Kalbu apie kalendorius. Sieniniams dar daug metų nieko neatsitiks, jų niekas nelaidoja – buvo ir bus jų su automobiliais, miestų vaizdais ir pusnuogėmis moterimis. Bet prašom prisiminti tai, kas anksčiau buvo ant kiekvieno darbo stalo: kalendorius, sudarytas iš beveik dviejų šimtų paskirų lapelių (kiekviename – dvi dienos, viena – vienoje pusėje, kita – kitoje), sumautas ant dviejų metalinių arkų ir perverčiamas kas dvi dienas.
Tuose kalendoriuose įrašydavo susitikimus ir jų laiką, paskirtą priėmimą pas dantų gydytoją, priminimą apie pasiskolintą nedidelį banknotą iš bendradarbio ir įstrižu raštu – būtinai įstrižai – žmonės užsirašydavo telefono numerį, kurį jiems padiktuodavo pašnekovas kitame laido gale. Kodėl rašydavo įstrižai?
Niekas tiksliai nežino, tačiau būtent taip viršininkai ranka rašydavo rezoliucijas ant spausdintų dokumentų: „išsiaiškinti“, „prašymą atmesti“, „perduoti vykdyti“. Įstrižai rašydavo tas, kuris buvo svarbesnis už rašiusįjį horizontaliai. Tas įprotis perėjo į sveikinimo atvirukus ir dedikacijas, užrašytas dovanojant knygą.
Šiandien tas stalinis kalendorius nepatogus daugeliu prasmių. Ir nelabai reikalingas: susitikimus žmonės planuoja elektroniniuose dienynuose arba kišeniniuose kalendoriuose, iš odontologijos kabineto atsiunčia žinutę, primindami, kad metas vykti pas higienistę išsibalinti dantų, o skambinančiojo numeris tiesiog lieka mobiliajame telefone ir lieka jį išsaugoti įrašant vardą. Blogiausia, kad stalinis kalendorius užima gana daug vietos ant darbo stalo. Tačiau čiupinėti praeinančias dienas žmonėms patinka; patinka labiau, negu spaudyti mygtukus, ir jie tai tebedaro. Stalinis kalendorius tikriausiai su mumis bus taip ilgai, kaip ir popieriniai pinigai, kuriems visi pranašauja pabaigą, bet jie niekur nedingo.
Dar didesnis nesusipratimas yra plėšomasis kalendorius, kurį visi prisimena iš močiutės, kuri turėjo jį kaime (visoms močiutėms šie kalendoriai yra privalomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymus – jei kuri pamiršta nusipirkti, jis atvežamas ir pakabinamas prievartine tvarka).
Tas kalendorius nepatogus kabinti, netvarkingai atrodo ir niekada lygiai nenusiplėšia, tačiau jame galybė nenaudingos, bet įdomios informacijos: Mėnulio fazės (paranku tiems, kuriems nuo pilnaties paūmėja kūrybos procesai), keisti vardai (daugiau niekur nesu matęs, tik pas amžinatilsį močiutę Izabelę, vardus Čiogintas ir Čiovydas, kurie buvo kažkurią metų dieną kaip vardadieniai paminėti plėšomojo kalendoriaus lapelyje (Norvegijoje vien už tokį vardą būtų atėmę vaikus iš tėvų), ir sukaktys, apie kurias net nenumanėte. Kaip kitaip būčiau sužinojęs, kad mano gimimo dieną, lapkričio 26-ąją, yra Mongolijos nepriklausomybės diena? Kiekvienais metais švenčiu dvigubą šventę – ir už save, ir už mongolus.
Kitoje kalendoriaus lapelio pusėje būdavo trumpos istorijos, pavyzdžiui, kaip atsirado orkaitės, receptai patiekalų, kurių jau daug dešimtmečių niekas neruošia, o jei ruošia, tai jiems jokio recepto nereikia (nepaisant to, močiutės noriai tuos lapelius saugo receptų sąsiuviniuose ir jie ten gyvena dešimtmečiais – tai tikrų tikriausias konservuotas laikas), ir sveikatos patarimai.
Pastarieji visuomet būna paprasti ir negudrūs, tačiau vis tiek teisingi: pavyzdžiui, apie tai, kad prieš miegą išvėdinus kambarį geriau pailsima, kad per šilta antklodė vargina, ir apie tai, kad gerai kasdien pasivaikščioti ir pravarinėti kraują.
Nežinau, kas gali ginčytis dėl tokių dalykų, tačiau, matyt, kam nors jie yra atradimas.
Jei ne kalendorius, kaip būčiau sužinojęs, kad pienas šaldytuve ilgiau išsilaiko nesugedęs? Gyveni ir mokaisi.
