Išduoda mediniai ornamentai
Moterį stalių sutiksi nedažnai. Bent jau Kupiškio rajone, Adomynės kaimo apylinkėse, antros tokios nėra.
69 metų biologijos ir pradinių klasių mokytojos Aldonos Kavoliūnienės niekas staliumi ir nevadina, sako kitaip – „moteris, dirbanti su medžiu“. Nes net žodžio „stalė“ lietuvių kalboje nėra – toks tas darbas vyriškas atrodo.
Vietiniai, paklausti, kaip rasti šią moterį, pirmiausia parodo jos darytą ir dailiais drožiniais papuoštą skelbimų lentą, o paskui mosteli ranka į sodybą, kurios pjaustytiniai langų apvadai šviečia iš tolo.
A.Kavoliūnienė su vyru užaugino tris sūnus. Vidurinysis irgi jautė trauką medžiui, jis Telšių menų technikume įgijo medžio apdirbimo specialybę, bet vėliau pasuko į fotografiją. Dabar Gintas Kavoliūnas gyvena sostinėje, Vilniaus dizaino kolegijoje dėsto fotografiją. Tėvų namuose kartu su motina gyvena jaunėlio sūnaus šeima.
„Vis kitiems viską drožiu, o Gintas paakino ir savą namą susitvarkyti. Kadangi marti man pritarė, tai ir jaunėlį palaužėme, pradėjome namą gražinti“, – apie tebevykstančius remonto darbus aiškina A.Kavoliūnienė.
Išsidroždavo sau dūdeles
Medžio meistrė veda į dirbtuves. Jos įrengtos ūkiniame pastate. Patalpoje pilna įvairiausių medžiui apdirbti skirtų įrankių, pjovimo ir tekinimo staklių, elektrinių ir rankinių pjūklų, oblių, frezų.
A.Kavoliūnienė rodo gėlių žiedais išdrožinėtus karnizus. Kūrinys jau arti pabaigos. Dirbtuvėje matyti ir kitų įpusėtų ar tik pradėtų medžio darbų.
Mediniai dirbtuvės langų rėmai – jos rankų darbas. Jos dirbinti langai ir gyvenamajame name buvo sudėti, tik dabar jie pakeisti plastikiniais.
A.Kavoliūnienė gimė Lazdijų rajone, bet tėviške galėtų vadinti kelias Kauno rajono vietas. Mama pasakojo, kad šeima iš vietos į vietą kraustėsi 7 kartus.
„Tais pačiais metais, kai gimiau, tėvas žuvo miške. Mama bijojo tremties, buvau kūdikėlis, būčiau neišgyvenusi, todėl vis keliavo į kitas vietas. Po tėčio mirties blaškėmės, neturėjom savo namų, gyvenome neturtingai. Mama, o ir mes su sese paaugusios dirbome visokius darbus, apsiimdavome ravėti žmonėms kolūkio priskirtas normas“, – apie nelengvą vaikystę pasakojo nagingoji mokytoja.
A.Kavoliūnienė prisimena, kad gavus į rankas peiliuką net saldu palikdavo. Mergaitė lengvai išsidroždavo dūdeles ir kitokius mažmožius.
Ir dabar dirbti su įrankiais jai maloniau nei suktis prie puodų.
„Šeimininkė esu nekokia. Vaikų badu nenumarinau, ir tiek“, – juokiasi pašnekovė.
Medžio darbų mokėsi ir iš vyro
Po pedagogikos studijų A.Kavoliūnienė atvyko dirbti į Adomynės mokyklą. Aukštaitijos kaime sutiko ir būsimą vyrą, sukūrė šeimą.
Medinį namą abu su vyru savo rankomis statė. Sutuoktinis buvo nagingas, be visokių kitų dalykų, puikiai mokėjo ir medžio darbus.
Tačiau jam, dar jaunam, buvo padaryta širdies operacija. Po jos sveikata taip ir nebesugrįžo, sutuoktinis nebegalėjo imtis sunkesnių darbų, su medžiu nieko nebedarė, tad dirbtuvės ūkiniame pastate tapo vien žmonos karalyste.
„Vyras mane daug ko išmokė. Ne tik mane, ir visus tris mūsų berniukus. Visi mokėjom padaryti medinius žaislus“, – sako A.Kavoliūnienė ir rodo pjūklą laikantį žmogelį, kuris, pastatytas ant stalo krašto, virsta į nesustojamai judančią švytuoklę.
Medinukas taip išdrožtas, kad svorio centras jį verčia švytuoti, bet neleidžia nukristi.
Moteris demonstruoja ir medinį gimnastą. Judinant tam tikrus pagaliukus gimnastas pasikelia ant skersinio ir krenta žemyn.
Adomynietė tokių žaislų buvo prigaminusi daugiau ir nuvežusi į Kaziuko mugę, bet didesnio pirkėjų susidomėjimo nesulaukė. Tačiau anūkams močiutės sukonstruoti medinukai yra mėgstamas žaislas.
Klasei sumeistravo stalus ir suolus
Medžio meistrystės pradžia buvo netikėta. Tada A.Kavoliūnienė buvo jaunutė pradinukų mokytoja.
„Kaip tik laukiausi antro vaiko, kai iš mokyklos išėjo darbų mokytojas. Direktorė paprašė, kad nors laikinai pavaduočiau kolegą, vesčiau berniukams darbų pamokas“, – pasakojo moteris.
Ji nuvažiavo į seminarą, ten išklausė drožybos kursą.
Grįžusi savo kursuose drožtus darbelius parodė direktorei, o toji iš karto paprašė mokyklai padaryti stendus.
Darbus berniukams A.Kavoliūnienė dėstė tik metus, bet po to medžio darbų jau nebegalėjo atsikratyti, buvo pasklidęs gandas apie kirviu, pjūklu ir drožimo peiliais besidarbuojančią mokytoją, vis atsirasdavo žmonių, prašančių kokio daikto.
Savo mokykloje A.Kavoliūnienė viena pati įrengė ikimokyklinukų klasę, padarė stalus ir suolus, sukonstravo ir išdrožė etnografinį kampelį su puošniomis lentynomis.
„Dabar, kai ką nors dirbu, pasikonsultuoju su sūnumi“, – šypsosi meistrė.
Iš pradžių, kai tik pradėjo meistrauti, A.Kavoliūnienė vengė savo sugebėjimais girtis, abejojo, ar moters darbą žmonės įvertins taip pat kaip vyro, gal bus priekabesni ir viską kritikuos.
Kai prie Inkūnų kapinių susirinkę žmonės nutarė statyti etnografiniais motyvais puoštą šulinį ir prakalbo, kur meistrą rasti, A.Kavoliūnienė ėmė niuksėti savo vyrą, kad tas apsiimtų. Pačiai, kaip medžio meistrei, buvo nepatogu ir nedrąsu siūlytis.
„Tą pirmą darbą viešai vietai dirbome trise, sūnus rentinius sukalė, vyras veleną pritaisė, o aš padariau apdailą. Niekas nesukritikavo, po to tapau drąsesnė“, – pasakojo mokytoja.
Anūkei patinka mediniai žaislai
A.Kavoliūnienės galvoje kirba gausybė idėjų, tik joms įgyvendinti trūksta laiko. Pensininkė triūsia aplink namus, dainuoja vietos etnografiniame ansamblyje, kasdien iš mokyklėlės eina parsivesti anūkės.
Laisvą minutę ji veria dirbtuvės duris ir imasi drožinių, kurie bus skirti namo langų, stogo kraigo puošybai.
Močiutė džiaugiasi, kad anūkei labai patinka jos padirbintas medinis arkliukas – sūpynės. Mergaitė mielai narsto ir kruopščiai nugludinto medžio piramidę.
A.Kavoliūnienė rodo ir kitokį, ant medinės lazdos pritaisytą, arkliuką. Jį padarė prisiminusi pokario vaikų žaislus.
