Pasvalyje gyvenanti ir sutrikusios psichikos žmonių klubui „Užjausk draugą“ priklausanti 41 metų Gita išdrįso kalbėti itin jautria tema – apie sunkią ligą ir bandymą žudytis.
Jaunystėje susirgusi šizofrenija, ji bandė išeiti iš gyvenimo, nes nenorėjo niekam būti našta. Vėliau slaugydama močiutę moteris jautėsi jai reikalinga ir surado jėgų pakilti iš duobės. Bet ir po 20 metų ji atvirai prisipažįsta, kad kovoti su negalia labai sunku.
“Panevėžio ryto“ pokalbis su Gita – apie nueitą nuopuolių ir pakilimų kelią, apie tai, kaip gyvenimą vertina sergantis žmogus, kaip lengva prarasti pasitikėjimą savimi, o jam susigrąžinti gali prireikti viso gyvenimo.
Išvažiavo pas močiutę
– Gita, ar jūs esate tikra pasvalietė, visuomet gyvenusi mieste?
– Ne, 12 metų gyvenau Pasvalio rajone, kaime. Nemažai vaikystėje su šeima keliavome iš vienos vietos į kitą. Nusibodo tas nuolatinis blaškymasis, tad, būdama 13 metų, susidėjau knygas ir iškeliavau iš namų pas močiutę į Papyvesių kaimą.
Ji noriai priėmė, susitarėme gražiai gyventi, pažadėjau būti gera. Mamos paprašiau netrukdyti man būti laimingai, ir ji sutiko. Tuo metu man atrodė, kad iškeliavusi būsiu laimingesnė.
– Gal kaip paauglė maištavote, nesutarėte su motina?
– Ne, viskas buvo gerai, bet ji gyveno sau, aš – lyg atskirai sau. Buvo visko, matydavau nuolatinį patėvio smurtą prieš mamą. Manęs jis nelietė, bet toks elgesys vis viena slėgė.
– Pas močiutę ieškojote ramybės uosto?
– Būtent taip. Gal tuo metu to net nesuprasdama. Ten ir daržas buvo, ir gyvuliukų. Tuo metu mokiausi, todėl darbais per daug neužkraudavo, prisidėjau, kiek galėjau. Močiutė dirbo sūrinėje, dar eidavo šeimininkauti.
Aš nuo 14 metų pradėjau dirbti kavinėje valytoja, po to pervedė prie puodų, dar vėliau – į indų plovėjas.
– O kodėl iš kaimo atsikraustėte į Pasvalį?
– Dėl močiutės ir jos marčios nesutarimų. Namas buvo dviejų galų, tvartas perskirtas. Marti – karštakošė, o močiutė irgi pakankamai valinga. Kad būtų ramu visiems, paliko viską sūnui ir išvažiavome. Močiutę prieš dvejus metus, vasarį, palaidojau.
Norėjo palengvinti skausmą
– Kiek laiko priklausote psichikos sutrikimų turinčių žmonių klubui „Užjausk draugą“? Kokia liga jums pripažinta?
– Gal dveji metai. Sergu sunkiausia šizofrenijos forma: su progresuojančiu deficitu. Susirgau būdama 21 metų. Patekau į ligoninę. Ta liga tada buvo pati didžiausia gėda, ne taip kaip šiais laikais.
Buvo sunkūs metai – užvaldė nusivylimas, neviltis, bejėgiškumas. Viskas susidėjo į viena. Darbo nėra, našta niekam nesinori būti. Atrodė – nėra žmogaus, nėra problemos. Tuomet bandžiau išeiti iš gyvenimo.
Buvau jauna, atrodė, namiškiams paskaudės tą kartą ir praeis. Liga, bėdos susikrauna, ir žmogus galvoja, kad tai geriausia išeitis – šimtas tablečių, ir viskas. Žinoma, tai egoistiška.
– Vadinasi, netiesa, kad bandydamas iš gyvenimo išeiti žmogus negalvoja apie artimuosius? Jam atrodo, kad jų skausmas greitai atlėgs?
– Taip. Tuo metu nemačiau jokios prošvaistės, jokio kelio, jokios šviesos. Nieko priekyje nemačiau.
– Ar į savižudybę pastūmėjo objektyvūs dalykai – nėra darbo, šeimos, vaikų ar vis dėlto jausmai – liūdesys, savigrauža?
– Nieko neliko, tik tamsa bekraštė, žvilgsnis į vieną tašką. Atrodė, kad tuo palengvinsiu skausmą – savo ir kitų. Tuomet taip nusprendžiau, bet aš klydau. Ačiū mane išgelbėjusiems, be galo jiems dėkinga.
Daugiau niekada to nebedaryčiau, kad ir kaip katastrofiškai sunku būtų, niekada. Jokiais būdais nebebandyčiau.
Išmoko išgyventi iki ryto
– Ar turite gyvenimo draugą? Ar buvote įsimylėjusi?
– Šiuo metu draugo neturiu, bet šia tema nenoriu kalbėti.
– Gyvenimo siūlą bandėte nutraukti būdama 21metų. Nugyvenote dar kita tiek – dabar jums 41 metai. Ar pagalvojate, kad tai antras šansas?
– Sveikieji vienaip mąsto, o sergantiems kitaip atrodo, kai reikia priversti save kilti iš patalo, eiti, ieškoti ir vėl išmokti džiaugtis mažais dalykais, nes nebegali pasiekti didelių.
– Bet išmokote?
– Išmokau išgyventi iki ryto, kai, atrodė, neįmanoma. Taip jaučiausi po močiutės laidotuvių. Aš ją prižiūrėjau, 7 metus slaugiau. Jai buvo krūties vėžys. Operavo, teko paguldyti į slaugos ligoninę ir ten ji užgeso... Nueidavau kiekvieną dieną, išskyrus tą, lemtingą. Kitą dieną man paskambino ir pasakė, kad močiutės nebėra, nebeliko.
Mama dabar gyvena šalia, vaikštome tuo pačiu koridoriumi. Keista – 27 metus nesimatėme, jos gyvenimas sudėtingas, ji dar didesnė ligonė negu aš, kuo puikiausiai suprantu, išklausau ir nesmerkiu. Kiekvieną dieną po du tris kartus pas mane atbilda su savo problemomis.
Sunkumus nuplauna upė
– Ką reiškia šizofrenija „su progresuojančiu deficitu“?
– Aš ir pati nežinau, ar tai blogai, ar gerai, ar galiu žiūrėti į tokią diagnozę su humoru. Vakarais geriu tabletę, kad liga būtų stabili. Jau 12 metų nesu gulėjusi ligoninėje, tai šioks toks progresas. Man pagerėjo atvykus į miestą.
Iš pradžių man, kaip kaimo vaikui, labai trūko gamtos. Nerdavau į parką, dabar, kai sunku būna, – einu prie upės. Labai patinka upė, atsistoju ir per kelias akimirkas praplaukia gyvenimo sunkumas – jo nelieka. O pats gyvenimas – lyg snaigė už lango. Tas 20 dar likusių metų – tarsi ta snaigė...
– Mokate gražiai dėlioti mintis.
– Skrebenu poeziją. Niekur jos nespausdinu, skrebenu tiems, kurie man patinka, kuriems kažką jaučiu ir kuriems turiu ką pasakyti, pasidalinti. Gal kartais per įkyriai. To žmogaus reakcija – didžiausias atpildas.
– Pavasaris, ruduo jums sudėtingas metas?
– Man vasara būdavo pats nemėgstamiausias metas, tragiškai jos nemėgdavau, jausdavausi užgožta.
Psichologė ne taip suprato
– Nuo ko prasidėjo jūsų liga?
– Nuo širdies skausmo, aš jo neatlaikiau. Verkiau be galo. Nenoriu ir dabar net prisiminti. Troškau su kuo nors pasidalinti, pasikalbėti, bet tuo metu nebuvo nieko svetimame mieste. Paprašiau pagalbos, iškvietė psichologę. Ji sudėliojo spalvas – flomasterius. Tai testas, nors tenorėjau pasikalbėti.
Aš paėmiau raudoną spalvą, norėjau pasakyti: „Degti meilės ugnyje“, o pasakiau: „Degti degti ugnyje.“ Psichologė neteisingai mane suprato, labai išsigando ir iškvietė medikus. Šie išvežė į psichiatrijos ligoninę.
– Ar tai įvyko po bandymo žudytis?
– Ne, iš pradžių buvau patekusi į ligoninę. Būtent po jos aš supratau, kad sergu, darbo neturiu, asmeninio gyvenimo nėra – viskas baigta. Prasideda košmaras, kančios, kaip toliau gyventi?
– Kaip suradote jėgų toliau gyventi? Ar mokėtės valdyti savo mintis ir nuotaikas?
– Galima pačiai tvertis už gyvenimo, bet svarbiau rasti ilgai ieškotą žmogų. Net jeigu vėliau ir supranti, kad tai buvo vienpusis minčių dalijimasis. Svarbiausia, kad tuo metu tave išklauso. Nebūtinai tai turi būti priešingos lyties žmogus, svarbu, kad rastum bendrą kalbą, minčių atgarsį, palaikymą. Kad būtų minčių dvynys.
– Ar po ligoninės ir bandymo žudytis pajutote žmonių baimę su jumis kalbėtis, įžeisti, pasakyti ką nors, kas galėtų jums pakenkti? Kaip geriausia kalbėtis su palūžusiu žmogumi: guosti, raminti, tikinti, kad viskas bus gerai?
– Visi eidavo ir praeidavo... Tik žvilgsniai palydėdavo tokie keisti... Visi galvodavo, kad man ku ku. Namiškiams, ypač močiutei, buvo smūgis – pas ją pati atkeliavau ir uždėjau tokią naštą. Labai dėl to gailiuosi.
Dėl pagalbos... Viskas priklauso nuo žmogaus būdo – ar jis nori pabūti vienas su savo išgyvenimais ir rūpesčiais ir juos įveikti pats, ar nori išsikalbėti, ar ilgai miegoti.
Miegoti, o paskui pabusti ir, atrodo, visas tas košmaras dings, pasaulis jau bus šviesus. Jei žmogus kreipiasi pagalbos, vadinasi, jam jos reikia, bet jeigu su ta pagalba kažkas lenda kone piktybiškai – savijauta nepagerės.
Aplinkiniams sunku žinoti, kaip padėti, bet gydytojai mato iš akių. Žvilgsnis kinta – jis arba baisus, žiūrintis į vieną tašką, arba neramus, besiblaškantis, jame atsispindi bejėgiškumas, neviltis.
Daug įvairių emocijų gali atsispindėti, o gali būti visiškai bejausmis. Bet kartais svetimas žmogus daug daugiau pajaučia nei namiškiai, ko ligoniui reikia. Ir veidas, elgesys, judesiai išduoda – kartais atrodo, lyg būna pasirengęs gintis, kartais trokšta susiriesti, noras pasislėpti, nieko neprisileisti.
Reikia sprogdinti nuostatas
– Ar psichikos ligoniai bando slėpti savo tikrąją savijautą?
– Anksčiau būdavo klijuojamos etiketės, tuomet taip, slėpdavo, bėgdavo, nes buvo per sunku – patiems nelengva, nes serga, o visuomenė dar labiau gramzdino. Nemokėdami ar nenorėdami bendraudami galbūt patys leidome klijuoti tas etiketes. Reikia tas nuostatas susprogdinti.
– Ar kalbatės apie savo išgyvenimus klube?
– Esu Ožiaragis. Viena atšvenčiau gimtadienį. Dirbau pas ūkininką prie daržovių, per Kūčias pati pasiprašiau, kad priimtų, bėgau nuo vienatvės. Po 10–11 valandų dirbau, bet dabar antra savaitė nebedirbu, nes ėmė suktis kambariai, kankinti veriantis galvos skausmas. Nebelabai spėjau su kitomis darbuotojomis, ėmiau nervintis.
– Kiek žinau, ūkininkai neleidžia dykaduoniauti?
– Kaip danguje, taip ir ant žemės. Pardavėjos nepalyginti daugiau dirba. Galvojau apie vieną ūkį, bet bijojau, kaip nuvažiuosiu dviračiu, ar nepasiklysiu, nes buvo sutrikusi orientacija.
Galvojau, tik bėdos žmonėms pridarysiu – manęs laukia, o manęs nėra, dar turės bėgioti ieškodami. Tuomet man patarė pasirinkti ūkį, į kurį nuveža ir iš kurio parveža. Pirmą dieną atrodė, kad akys aukštyn apsivers, antrą – traukinukai galvoje važinėjo nuo triukšmo, bet nepabėgau. Vėliau įsivažiavau, patiko.
Reikia pinigėlio, vyksta namo renovacija, butuką išlaikyti. Gaunu 506 litus, esu dėkinga už pašalpėlę, kad nereikia per galvą verstis, grumtis dėl duonos kąsnio – žinau, kad nueisiu ir šie pinigai bus.
Gėdijasi gyvendama iš pašalpos
– Pašalpos užtenka pragyventi? Ar išgalite nusipirkti ką skanesnio? Tikriausiai gaunate ir kompensaciją už šildymą?
– Baikite juokus, kiekgi galima? Savigarba neleidžia – ir taip gėda, kad reikia iš pašalpos gyventi. Valgiui tikrai pakanka.
– Gal vertėtų paprasčiau žiūrėti į gyvenimą, o ne jaudintis, kad kažkam sudarysite nepatogumų?
– Aš jau ir taip viską supaprastinau... Bet po močiutės laidotuvių vėl buvau patekusi į pragarą. Buvo mane gerai supratusi moteris, mano minčių dvynė, vadino mane dukra. Rašydavau jai, bendravome telefonu. Ji tarsi atliepdavo mano mintis, bent man tuomet taip atrodė.
Ji giminaitė, atvyko į močiutės laidotuves, truputį už mane vyresnė. Paprašiau jos telefono numerio, ji davė ir bendravome, kol neprisiviriau košės. Bendravimas su ja man buvo paskata gyventi. Rašydavau jai eiles.
– O kokios košės prisivirėte?
– Per įkyri buvau. Norėjau mažinti pokalbius, bet ir ji rodė iniciatyvą. Žinoma, kad aš pati kalta, turėjau save sulaikyti. Ką dabar bepadarysi... Sukėliau neapykantą. Ji pavargo. Aš buvau žmogutis, kuriam reikėjo šilto palaikančio žmogaus. Čiupau, griebiau ją, nes iki to laiko buvau visiškai viena. Po to leidau sau pirmą kartą gyvenime savęs gailėtis. Tai labai blogai.
Kova dar vis tęsiasi
– Ar psichikos ligoniui padeda gydymas ligoninėje?
– Dėkinga gydytojui Aleksandrui Markinui už jo supratimą, gerus žodžius, už jo tylą. Jei ne jis, gal ir dabar būčiau uždaryta. Kartais ištartus žodžius įmanoma pajausti po kelių dienų, po mėnesių, netgi po daugelio metų. Netikėtai prisimeni ir išgirsti.
Dar vis kovoju, nežinau, kas bus ateityje. Viltis įsižiebia ir vėl užgęsta. Tai diena, tai naktis. Tai naktis, tai diena. Atsikeli, klumpi ir vėl eini, nežinau, kiek turėsiu dar jėgų, kartais viskas atrodo beprasmiška, mano ligos įveikti neįmanoma, tik susitaikyti ir gyventi. Bet...
– Ar perėjusi pragarą pati kitą žmogų galėtumėte paguosti?
– Aš nežinočiau, ką sakyti. Gal nerasčiau žodžių, nesu tokia protinga. Viską perėjau viena, nesulaukiau jokios paguodos. Gerdamas vaistų nori ilgiau miegoti, bet 7 metus slaugydama močiutę privalėjau keltis ir ruošti jai pusryčius, ją prausti, šukuoti, slaugyti. Išmokau visokių darbų, net perrišinėti žaizdas. Bet buvo dėl ko stengtis, dėl ko gyventi. Dabar gyvenu sau, bet aš mėgstu vienatvę.
Kai močiutės trūkdavo – važiuodavau į kapines, uždegdavau žvakutę. Jausdavau ją širdyje. Tai meilė, sumišusi su skausmu. Jei ne močiutė, nebūčiau pakilusi iš duobės. Ji buvo valinga, ryžtinga ir labai nekalbi, bet mane palenkdavo savo gerumu.
– Kokia dabar jūsų diena?
– Atsikėlusi išgeriu kavos, siuvinėju paveikslus, daugelį jų padovanojau, žiūriu filmus. Susidėlioju mintis, einu pasivaikščioti. Pradėjau mėgti ir vasarą, o žiema – ką čia ir kalbėti. Toks grožis. Liūdna, kad dabar jos tokios trumpos.
Dar skaitau. Šiuo metu – Vyto Sabaliausko filosofinę knygą „Apie likimo upę ir vėją“. Kalbama apie žmogaus vietą visuomenėje.
– Dėkoju už jūsų drąsą ir atvirumą. Kaip ryžotės tokiam pokalbiui? Ilgai svarstėte?
– Norėjau pasakyti, kad mes, sergantieji psichikos ligomis, turime savo džiaugsmų ir rūpesčių, bet esame tokie pat kaip ir visi žmonės. Tik daugelis mūsų praradę pasitikėjimą savimi, o jam atgauti kartais reikia viso gyvenimo.
Suserga jauni, kartais pasveiksta
Šizofrenija (iš graikų kalbos schisis – skilimas, phrenos – dvasia, protas) – tai lėtinė psichikos liga, pažeidžianti jausmus, mąstymą, suvokimą ir valią. Pasaulyje serga apie 1 procentą žmonių.
Susirgusieji gali kentėti dėl apatijos, neadekvačių, nestabilių emocijų, mąstymo nenuoseklumo, kliedesių ar haliucinacijų. Susiaurėja interesų ratas, nutrūksta ryšiai su šeima, dingsta susidomėjimas gyvenimu.
Nėra vieno simptomo, būdingo tik šizofrenijai, ir nėra vienos šizofrenijos priežasties. Labiausiai tikėtina, kad gimdymo, galvos ar psichologinės traumos, motinos nėštumo metu persirgtos infekcinės ligos ar kitokie veiksniai pažeidžia smegenų veiklą.
Šis sutrikimas vyrams dažniausiai prasideda sulaukus 15–25 metų, moterims – 25–35. Kartais visiškai pasveikstama.
Įvairiais kliedesiais – persekiojimo, poveikio, didybės – pasireiškia mąstymo sutrikimai. Kliedintys žmonės tvirtina esą kontroliuojami, negalį valdyti savo minčių ir veiksmų, sakosi juntantys spindulius iš kosmoso, telepatinį poveikį, jaučiasi esą ypač svarbūs, išrinkti kokiai nors misijai, sugebantys kontroliuoti orus, bendrauti su ateiviais.
Tarsi išnyksta savojo „aš“ ribos – jiems gali atrodyti, kad aplinkiniai girdi jų mintis, mano patys galintys skaityti kitų mintis. Ligonis gyvena susikurtoje realybėje.
Susirgus šizofrenija intelektas nenukenčia, bet nuskursta jausmai, nyksta sugebėjimas suvokti ir įsijausti į aplinkinių emocijas, išnyksta jausmų spalvingumas, įvairovė, pasitaiko paralyžiuojantis nerimas.
Valia laipsniškai silpnėja, dažnai pacientai niekuo nesidomi, sakosi neturį perspektyvų ir planų. Kartais juos persekioja haliucinacijos, dažniausiai – klausos, kai girdimi nesami balsai, komentuojantys elgesį, kalbantys tarpusavyje.
Šizofrenijos gydymas yra ilgalaikis ir kompleksinis, dažnai trunkantis visą gyvenimą. Svarbu kiek galima anksčiau pradėti gydymą. Paprastai derinami keli metodai – vaistai, psichologinė, psichoterapinė ir socialinė pagalba, reabilitacija.
