ir tėvas.
Kai prieš 6–7 metus vaidinome abu viename spektaklyje, antrame veiksme 45 minutes trukdavo tėvo ir sūnaus dialogas.
Tada man reikėjo labai daug pastangų, kad galėčiau vaidinti su tėvu kaip lygiavertis partneris. Jis turi tiek daug patirties ir tiek išminties, kad vis nejučia grįžtu į tą laiką ir jam sakau: „Taip, tėti.“ Bet juk man jau 34-eri, esu žilstelėjęs, bet vis dar turiu pasijusti kaip vaikas.
Kita vertus, darbas su šeimos nariais gali būti viena didžiausių dovanų gyvenime. Tai ir malonumas, ir kančia.
– Ar bent kartą gyvenime teko gailėtis, kad pasirinkote aktorystę?
Vytautas jaunesnysis: Pirmą kartą vaidinau scenoje Rimo Tumino režisuotame „Maskarade“.
Kartą užkalbino R.Tuminas ir paklausė, ar aš sugebu greitai išmokti tekstą. Atsakiau: taip.
Tada režisierius pasakė, kad vietoj Vytauto Šapranausko turėsiu vaidinti „Maskarade“. Buvo gruodžio 19-oji, o tuoj po Naujųjų, sausio 2-ąją, jau reikėjo vaidinti.
Tada man pakirto kojas. Tokio talentingo aktoriaus neįmanoma kopijuoti, reikia sukurti ką nors savo.
Susimąsčiau, kodėl pasirinkau aktoriaus profesiją.
Pacituosiu aktoriaus Arūno Sakalausko žodžius apie aktorystę: „Kas per profesija – mes penkerius metus mokėmės, kad visą likusį gyvenimą dėtume į kelnes.“ Jei artėja premjera, jei sunkesnis spektaklis, vis dedi ir dedi į kelnes.
Vytautas vyresnysis: Kai būna sunku, reikia įsimylėti.
Garsus rusų režisierius Eldaras Riazanovas, sukūręs legendinį filmą „Likimo ironija, arba Po pirties“, paklaustas, kodėl jam sekasi kurti, atsakė – įsimylėjęs žmogus gali viską. Vienas įsimyli Dievą, kitas – žmoniją, moterį ar dar ką nors.
– Sklando legendos, kaip jus painioja žmonės. Dėl to lengviau ar sunkiau gyventi?
Vytautas jaunesnysis: Tėvo vaidmenys man tik padeda. Jau buvo panaikintos JAV vizos, galėjau važiuoti į šią šalį tik užpildęs tam tikrus dokumentus.
Prie tų dokumentų žvaigždutė – įspėjimas, kad JAV nusileidus lėktuvui gali patikrinti Migracijos tarnyba. Ji gali neįleisti ir sugrąžinti atgal.
Priešais mane stovinčiam arabui pradėjo tirtėti ranka, jam reikėjo nuskenuoti pirštus.
Žiūriu, mano ranka irgi tirta. Tada JAV pareigūnas paklausė, kas aš esu. „Aktorius“, – atsakiau.
„Ką ketinate veikti?“ Prisipažinau, kad lankysiu muziejus. Kilo įtarimų, ar neketinu pasilikti JAV. „Ar galima apie tave rasti duomenų internete?“ Pasakiau, kad galima. Tada pareigūnas pasiėmė mano pasą, atsidarė tinklalapį, kuris yra tarsi tarptautinis aktorių bankas, ir jame įrašė Rumšo pavardę.
Atsivertė toks ilgas sąrašas filmų, kuriuose vaidino Rumšas, – JAV pareigūnas surimtėjo. Pasirodo, mano tėvas suvaidino net policininką filme „Anastasija“, kurį režisavo Maris Martinsonas.
Amerikiečių pareigūnas pasikvietė savo draugą: „Žiūrėk, jis policininką vaidino.“ Pamaniau, kaip gerai, kad mudviejų su tėvu vienodi vardai. Taip aš patekau į JAV.
Pasitaiko ir ne tokių linksmų dalykų. Kartą dalyvavau aktorių atrankoje, turėjo būti filmuojama juosta apie žydus, mano išvaizda tiko.
Bet praėjo keletas metų, ir jokios žinios. Sutinku pažįstamą, o jis ir klausia: „Ar tau nepasakojo tėvas, kaip vyko į Maskvą?“
Pasirodo, vienas rusų režisierius pasikvietė Vytautą Rumšą.
Kažkas pasakė mano tėvui, kad jo laukiama Maskvoje. Jis sėdo į traukinį, o kai nuvyko į pokalbį, paaiškėjo, kad tai ne tas Rumšas. Laimė, jo žygis nebuvo beprasmis, jam skyrė vaidmenį, bet ne tą, kurį planavo.
– Iš kur semiatės jėgų?
Vytautas vyresnysis: Aktorius išdalina save ir lieka be energijos. Yra pratimų, kuriuos reikia kasdien daryti.
Pasibaigus spektakliui aktoriaus smegenys dirba toliau. Jei vaidini destruktyvų vaidmenį, nelengva nusiraminti, nes pasąmonėje viskas dar tęsiasi.
Jei nieko nedarysi, ilgai neištempsi – nebent turėtum labai gerą sveikatą, kokią turėjo Donatas Banionis.
– Ko palinkėtumėte savo sūnui?
Vytautas vyresnysis: Sąmoningumo, kad niekas negalėtų juo manipuliuoti, nepaveiktų iš šalies, kad gyventų savo galva. Kiekvieną dieną, nesvarbu, ar esi pavargęs, ar blogos nuotaikos, turi daryti Tibeto pratimus, tai disciplinuoja.
– Ko sūnus palinkėtų tėvui?
Vytautas jaunesnysis: Mano tėvas nerūko, tad jam pakaktų vieno, o ne penkių Tibeto pratimų. Dar linkiu jam gero režisieriaus. O prieš trejus metus per gimtadienį palinkėjau sulaukti anūkės – ją jau gavo.
Kai sūnus paveldi tėvo vardą, nėra gerai nė vienam. Taip kalbėjo aktorius Vytautas Rumšas (63 m.), kurio sūnus Vytautas (34 m.) dar ir pasekė jo pėdomis – tapo aktoriumi. Dėl vardų painiavos aktoriai Rumšai nekart pateko į komiškas situacijas.
