Vilkiko vairą gniaužia juvelyrės rankos

Šlepetes avintys apkūnoki vyrai, riebūs jų keiksmažodžiai ir taurelė alkoholio prieš miegą. Tokį tolimųjų reisų vairuotojų įvaizdį griauna juvelyre svajojusi tapti, tačiau dabar Europos kelius 40 tonų sveriančiu vilkiku raižanti Saulena Rudaitytė (22 m.).

„Mokytis vairuoti man sekėsi neblogai, todėl didelio jaudulio vykdama į pirmąjį reisą nejaučiau. Jeigu ką nors darydavau ne taip, šalia sėdintis draugas iš karto perspėdavo ir patardavo“, – sakė Saulena.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
„Mokytis vairuoti man sekėsi neblogai, todėl didelio jaudulio vykdama į pirmąjį reisą nejaučiau. Jeigu ką nors darydavau ne taip, šalia sėdintis draugas iš karto perspėdavo ir patardavo“, – sakė Saulena.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (1)

Nerijus Povilaitis

Feb 25, 2015, 4:32 PM, atnaujinta Jan 12, 2018, 7:38 AM

Viena jauniausių šalyje tolimųjų reisų vairuotojų jau pusmetį važinėja po Europą ir tikina, kad šis darbas nėra toks sunkus, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Iš Zapyškio Kauno rajone kilusi S.Rudaitytė džiaugėsi, kad draugo paskatinta įgijo ne tik gerai mokamą darbą, bet ir galimybę pakeliauti.

Vairuotoja visose šalyse stengiasi rasti laiko aplankyti vietos įžymybes, o prie nuostabos kupinų šūksnių išvydus ją sėdinčią vilkiko kabinoje jau priprato.

„Prieš keletą metų net nebūčiau pamaniusi, kad vairuosiu vilkiką. Man šis darbas atrodė ypač sudėtingas, ko gero, net neįveikiamas“, – prisipažino vilkiko vairuotoja.

Meniškos prigimties S.Rudaitytė Kauno taikomosios dailės mokykloje įgijo juvelyro specialybę, bet panaudoti įgūdžių jai nepavyko. Saulena ieškojo bet kokio su juvelyrika ar papuošalais susijusio darbo, tačiau pasiūlymų nesulaukė.

Ji vylėsi savo žinias pritaikyti dirbdama papuošalų parduotuvėje pardavėja, tačiau ir čia teko nusivilti.

„Negalėjau sėdėti nieko neveikdama, įsidarbinau Zapyškyje veikiančioje gyvūnų ėdalo gamykloje, dirbau prekių pakuotoja. Vėliau teko padirbti ir gėlių ūkyje“, – pasakojo Saulena.

Sėsti prie vilkiko vairo S.Rudaitytę paskatino tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis jos širdies draugas Rinas Bakanevičius (37 m.). Iki tol ji su Rinu buvo nukeliavusi vilkiku į Vokietiją, tačiau tik kaip keleivė.

Saulena buvo viena iš trijų tuomet 21 metų sulaukusių merginų, kurios iš „Regitros“ atsiėmė vairuotojo pažymėjimą, leidžiantį vairuoti vilkiką.

Sėkmingai išlaikiusi vairavimo egzaminus S.Rudaitytė nedelsė. Netrukus ėmė krautis lagaminus ir kartu su Rinu išvyko dirbti į padalinį Lietuvoje turinčią Danijos įmonę, kur jau buvo nemažai lietuvių.

„Sužinojusi, kad pusmečiui išvažiuoju dirbti į užsienį, kad vairuosiu vilkiką, mano mama nemažai ašarų išliejo, o tėtis nenustebo dėl šio mano pasirinkimo“, – prisimena Saulena.

„Darbe nesame vienintelė pora. Bendrovėje nemažai vyrų dirba su žmona ar drauge. Jie kartu vyksta į keliones, pasikeisdami vairuoja vilkiką. Vyrai dažniausiai prie vairo sėda ten, kur sudėtinga manevruoti, o moterys juos pakeičia važiuojant greitkeliais“, – pasakojo vilkiko vairuotoja.

Jauna moteris nuo pirmos dienos gavo naują vilkiką „DAF Euro 6“, kuriame įdiegti visi įmanomi komforto elementai.

„Mokytis vairuoti man sekėsi neblogai, todėl didelio jaudulio vykdama į pirmąjį reisą nejaučiau. Jeigu ką nors darydavau ne taip, šalia sėdintis draugas iš karto perspėdavo ir patardavo“, – sakė Saulena.

Jai vilkiką vairuoti net patogiau nei lengvąjį automobilį, tik teko perprasti sunkiasvorės technikos valdymo specifiką. Važiuojant nuokalne negalima pernelyg ilgai spausti stabdžių pedalo, antraip jų trinkelės greitai sudyla, o perkaitusios gali net užsidegti.

Vilkikas stabdomas varikliu, jungiant žemesnę pavarą ir naudojant retarderį – sistemą, leidžiančią stabdyti nenaudojant įprastų stabdžių.

„Po pusmečio darbo atpratau nuo lengvojo automobilio. Vos tik į jį įsėdu, imu ieškoti tų privalumų, kurie yra vilkike. Pavyzdžiui, jo veidrodžiai tokie dideli, kad didelį plotą matai.

O lengvajame automobilyje – tik mažiukas veidrodėlis, per jį galima nedidelį plotelį apžvelgti. Be to, patogu iš vilkiko kabinos į kelią žvelgti iš labai aukštai“, – sakė profesionali vairuotoja.

Nors dauguma Europos įmonių naudoja vilkikus su automatinėmis pavarų dėžėmis, Saulenai tenka pavaras perjunginėti ranka, nes ji dažnai krovinius gabena į kalnuotas vietoves.

Mechaninė pavarų dėžė vairuojant tokiomis sąlygomis yra tinkamesnė.

Saulenai ypač įsiminė pastaroji kelionė su draugu į Italijos kalnus, kuriuose vilkiku jie pakilo į 1,5 kilometro aukštį virš jūros lygio.

Kalno viršūnėje temperatūra nukrito iki 10 laipsnių šalčio, o jo papėdėje tuo metu buvo 6 laipsniai šilumos.

„Keliuko plotis toks, kad jame vos prasilenkia lengvieji automobiliai. Kai važiuoji vilkiku ir pamatai ką nors atvykstantį priešpriešiais, labai maža tikimybė, kad pavyks prasilenkti.

Kita vertus, vietos gyventojai italai, užuot pasitraukę į šalikelę, reikšdavo nepasitenkinimą, kad jiems vilkikas trukdo važiuoti“, – sakė Saulena.

Vairuotojų poros laukė rimti išbandymai leidžiantis nuo kalno. Ypač pavojingoje vietoje, kalnų kelio posūkyje, vilkikas įstrigo.

„Vienas neteisingas manevras, ir būtume nugarmėję nuo šlaito. Laimė, padėjo kalnų kaimelio gyventojai. Nors nė viens jų nekalbėjo angliškai, buvo labai geranoriški.

Tokį didelį vilkiką kaip mūsų šioje vietoje jie matė pirmą kartą. Italai parodė, kur kelias platesnis, ir padėjo manevruoti. Atbuline eiga 200 metrų įveikėme tik per daugiau nei pusantros valandos“, – pasakojo Saulena.

Be partnerio leistis į kelionę vilkiku jai būtų pernelyg sunku. Tolimųjų reisų vairuotojo darbe svarbu ne tik meistriškai valdyti sunkiasvorę mašiną, bet ir rūpintis kroviniu, jį tinkamai pritvirtinti. Tam reikia nemažai fizinės jėgos.

Kelyje tyko ir nemažai pavojų. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse siaučia vilkikus plėšiantys ir krovinius bei degalus grobiantys nusikaltėliai.

„Kai pasakau, kad dirbu užsienyje ir vairuoju vilkiką, žmonės nustemba. Tačiau kai sužino, kokius krovinius vežioju, netenka amo.

Labai dažnai tenka gabenti pakabintą mėsą. Ji siūbuoja, todėl vairuojant būtina viską kruopščiai apskaičiuoti. Staigiame posūkyje galima nulėkti nuo kelio“, – tikino pašnekovė.

Buvo atvejų, kai vairuotojai su kroviniu apsiversdavo net neišvažiavę iš įmonės kiemo.

Pirmasis Saulenos reisas iš Danijos į Austriją driekėsi per kalnus. Ji puikiai pamena reakciją, kai sužinojo, kad teks gabenti pakabintus jautienos gabalus.

„Vienas kolega tuomet ramino, sakė, kad užmirščiau stabdžio pedalą ir leisčiau vilkikui važiuoti pačiam. Iš pradžių buvo baisu, nesupratau, kaip 40 tonų sveriantis vilkikas gali važiuoti pats. Bet nugalėjau baimę ir apsipratau“, – sakė jauna moteris.

Per pusę metų ji nepatyrė nė vienos nelaimės.

Tiesa, vienąkart važiuojant pro vartus ant oro pagalvių sumontuota kabina taip įsisiūbavo, kad kliudė veidrodėlį.

Saulena neslėpė gaunanti tokį atlyginimą, apie kokį gyvendama Lietuvoje galėjo tik pasvajoti. Per mėnesį tolimųjų reisų vairuotojai Danijos bendrovė moka 2 tūkstančius eurų.

Jeigu dirbti sekasi neblogai, išmokamos ir kelis šimtus eurų siekiančios premijos. Poros mėnesio pajamos siekia per 4,5 tūkstančio eurų.

„Būtų smagu dirbti Lietuvoje, tačiau kol kas to daryti neketiname. Nors vietos darbdaviai vilioja neblogais uždarbiais, su žmonėmis čia elgiamasi ne itin garbingai. Už bet kokią smulkmeną skiriamos piniginės baudos, vilkikai seni, o keliai apgailėtinos būklės“, – kalbėjo vairuotojų pora.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.