Netekties skausmą A.Paškauskaitei-Majauskienei apmalšino tik sava šeima. Jau kuris laikas kraupius išgyvenimus pakeitė malonūs rūpesčiai – moteris prieš šešerius metus sukūrė šeimą, su vyru augina dvi dukras – dvejų metų jaunėlę ir netrukus penkerių metų sulauksiančią vyresniąją.
Našlaite likusią Aušrą neseniai tarsi perkūnas iš giedro dangaus pribloškė žinia – vos išėjęs iš Pravieniškių pataisos namų, kur atliko 14 metų laisvės atėmimo bausmę, jos brolis tėvažudys vėl pasuko nusikaltėlio keliu.
„Augome nuostabioje šeimoje, tėvų dėmesio netrūko nei man, nei Audriui. Kodėl jis su draugu nužudė tėvus, man iki šiol mįslė“, – liūdnai kalbėjo Aušra.
1998 metų gegužės 24-ąją jos motinai bendrovės „Kauno ranga“ vadovei Nijolei Paškauskienei buvo tik 42-eji, tėvui bendrovės „Durpynų statyba“ generaliniam direktoriui ir futbolo klubo „Ranga-Politechnika“ prezidentui Algirdui Paškauskui – 47-eri. Tą dieną tėvų žudynes surengusiam jų sūnui Audriui – 21-eri.
Tai, jog į mirtinus spąstus gimdytojus įviliojo ir šūvį į tėvą paleido jų sūnus, paaiškėjo tik po kelerių metų. N.Paškauskienę nušovė Audriaus vienmetis draugas Julius Charževskis.
„Košmaras tęsėsi ir po tėvų žūties“, – neslėpė A.Paškauskaitė-Majauskienė.
Tuomet be tėvų likusiai 15-metei paauglei teko patirti badą, kęsti namie brolio rengiamas orgijas. Likimo valiai giminių palikta Aušra jautė nuolatinę baimę.
– Jūsų gyvenimą sugriovęs brolis praėjusių metų pabaigoje išėjo į laisvę. Kaip sutikote šią žinią?
– Nesitikėjau, kad laikas taip greitai prabėgs.
Nors Audriaus, kaip nusikaltėlio, nebijojau, vis vien buvo neramu. Sunerimau, kai pažįstami ėmė kalbėti matę jį įvairiose Kauno vietose, pasakojo, kad jis valkatauja, prašo išmaldos.
Neslėpsiu, nerimavau dėl savo vaikų. Juk iš kalėjimo išėjusiam, anksčiau narkotikus vartojusiam, o gal ir dabar tai darančiam žmogui nežinia kas gali šauti į galvą. Galbūt net vaiką pagrobti, pridėjus peilį grasinti mirtimi ir reikalauti pinigų.
Nerimauti vertė ir tai, kad būdamas už grotų jis rinko apie mane informaciją. Net internete pasirodžiusius straipsnius apie mane jam kažkas išspausdindavo ir perduodavo. Todėl niekur nerašau adreso, kur gyvenu.
Man priklausančiame bute, kuriame deklaravau savo gyvenamąją vietą, seniai negyvenu, esu jį išnuomojusi. Kai kam keista, kad vengiu sakyti, kuriame Kauno rajone esu įsikūrusi. Taip elgiuosi ne be reikalo.
Išėjęs į laisvę brolis ieškojo manęs. Galiausiai parašė žinutę socialiniame tinkle, pasiūlė susitikti. Sutikau, nes tikėjau, kad į laisvę žmogus išeina viską permąstęs. Norėjau jam suteikti paskatą toliau gyventi ir stengtis. Maniau, kad susitikti su manimi ir išgirsti ką nors padrąsinamo jam labai svarbu.
– Kaip vyko susitikimas su broliu, kurio nematėte tiek metų?
– Negalėjau žiūrėti jam į akis, kalbėdama nuolat nusukdavau žvilgsnį. Iki šiol pamenu baisias jo akis, siaubą keliantį žvilgsnį. Kai jį vėl pamačiau, pasidarė negera. Jis daug verkė, ko gero, tikėjosi, kad jį smerksiu.
Pasakiau, jog atleidžiu viską, ką jis man padarė, nebepykstu. Naiviai tikėjausi, kad tiek metų kalėjime praleidęs žmogus į laisvę išeis pasikeitęs.
Sužinojusi, kad jis vėl ėmėsi nusikaltimų, užpuldinėjo žmones ir buvo sulaikytas dėl vagystės, suvokiau – jis nevertas tų žodžių, kuriuos pasakiau susitikusi.
– Kiek reikėjo laiko atsitiesti po tėvų nužudymo?
– Kai įvyko tragedija, dar nesuvokiau jos masto. Didžiausias skausmas atėjo dabar – sukūrus savo šeimą.
Dukrytės vis klausia, kodėl neturiu nei tėvelio, nei mamos, o jos – senelių iš mano pusės.
Vaikams sakau, kad močiutė su seneliu gyvena danguje, mus stebi ir labai myli.
Pamenu, skridome lėktuvu, o vyresnioji vis žiūrėjo pro iliuminatorių. Spigino saulė, raginau ją užtraukti užsklandą, bet ji vis tiek žvelgė į debesis. „Gal močiutę sutiksiu“, – pasakė tyliai.
Tikrasis ilgesys ateina žmogui suaugus. Kartais atrodo, jog be tėvų man niekada nebus lengva. Kai būna labai sunku, visada su jais kalbuosi mintyse, prašau pagalbos ir patarimų.
Gal taip yra todėl, kad būdama paauglė nenorėjau niekur lakstyti. Man patiko leisti laiką su tėvais, kartu eiti į svečius, pramogauti.
– Su Audriumi augote toje pačioje šeimoje, tėvai jus vienodai auklėjo. Kaip paaiškinti, kad brolis tapo žudiku?
– Daugybę kartų tai analizavau, tačiau atsakymo neturiu.
Vos sulaukęs 12 metų Audrius susirado blogų draugų, ėmė bėgti iš namų. Taip jis elgdavosi ne susipykęs su tėvais, o šiaip sau, be to, jautė neapsakomą potraukį į alkoholį.
Pamenu, vogdavo iš namų alkoholį, tėvai jį tik po trijų dienų rasdavo tokios būsenos, kad reikėdavo vežti į ligoninę.
Aptikdavo Audrių ir landynėse, ir pas čigonus, kur jis jau būdavo spėjęs paragauti kokių nors kvaišalų. Ilgainiui toks laisvas gyvenimas jam ėmė patikti. O į protą bandantys atvesti ir pinigų linksmybėms neduodantys tėvai trukdė. Ko gero, dėl to jis ir surengė tėvų nužudymą, nenorėjo, kad jam kas nors trukdytų gyventi taip, kaip jis mėgo.
Po tėvų žūties namuose, kur likau su broliu, vyko siaubingi dalykai. Ištisomis savaitėmis išgertuvės ir orgijos su prostitutėmis. Praėjus vos mėnesiui jis buvo sulaikytas įtarus nepilnametės išžaginimu ir chuliganizmu.
Nors buvo išteisintas, po kurio laiko vėl įkliuvo dėl vagysčių, nes reikėjo pinigų kvaišalams, vėl sėdo už grotų. Net nebežinau, kiek kartų jis buvo teistas.
– Augote pasiturinčių verslininkų šeimoje, regis, jums nieko netrūko. Kaip pasikeitė gyvenimas netekus tėvų?
– Pradėjau jausti tokį nepriteklių, apie kurį anksčiau negalėjau net pagalvoti. Namie buvusį turtą ėmė švaistyti brolis, tėvų valdytos įmonės lėšos taip pat neaiškiais būdais pradingo.
Pradėjus domėtis, kur iš asmeninių tėvų sąskaitų nukeliavo pinigai, darbuotojai ir verslo partneriai imdavo kratytis atsakomybės. Galėjau kreiptis į teisėsaugą, bet nebeturėjau tam jėgų.
Nedaugelis žino, bet man teko išgyventi ir pačias juodžiausias dienas, badą, kai trūko pinigų net bandelei nusipirkti. Eidama į mokyklą džiaugdavausi, kad ten galėsiu pavalgyti. Gyvenau iš 500 litų našlaitės pašalpos.
Pamenu, lauke spaudė 15 laipsnių šaltis, o mūsų namui dėl skolų buvo išjungtas dujų tiekimas. Nustojus veikti šildymo sistemai, nuo šalčio sprogo radiatoriai, viską užliejo vanduo.
Juodžiausiu gyvenimo periodu geriausiai mano draugei jos tėvai leisdavo pas mane nakvoti – jie matė, kaip aš, vaikas, gyvenu.
1999 metais mano šokių treneriai įkalbėjo dalyvauti konkurse „Mis laikinoji sostinė“. Išgirdus, kad reikės įsigyti juodus batelius, apėmė siaubas – visiškai neturėjau pinigų.
Konkursą laimėjau, bet tada taip keistai atrodė kitų jame dalyvavusių merginų pavydas. Niekada nesureikšminau fizinio grožio, nes tai laikina. Ko man pavydėti – našlaitės likimo, šaltų namų, kuriuose tada gyvenau?
Nors turiu giminių, mažai kas padėjo. Tiesiog tuo metu mane supo daug blogų žmonių. Net buvo kilusi mintis paviešinti pavardes tų, kurie nemenkai pasipelnė iš mano šeimos tragedijos ir net džiaugėsi, kad ji įvyko.
Tų, kurie ištuštino mano tėvų sąskaitas, naudojosi brolio priklausomybe nuo kvaišalų, pelnėsi, kai jis pusvelčiui pardavinėjo įvairius daiktus. Dabar mąstau kitaip – palieku tai jų sąžinei.
– Pagalbos ranką ištiesė ne giminės, o svetimi žmonės.
– Į savo namus mane, svetimą išsekusią mergaitę, priėmė tuomečio draugo Mindaugo tėvai – Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Algimantas Smolskas ir jo žmona advokatė Laima Smolskienė.
Ši moteris man daug padėjo, ją iki šiol sveikinu Motinos dienos proga. Tai tas žmogus, kuriam galiu tarti šventą žodį „mama“.
Neslėpsiu, ji mane daug ko išmokė, net ruošti maistą. Kai augau su tėvais, visa šeima valgėme mums priklausančiame bare. Viskas būdavo paruošta, o mama gaminti manęs nemokė. Ji buvo verslininkė, karjeristė.
Gyventi į Smolskų namus išėjau pasiėmusi vos kelis drabužius, o po kurio laiko apsilankiusi mūsų name nustėrau – mano kambarys buvo tuščias. Brolis pardavė spintas su visais jose buvusiais mano drabužiais. Jis nesivargino jų iškraustyti, baldus pusvelčiui pirkusiems čigonams tiesiog pasakydavo, jog kas jiems nepatiks, galės išmesti.
Audriui reikėjo pinigų kvaišalams, todėl net šviestuvus nukabino. Jeigu plytą iš sienos išlupti būtų įstengęs, neabejoju, ją irgi būtų pardavęs.
– Ar negalvojote gyvenimą pradėti kitoje šalyje?
– Mąsčiau apie tai. Atrodo, nesu žinomas žmogus, tačiau Kaune mane daug kas atpažįsta. Matau, kad žmonės domisi, kaip esu apsirengusi. Kartais blogai nuteikia tai, jog esu brolio pasirinkto gyvenimo įkaitė, nors pati niekam nepadariau nieko bloga.
Kartais būna gėda, jog tokia tragedija įvyko mano šeimoje. Gėda dėl to, kad toks mano brolis.
Tačiau galiausiai suvokiau: kad ir kur gyvenčiau, nuo savęs ir savo praeities nepabėgsiu.
Kita vertus, prisiminimai nėra tik niūrūs, pamenu daug gražių akimirkų, kai augau su tėvais. Netgi šiandien juos matau tarytum gyvus, pamenu kiekvieną raukšlę kiekvieno jų veide.
Išsaugojau vestuvinius tėvų žiedus. Iš jų ketinu pasigaminti talismaną ir jį visada nešioti.
– Iki tėvų žūties šokote Kauno sportinių šokių kolektyve „Sūkurys“, tapote Lietuvos jaunimo čempione. Treneriai Jūratė ir Česlovas Norvaišos tikėjosi, jog su partneriu Donatu Načajumi tapsite net pasaulio čempionais. Kodėl nutrūko sportinė karjera?
– Sportiniai šokiai – labai brangus užsiėmimas. Norint ko nors pasiekti, negalima apsiriboti vien Lietuva – reikia važiuoti į užsienį, ten samdytis trenerius, dalyvauti konkursuose. Tam tiesiog nebuvo pinigų.
Mano partneris siekė karjeros, todėl išsiskyrėme. Pamenu, kaip atsisveikindamas jis įteikė rožių puokštę.
Tuomet daug ašarų išliejau, bet jį suprantu ir nepykstu.
Kurį laiką vedžiau šokių pamokas, taip užsidirbdavau pragyvenimui. Tačiau dabar, augindama vaikus, jaučiuosi atitolusi nuo šokių, tad rudenį, kai baigsis motinystės atostogos, svarstau imtis kitokios veiklos.
Nebijau pradėti gyvenimo iš naujo, imtis veiklos, artimos tai, kuria vertėsi mano tėvai. Kas tai bus, nenoriu pirma laiko girtis.
– Kaip pasikeitė gyvenimas sukūrus šeimą ir susilaukus vaikų?
– Pagaliau nebesijaučiu vieniša. Nors lengvai prisileidžiu žmones, mane visada supa nemažai draugų ir pažįstamų, vienišumo jausmas nepalikdavo.
Kita vertus, augindama vaikus nuolatos jaučiu didelę baimę užauginti blogą žmogų.
Nuolat galvoju, kokią reikšmę auklėjant dukras skirti pinigams, materialinėms vertybėms.
Neslėpsiu, praeities demonai, baisus brolio likimas mane iki šiol baugina. Kartais net susimąstau – gal siaubingas jo nuopuolis kaip nors susijęs su genetika?
Dažnai apie vaikų auklėjimą kalbuosi su draugėmis.
Supratau, jog tapti tobula mama nebūtina, o gal ir neįmanoma. Tiesiog reikia mylėti savo vaikus, apsaugoti juos nuo blogų draugų, jų įtakos.
– Jūs nemažai prisidėjote, kad tėvų nužudymas būtų atskleistas.
– Mintis, kas ir kodėl galėjo nužudyti mano tėvus, ilgai nedavė ramybės. Galvoje perkračiau įvairiausias versijas.
Po kurio laiko atsitiktinai susipažinau su žmonėmis, pas kuriuos vartodamas narkotikus glaudėsi brolis.
Jie prasitarė, kad jų motinai Audrius kartą pasakojo nušovęs savo tėvą, o kartu buvęs draugas – motiną. Tuomet šių kalbų niekas nesureikšmino, manė, jog tai – kvaišalų pavartojusio jaunuolio kliedesiai.
Tai, ką išgirdau, man nebedavė ramybės. Niekada nepaliko mintis, jog apsvaigęs brolis tada atskleidė, kas jį slėgė.
Audrius lig tol tikino nužudymo metu buvęs pas savo draugę, grasindamas man tą patį liepė sakyti ir kriminalistams.
Kai Audrius pateko į kalėjimą dėl vagysčių, nuvykau pas tą merginą. Tada sužinojau, jog tąkart jis buvo tik trumpam užsukęs, ko gero, tam, kad susikurtų sau alibi.
Tada nuvykau pas bylą tyrusius kriminalistus ir papasakojau, ką sužinojau, labai jų prašiau patikrinti šią informaciją. Netrukus buvo apklaustas kalėjime sėdintis brolis, jis viską prisipažino.
– Apie tragediją pasakojate ramiai, beveik be emocijų. Kokia jūsų stiprybės paslaptis?
– Labai anksti, nuo šešerių, pradėjau sportininkės karjerą. Sportas išmokė niekada neparodyti, kad sunku. Vėliau baigiau bakalauro studijas tuometėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje.
Atvirai prisipažinsiu – iš tiesų visus tuos metus gyvenu su tam tikra kauke, su šypsena veide.
Dėl to žmonės manęs nėra matę silpnos. Su draugais pasikalbame apie sunkumus, tačiau tikrų mano emocijų jie nėra matę.
Ko gero, net ir mano vyras, su kuriuo susituokėme prieš šešerius metus, nėra regėjęs mano ašarų. Auginu du vaikus, turiu išlikti stipri, neleisti, kad slogūs išgyvenimai mane palaužtų.
– Brolis pripažintas pavojingu recidyvistu ir vėl pateko už grotų. Ar tikite, kad jis pasitaisys?
– Mūsų šalies kalinimo įstaigose žmonės ne pasitaiso, o tampa dar žiauresni. Juk išėję į laisvę jie sunkiai gali susirasti darbą, todėl nesistengia gyventi sąžiningai.
Už grotų tėvažudis su kitais kaliniais surengė žmogaus mirtimi pasibaigusią egzekuciją
A.Paškauskas liūdnai išgarsėjo ir tėvažudžio vardą pelnė dėl šaltakraujiškai įvykdyto itin žiauraus nusikaltimo.
1998 metų gegužės 24-osios popietę A.Paškauskas paskambino iš Palangos grįžtantiems tėvams. Sužinojęs, kuriuo metu jie grįžta į Kauną, kartu su bendrininku jiems paspendė spąstus. Sūnus tėvui pasakė, kad su juo nori susitikti futbolo komandą paremti galintis verslininkas. A.Paškauskas tėvų automobilį sustabdė Kauno pakraštyje, Vilnių bei Klaipėdą jungiančiame greitkelyje, ties posūkiu į Panerių gatvę.
Pavažiavus kelis šimtus metrų, sutuoktinių automobilį sustabdė jų sūnaus bendraamžis draugas Julius Charževskis, kurį abu sutuoktiniai gerai pažinojo. Jis atsisėdo ant galinės sėdynės šalia A.Paškausko.
Stabtelėjus šalikelėje, prie vairo sėdintį A.Paškauską dviem šūviais iš pistoleto TT nušovė sūnus. Ant priekinės keleivio sėdynės sėdinčią jo žmoną iš pistoleto „Makarov“ nušovė J.Charževskis.
Teisėsaugininkai narpliojo įvairias versijas, analizuotas ir sutuoktinių verslas. Įtarimus, kad organizuoti tėvų nužudymą galėjo A.Paškauskas, sustiprino ir tai, jog sūnus nuolat konfliktavo su tėvais, reikalavo, kad jie jam duotų vis daugiau pinigų.
Po kelerių metų A.Paškauskaitei su pareigūnais pasidalijus įtarimų kėlusia informacija, kriminalistai aplankė kalinimo įstaigoje dėl vagystės kalintį A.Paškauską. Jis iš karto prisipažino, papasakojo visas dvigubos žmogžudystės smulkmenas ir išdavė savo bendrininką J.Charževskį.
Gyvenimas už grotų A.Paškauskui nebuvo mielas. Kalėdamas Pravieniškių pataisos namuose jis bausmę atliko sektoriuje, kuriame gyvena žemiausiai, nuskriaustųjų, kastai priklausantys kaliniai.
Už grotų A.Paškauskas sugebėjo užsidirbti dar vieną teistumą. Jis buvo teisiamas už tai, kad 2010-ųjų liepos 25-ąją kartu su kitais kaliniais surengė žmogaus mirtimi pasibaigusią egzekuciją.
Pagal nerašytas kalėjimo taisykles, tą dieną buvo surengtos naujokų krikštynos. Senbuviai į kiemą išnešė metalinę lovą ir prie jos po vieną rišo naujokus. Ant jų kibirais pylė vandenį, mušė kumščiais, metaliniu samčiu ir šlapiais rankšluosčiais, kurių galai buvo susukti į mazgą.
Vienas nuteistasis – už pedofiliją devynerių metų laisvės atėmimo bausme nuteistas 49 metų Radviliškio rajono gyventojas Rimantas Fialkauskas – užduso į kvėpavimo takus pakliuvus vandens. Įvykio metu nukentėjo dar šeši nuteistieji.
Kauno apygardos teismas A.Paškauską dėl kalinio nužudymo išteisino, jis buvo pripažintas kaltu tik dėl chuliganizmo. Tėvažudžiui teismas skyrė 1 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kadangi šį laiką jis praleido tardymo izoliatoriuje, konstatuota, kad tėvažudys bausmę jau atliko.
Atlikęs už tėvažudystę skirtą 14 metų laisvės atėmimo bausmę A.Paškauskas džiaugėsi neilgai. Gruodžio 5-ąją Lietuvos apeliacinis teismas patenkino prokuroro skundą ir sugriežtino bausmes kalinio egzekutoriams.
A.Paškauską teismas pripažino kaltu dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo ir įstaigos darbo dezorganizavimo ir skyrė jam septynerių su puse metų laisvės atėmimo bausmę. Tėvažudys taip pat buvo pripažintas pavojingu recidyvistu.
