Iš tiesų ieškoti juostelės, kuri ne tokia jau ir pigi, ją paskubomis kišti į fotoaparatą, paskui išfotografavus 36 (arba 39) kadrus nešti kažkur išryškinti ir spausti nuotraukas, kurios galų gale yra prastesnės nei padarytos bet kokiu padoriu išmaniuoju mobiliuoju telefonu, nešiojamu kiekvieno kišenėje. Reikia būti savižudžiu arba nevispročiu, kad taip darytum.
Būtent todėl aš pats tikriausiai vienas paskutinių perėjau prie skaitmeninės fotografijos, nors draugai mane jau badė pirštais. Labai mėgau tą emocinį nuotolį, kai fotografavimo rezultatų reikia laukti, nes jie pasirodo ne tuojau pat, o po kurio laiko, – taip fotografijos magija atrodo didesnė. Man patiko vežti juosteles ten, kur jas ryškina ir skenuoja (ant popieriaus jau nuotraukų nebespausdavau), ir paskui kitą dieną važiuoti pasiimti.
Mėgdavau grįžęs iš kelionės paberti dvidešimt, trisdešimt juostelių ir matyti nustebimą darbuotojo veide, kai jis prie kiekvienos juostelės kasetės klijuodavo numeriuką ir jas dėdavo į vokus, skaičiuodavo, kiek čia laiko užims, kol visas apdoros. Tuomet jaučiausi ypatingas.
Žinoma, senovinė fotografija vis dar gyva, kai fotografuojama dideliais, prabangiais fotoaparatais, kuriuos naudojant vis dar galima pasiekti kūrybinių rezultatų, kokių skaitmeniniu būdu sukurti neįmanoma. Mano draugas „Lietuvos ryto“ fotografas Ramūnas Danisevičius dažnai kuprinėje greta darbui reikalingos įrangos turi kokį seną fotoaparatą, nelygu, kokios tuo metu jo kūrybinės svajos, ir derina darbą su širdies polėkiu.
Vieną tokių jau naudotų juostinių fotoaparatų „Nikon F5“ prieš kelerius metus nusipirkau Anglijoje: sunkus lyg iškaltas iš metalo luito, jis rankose gulėjo kaip tobulai išlietas ginklas.
Kadaise, kai tik pasirodė, jis kainavo tiek, kiek automobilis, aš jį nusipirkau už vidutiniško mobiliojo telefono kainą: ankstesnis jo savininkas buvo turtingas entuziastas, kurio pomėgiai keitė vienas kitą.
Kartu su pigiais fotoaparatais ir jų juostelėmis dingo ir seni įpročiai: mėgėjai juosteles pirkdavo dešimtimis, nors geriausios iš tada prieinamų Lietuvoje buvo pagamintos tuometėje Rytų Vokietijoje ir kainavo labai brangiai – už tiek pinigų, kiek kainavo viena, galėjai nusipirkti pieno, grietinės, duonos, sūrio, sviesto ir gal dar net gabalėlį „Daktariškos“ dešros.
Žmonės jas taupydavo (čia tik amerikiečiai ir didysis animacijos ir dokumentikos menininkas Waltas Disney sakydavo savo operatoriams, kad „juostelė yra mūsų versle pigiausias dalykas“, ir ragindavo juos filmuoti kaip galima daugiau). Fotografijos juostelės namie buvo laikomos šaldytuve – taip buvo galima jas saugoti ilgiau, ir tik patys neišmaniausieji sukišdavo jas į šaldiklį ir taip sugadindavo.
Oro uostuose visi keliaujantys su fotoaparatais nerimaudavo, ar saugos patikra nesugadins juostelės. Senieji rentgeno aparatai, švitinantys krepšius, tikrai jas gadindavo. Naujesnieji jau gadindavo tik itin jautrias juosteles. Keleiviai dėl to nerimaudavo, ir todėl oro uostuose pradėta klijuoti lipdes: „Šis aparatas jūsų juostelėms nepakenks“. Keleiviai tuo nelabai tikėdavo, todėl kai kurie nuspręsdavo, kad nusipirks juosteles jau atvykę į kurortą.
Ispanijos pajūrio parduotuvėlėje už jas mokėdavo dvigubai brangiau ir dar juostelės būdavo prakirmijusios ant lentynos vasaros karštyje greta pripučiamųjų čiužinių ir vaikiškų kastuvėlių.
Tad iš tokių juostelių išeidavo vienodai blyškios atostogų nuotraukos tiek prie baseino, tiek vidudienio saulės apšviestame paplūdimyje, kur be tinkamo filtro ir išmanymo su plastikine muiline vargu ar ką gera pasieksi. Pigius plastikinius fotoaparatus su juostelėmis visi vadino muilinėmis. Į muilines jie tikrai buvo panašūs.
