Apkabinęs svečius Aminos uošvis žuvo nuo bombos, kuri sprogo vieno svečio turbane.
Tuomet Aminos vyras skubiai išvyko į Kabulą, o ji liko Ankaroje, nes vyriausia duktė tuo metu mokėsi paskutinėje mokyklos klasėje, o mažiausiai dukteriai buvo tik vieni, rašo "Lietuvos ryto" šeštadienio žurnalas "Gyvenimo būdas".
Nors dabar jos vyras vadovauja Afganistano aukščiausiajai taikos tarybai, vedančiai derybas su Talibanu bei vyriausybe, ir yra vienas labiausiai saugomų asmenų šalyje, šeimai gimtinėje vis dar nesaugu.
„Motinos kas dieną su nerimu laukia iš mokyklos grįžtančių savo dukterų, kurios yra Talibano taikinys. Tacharo provincijoje mergaitės visai nelanko mokyklos – per daug pavojinga.
Net po naujų rinkimų sunku rasti sprendimą, kaip priversti Talibaną sudėti ginklus ir nebekovoti su savo tautiečiais.
Taikos dar teks palaukti, derybos vyksta lėtai ir sąlygų kokiam nors aiškiam susitarimui su Talibanu nėra“, – pasakojo Afganistano aukščiausiosios taikos tarybos vadovo žmona.
– Koks tradicinis šeimos modelis yra Afganistane? – paklausiau A.Barikzai.
– Afganistane moters vieta – namie, ji turi paklusti vyrui, anytai, sūnums. Tačiau Talibano laikais moteris apskritai tapo niekuo – net gyvuliai labiau mylimi. Talibai mergaitėms uždraudė lankyti mokyklą.
Tai buvo baisus laikotarpis. Juk tradiciniai santykiai visuomenėje ir šeimoje nesikeičia šimtmečiais dėl išsilavinimo stokos.
Moterys Afganistane lenktyniauja tarpusavyje gimdydamos vaikus. Kuo daugiau berniukų pagimdo, tuo aukštesnis jų statusas namie ir visuomenėje. Afganistaniečiai gyvena didelėse šeimose, nes ištekėjusios moterys gyvena su uošviais, o sūnūs – su savo tėvais.
Po vestuvių anyta marčiai yra pagrindinis autoritetas. Būtent anyta reguliuoja naujo šeimos nario gyvenimą. Jei moteris turi profesiją, tik nuo anytos priklausys, ar naujoji marti dirbs, ar tik tenkinsis namų šeimininkės vaidmeniu.
Dirbančios moterys mano šalyje keliasi labai anksti, paruošia visai gausiai, gal 20 asmenų, šeimai pietus ir išlekia į darbą. Tačiau anyta bet kada gali pasakyti: „Gana, tu nesusitvarkai!“
Afganistaniečiai yra labai šilti žmonės, aš iš savo vaikystės atsimenu, kad atskirtis tarp vyrų ir moterų nebuvo tokia didelė kaip dabar. Nors moteris ir turėjo paklusti vyrui, jai tekdavo didžiulė pagarba kaip motinai. Viskas pasikeitė Talibano valdymo nuo 1996 iki 2001-ųjų laikotarpiu.
Atsirado daug pykčio, santykiai šeimose tapo primityvūs. Anytos sūnums jų žmonų paveikslą bando nupiešti kuo blogesnį, nes vadovaujasi principu – su manimi mano anyta elgėsi dar blogiau.
Po sunkios darbo dienos namo grįžusiems sūnums anytos skundžia jų žmonas ir reikalauja jas nubausti. Jei visuomenė būtų labiau išsilavinusi, šeimose būtų mažiau smurto, moterys būtų linksmesnės ir solidaresnės.
Paskalos, barniai, nuolatinė baimė neįtikti vyrui ir jo motinai, stresas, kad vyras ims dairytis į jaunesnę moterį, – tai nuolatiniai afganistaniečių moterų palydovai.
– Jūs esate odontologė, studijas baigėte Londone, tačiau minėjote, kad niekada nedirbote. Kodėl?
– Ši mintis nepatiko anytai. Ji pasakė mano vyrui, kad bus geriau, jei aš rūpinsiuosi šeima.
Mano anyta turi 10 vaikų. Ji yra tradicinė afganistanietė. Kai tik pagimdžiau pirmąją dukterį, gavau dar ir keturis anytos vaikus, kuriuos ji man ketveriems metams paliko auginti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur mes tuo metu visi gyvenome.
Anyta nutarė išvykti į Afganistaną palaikyti savo vyro, kuris kaip tik tada pradėjo eiti Aukščiausiosios taikos tarybos vadovo pareigas. Tą laikotarpį prisimenu kaip labai sunkų. Daug skaičiau ir norėjau, kad palikti vaikai kuo mažiau kentėtų, tačiau jie ilgėjosi tėvų.
– Afganistane įprasta turėti daug vaikų. Minėjote, kad keturi vaikai yra minimumas. Bet jei moteris nori turėti tik tris, ar ji turi tokią teisę?
– Anytai tai tikrai nepatiks ir ji ims dairytis savo sūnui naujos žmonos. Tad afganistanietės mano, kad gimdyti vaikus yra geriau nei būti antrąja žmona.
Mano tolima giminaitė, turinti tris vaikus, labai sielojasi, kad dėl sveikatos problemų negali daugiau gimdyti. Šeima nepraleidžia progos jai įgelti ir prikišti jos bėdų.
Be to, Afganistane vyrai iš karto nusisuka nuo savo pirmosios žmonos ir jos vaikų, kai tik į namus įžengia jaunesnė žmona. Pirmoji žmona ir jos vaikai dažnai turi tenkintis duonos kąsniu ir yra beteisiai.
Aš turiu tris dukteris ir vieną sūnų. Esu laiminga ir džiaugiuosi, kad su vyru mąstome vienodai, – jei negali vaikams duoti gero išsilavinimo, neturėk jų. Mano vyras nenorėjo gausios šeimos, keturių atžalų mums užtenka. Tačiau jaučiu didžiulį afganistaniečių spaudimą turėti daugiau sūnų.
– Jūsų motina ir tėvas buvo gydytojai. Jie turėjo tik tris vaikus ir gyveno atskirai nuo savo tėvų. Kokie jie žmonės buvo?
– Mano tėvai ypatingi. Jie vykdė savo misiją, todėl įsikūrė ten, kur reikėjo gydytojų, ir gyveno toli nuo savo šeimų. Turiu seserį ir brolį. Jie kartu su mano mama gyvena Londone. Tėvai buvo žinomi gydytojai, todėl gyvenome pasiturimai ir laimingai.
Ir kiti afganistaniečių namai iki 1979 metų, kol į šalį įžengė sovietų armija, buvo pilni džiaugsmo. Per sovietų invaziją atsirado Talibanas, ir padėtis tapo nežmoniška!
Prisimenu laimingą vaikystę, tačiau viskas apvirto aukštyn kojomis, kai man buvo devyneri. Vieną naktį tiesiog iškeliavome iš savo namų nepasiėmę net lagaminėlio.
Palikome namus, mamos automobilį kieme ir leidomės į dešimt dienų trukusią pavojingą kelionę per Afganistaną link Pakistano sienos. Kiekviename patikros poste stovintiems naujos Afganistano valdžios atstovams sakėme, kad einame į vestuves.
Mano tėvai iš savo buvusio studento sužinojo, kad jie yra Afganistano inteligentų, pasmerktų myriop, sąraše. Afganistane komunistai tais metais nužudė didelę dalį tautos intelektualų.
– Kaip jautėtės Pakistane?
– Pakistane mes buvome bėgliai. Tačiau mergaitės Afganistane nėra lepios – jos nuo mažens mokomos ištverti. Tėvai iš karto pradėjo dirbti bėglių stovykloje gydytojais.
Bėgliai afganistaniečiai dievino mano tėvus, tačiau namie mes jų beveik nematėme. Devynerių metų turėjau lankyti darželį, greitai išmokau urdu kalbą ir pasivijau savo bendraamžius, o netrukus juos ir pralenkiau.
Bet studijuoti Pakistane galėjome ne visas disciplinas, dvejus metus laukiau, kol Pakistano valdžia man leis studijuoti stomatologiją.
Situacijai nepasikeitus tėvai ir vėl mums parodė puikų pavyzdį – apsisprendė palikti Pakistaną ir išvežė mus į Londoną, ten visi gavome išsilavinimą.
– Jūsų dukterys užaugo užsienyje, jos puikiai kalba keliomis kalbomis, yra smalsios ir plataus akiračio. Tačiau pagal Afganistano visuomenės normas jos turės ištekėti už afganistaniečių.
– Taip, mes esame afganistaniečiai, o tradicijos yra mūsų visuomenės pagrindas. Netgi ir išsilavinusiose šeimose anyta nepraranda statuso ir marčios gyvena su vyro šeima. Aš tikiuosi, kad mano dukterys ištekės už išsilavinusių afganistaniečių. Afganistane įprasta, kad žmonės savo vaikams ieško panašaus statuso šeimų. Mergaites mokau kantrumo ir nuolankumo vyresniesiems. Jos netgi per atstumą myli Afganistaną.
– Ar Afganistane dar gaji tradicija, kad dukteriai vyrą išrenka tėvai?
– O, taip! Man taip pat vyrą surado tėvai. Gyvenome Londone, kai mama ėmė dairytis panašaus statuso jaunuolio, tinkančio man į vyrus. Mano būsimasis vyras taip pat gyveno kaip bėglys Pakistane, vėliau kaip ir aš studijavo Londone. Jo tėvas buvo gerbiamas religijos mokytojas.
Pamenu, mama man vieną dieną parodė jo nuotrauką, o prieš vestuves susitikome tik sykį. Tada jo paklausiau tik vieno klausimo, ar jis nerūko. Daugiau niekas nešovė į galvą. Bet mano mama ir jos draugės surinko visą informaciją apie mano būsimą vyrą. Paveikslas tikrai buvo neblogas. Man pasisekė, tačiau sutinku, kad tai loterija!
– Apie ką svajojote, kaip buvote maža mergaitė? Ar norėjote turėti šeimą?
– Visada žavėjausi mama. Norėjau būti kaip ji – daug dirbti, būti naudinga žmonėms, visur spėti.
Prisimenu save išrašinėjančią receptus vaikystėje – tai buvo mėgstamiausias mano žaidimas. Šeima ir vaikai tikrai neįėjo į mano fantazijas.
Vestuvės man, mažai mergaitei, atrodė gero ir nerūpestingo gyvenimo pabaiga. Vaikų būrys, nesibaigiantys namų ruošos darbai ir kalbos, kurias nuolat girdėjau apie šeimų problemas, man varė nerimą ir baimę.
– Esate laimingai ištekėjusi. Trūksta tik vieno – gyvenimo visiems kartu šeimoje.
– Tikiuosi, kad po kelerių metų, kai sūnus baigs mokyklą Ankaroje, grįšime į Afganistaną. Tai mano svajonė.
Tačiau savo vyrui pasakiau, kad norėčiau dirbti. Norėčiau padėti moterims ne kaip gydytoja, bet kaip visuomenės veikėja.
Šimtamečių tradicijų supančiotame Afganistane ištekėjusios moters vieta – namie. Tačiau viena su keturiais vaikais dėl saugumo Turkijoje įsikūrusi Afganistano aukščiausiosios taikos tarybos vadovo žmona Amina Barikzai (43 m.) – netradicinė afganistanietė. Ji turi profesiją, vairuoja automobilį ir svajoja, kad ateityje moterys Afganistane galėtų mokytis ir dirbti. Tačiau greitų pokyčių savo šalyje Amina nesitiki.
