Deja, perkopusi septintą dešimtmetį Iris susirgo Alzheimeriu ir po kelerių metų mirė. Jos gyvenimo istoriją pasaulis pažino jos vyro Johno Baylio, kuris išleido net tris rašytojos biografijas, dėka.
Sunku yra mylėti šlovės, populiarumo ir sėkmės sulaukusią moterį. Mylėti nepaisant to, kad žmona tau neištikima. O vėliau išsaugoti meilę, kai mylimoji netenka proto ir žmogiškos išvaizdos. Oksfordo profesorius J.Bayley visam pasauliui parodė pasiaukojančios, viską nugalinčios meilės pavyzdį: populiarumas, išdavystės, liga. Jis mylėjo I.Murdoch nuo pat pirmos jų pažinties dienos ir iki momento, kuomet pats užmerkė jai akis, rašo žurnalas „Gala Biografija“.
Pažintis nuvylė
Pirmą kartą J.Bayley pamatė Iris 1953 metų vasarą Oksforde. Ji praskriejo palei jo langus dviračiu, Johnas jau tą akimirką įsiminė jos veidą. Ji, tuomet jam dar nežinoma dviratininkė, jam pasirodė ypatinga, paslaptinga. „Tarsi ji būtų žmogus be praeities ir ateities“.
Tų pačių metų lapkritį juos supažindino vakarėlyje, bet Johnas pajuto nusivylimą. Iris akivaizdžiai buvo perkopusi trečią dešimtį. Ji negrakščiai vaikščiojo palenkusi galvą į priekį. Ji dėvėjo skaisčiai raudoną suknelę, kuri Johnui pasirodė vulgari. Be to, Iris aiškiai pamiršo prieš vakarėlį išsitrinkti plaukus.
„Ji visą laiką nerangiai tampė suknelę, lyg jai būtų nepatogu. Atrodė, tarsi ji apsivilko kažką neįprasto ir visai jai nepriimtino. Gal tai buvo korsetas“, – taip Johnas prisiminė pirmąjį jųdviejų susitikimą. Nepaisant to, Johnas su Iris praleido visą vakarą šokdamas ir kalbėdamas. Po to nutarė – nors ji nėra labai graži ir visai neturi skonio, tačiau miela ir protinga. Be to, vargu ar ji turi daug gerbėjų. Tai reiškia, didelė tikimybė, jog ir konkurentų bus nedaug.
Deja, greitai jis suprato klydęs. Nors nebuvo išvaizdi ir akivaizdžiai nekreipė dėmesio į aprangą bei šukuoseną, I.Murdoch buvo tikra širdžių ėdikė.
Tėvų numylėtinė
Jean Iris Murdoch gimė Dubline, Airijoje 1919 metų liepos 15 dieną. Po jos tėvo Johno Hugheso Murdocho ir motinos Irene Alice vestuvių tebuvo praėję vos aštuoni mėnesiai. Tai nebuvo priešlaikinis gimdymas. Priešlaikinė buvo jos tėvų aistra. Tuo metu vyko karas, jos tėvas buvo pašauktas į kavaleriją, jis galėjo būti išsiųstas į karą ir ten mirti. Todėl Johnas ir Irene nusprendė paskubėti, ir niekas iš griežtų šeimos narių jų nesmerkė.
Gimdymas buvo komplikuotas, Irene vos nemirė ir visą likusį gyvenimą net nusipurtydavo prisiminusi, ką teko iškęsti. Kartą anytos juokais paklausta apie galimus Irene anūkus, ši atrėžė – „viliuosi, jog Iris niekada neturės vaikų, nes nelinkiu savo dukrai tokio košmaro, kokį teko ištverti man“. Greičiausiai Irene pavyko įtikinti tuo ir savo dukrą: Iris niekada nenorėjo vaikų.
Kai Iris sukako metai, jos tėvai persikraustė į Londoną. Tėvas įsidarbino Sveikatos apsaugos ministerijoje. Nusipirko nedidelį namą. Vėliau Iris prisiminė ankstyvą vaikystę kaip geriausią gyvenimo laikotarpį. Tėvai ją dievino, o ji dievino tėvus. Ji sakydavo: „Aš niekuomet nesupratau posakio „du – kompanija, trys – niekas“. Mano mama, tėvas ir aš visuomet buvome trise ir visada buvome laimingi“. Jos tėvas mėgo skaityti knygas, buvo nuolatinis knygynų lankytojas ir visuomet kartu vesdavo Iris. Ji anksti pradėjo rašyti savo pirmąsias „knygas“. Kai Iris sukako septyniolika, į klausimą, kuo norėtų tapti, ji tvirtai atsakydavo – rašytoja.
Teko įrodyti, ko verta
Sulaukusi devyniolikos Iris įstojo į Oksfordo universitetą, klasikinę filologiją, vėliau studijavo filosofiją Kembridže. Tuo metu merginoms universitetuose buvo taikomas „bandomasis laikotarpis“, iš jų buvo reikalaujama daugiau, nei iš vaikinų. Elgesio taisyklės merginoms taip pat buvo griežtesnės. Jos turėjo įrodyti, kad yra vertos studijuoti universitete.
Iris jau tuo metu buvo maištininkė. „Pirmas dalykas, kurį padariau įstojusi į universitetą – įstojau į komunistų partiją“, – besididžiuodama sakė ji viename interviu. Nors 1943 metais ji paliko partiją, tačiau dar ilgai buvo vadinama „bolševike“.
Pirmoji meilė
Pirmą kartą jį įsimylėjo 1938 metais. Tai buvo Frankas Thomsonas. Jis taip pat domėjosi politika, ir Iris užsibrėžė tikslą bet kokiu būdu įkalbėti jį įstoti į partiją. „Ateik pas mane išgerti puodelį arbatos ir pabandyk įtikinti“, – juokaudamas atsakė jai F.Thomsonas. Ji atėjo ir, kaip bebūtų keista, įtikino. Po kelių susitikimų F.Thomsonas prisijungė prie komunistų partijos, o Iris jį įsimylėjo.
1939 metais F.Thomsoną pašaukė į kariuomenę. Jie pasižadėjo vienas kitam rašyti laiškus, kuriuose pasakotų apie viską. Pažadą ištesėjo, bent jau Iris. Ji rašė savo mylimajam net apie tai, kaip prarado nekaltybę ir atrado sekso malonumą.
Jos pirmuoju vyru tapo Noelis Eldridge'as, su kuriuo ji mokėsi Oksforde. Noelis mylėjo Iris, nors ir žinojo, kad ji jo nemyli. Deja, jį siuntė į frontą. Jis buvo įsitikinęs, jog ten mirs. Nepaisant to, pasiūlė Iris tekėti. Iris atsisakė, bet sutiko jam atsiduoti. Noelis žuvo Italijoje 1944 metais.
Frankas į Iris atvirumą reaguodavo ramiai. Nuoširdumą jų santykiuose jis vertino labiau už viską. Frankas svajojo žūti kaip didvyris. Jis praėjo specialų pasiruošimą, išmoko bulgarų ir serbų kalbų pagrindus, ir po to 1944 metais buvo išsiųstas su britų kariais į Makedoniją.
Iš ten nukeliavo į Bulgariją, kur treniravo antifašistų partizanus. Kartu su jais Frankas buvo pagrobtas, tardytas, o vėliau nužudytas. F.Thomsonas buvo pripažintas didvyriu, ant jo kapo pastatytas paminklas. Tiesa, Franko šeimai dar kelis mėnesius sakyta, esą jis gyvas. Tiesa išaiškėjo tik 1945 metais.
Nenorėjo ištekėti
1948 metais Iris pradėjo dėstyti filosofiją Oksforde. Ji nuolat keitė meilužius. Romanų pasitaikydavo ir su moterimis. Ji buvo įsitikinusi, jog niekada neištekės. Tiesiog jai to nereikia. Iris nepamiršo F.Thomsono ir tvirtino, kad jei jis nebūtų žuvęs, jie būtų susituokę. Tačiau jo neliko, o kiti vyrai Iris neatrodė pakankamai įdomūs, kad būtų verta su jais dalintis visą likusį gyvenimą.
„Pagrindinis būdas patikrinti, ar verta tekėti – atsakyti į klausimą, ar tau reikia, kad žmogus nuolat būtų šalia. Tai tikroji priežastis, svarbesnė nei aistra, susižavėjimas ar meilė“, – rašė Iris bandydama suprasti savo jausmus J.Bayley.
Johnas buvo jaunesnis už ją šešeriais metais. Jis gimė 1925 metų kovo 27 dieną Lahoro mieste, Indijoje, kur tarnavo jo tėvas. Jis buvo jauniausias iš trijų sūnų. Nuo pat vaikystės jis mikčiojo. Gydėsi ir mikčiojimą įveikė – bent jau tiek, kad būdamas vyresnio amžiaus galėjo dėstyti.
Knygų pasaulis jam visuomet atrodė patrauklesnis, nei žmonės. Bendrauti su knygomis buvo paprasčiau – jos, be abejonės, buvo protingesnės ir pranašesnės už jo bendraamžius. Johnas labai norėjo pateisinti tėvų lūkesčius, todėl nebandė maištauti, o kūrė savo gyvenimą taip, kaip jam atrodė priimtina. Su pagyrimu baigė Itoną. Nuo 1943 iki 1947 metų tarnavo armijoje. Vėliau dėstė Oksfordo koledže. Tapo žinomas kaip Puškino ir Gėtės kūrybos specialistas, be to puikus literatūros kritikas.
Su moterimis jam nesisekė. Jis nebuvo patrauklus, tačiau tiesiog liguistai užsispyręs. Kuomet sutiko I.Murdoch, jis jau buvo sulaukęs dvidešimt aštuntojo gimtadienio, bet vis dar nekaltas. Johnas gana greitai prarado viltį užmegzti romaną su Iris, bet bendravimas su ja jam teikė malonumą.
Netrukus jie taip pasitikėjo vienas kitu, kad apsikeitė savo kūrinių juodraščiais. Iris leido jam perskaityti savo pirmąjį romaną „Po tinklu“, o jis jai – jau paruoštą spausdinimui „Romantiškas išgyvenimas“.
„Nukritau nuo laiptų ir įsimylėjau“
1954 metų gegužės 14 dieną jie atvyko į eilinį Oksfordo pokylį. Pažįstami prisimena, jog Johnas ir Iris tiesiog lakstė šokių salėje. Maža to, Iris dukart nukrito nuo laiptų. Tačiau jai toks elgesys neatrodė keistas, ji buvo gana ekscentriška. Tai, kad Johnas elgėsi taip pat, kaip ir Iris, nieko nestebino. Iš pokylio jie išėjo kartu.
„Mes taip ir negrįžom į šokius. Sėdėjome mano kambaryje iki dviejų valandų nakties, – prisiminė Johnas. – Be pertraukos kalbėjome. Negalėjau net įsivaizduoti, kad su kuo nors taip kalbėsiu. Esu įsitikinęs, kad ir ji nežinojo galinti tai daryti. Plepėjome nesustodami, lyg maži vaikai, beveik susiliesdavome veidais.
Galvojau, Iris yra įpratusi kalbėti kitaip: apsvarstydama kiekvieną žodį, darydama pauzes. Taip, kaip pridera kalbėti filosofui ar mokytojui. O štai ji sėdi šalia manęs, mes apsikabinę bučiuojamės. Atrodė, tarytum ji norėtų išsilaisvinti nuo ją kaustančių emocinių baimių.
Pasakiau jai, kad jei būtume susituokę, galėtume taip elgtis visą laiką. Ji atsakė, kad mes taip ir elgsimės beveik visada“.
Kitą dieną Iris rašė savo dienoraštyje: „Pokylis. Nukritau nuo laiptų ir, panašu, įsimylėjau Johną.“
Po savaitės savo dienoraštyje Iris rašė, jog jos gyvenime vyksta kardinalios permainos. Ji suvokė, kad tikrai pamilo Johną: „Jis išties rimtai mane įsimylėjo. Dievas žino, kiek galėčiau dėl jo ir su juo padaryti. Svarbiausia man – nepakenkti jam ir jo neįskaudinti“.
Gyvenimas tarp dviejų vyrų
Kai jie pirmą kartą kartu praleido naktį, Iris, kuriai seksas buvo malonus žaidimas, buvo sukrėsta Johno emocijų. Johnas nežinojo, kaip labai Iris pačią gąsdina jos prisirišimas prie jaunojo kolegos. „Gyvenimas yra keista jėga. Man neapsakomai reikia jo juoko, eilėraščių, laiškų“.
Tuo metu Iris turėjo romaną ir su rašytoju bei kultūrologu Eliasu Canetti. Santykiai su juo buvo sudėtingi, priminė beveik emocinį mazochizmą. E.Canetti reikalavo visiško atsidavimo ir nuoširdumo. Jis kažkokiu paslaptingu būdu ją valdė. Iris, vadindama jį „burtininku“, mėgavosi priklausomybe nuo jo.
Tuo tarpu Johnas padėjo Iris jaustis saugia. Jo kambarys jai buvo vieta, kur buvo galima atsiverti ir tiesiog patylėti. E.Canetti, sužinojęs, jog Iris susitikinėja su kitu vyru, pareikalavo tučtuojau nutraukti santykius su konkurentu. Ji pakluso. Susitikusi su Johnu ji paaiškino, esą daugiau nebegali būti jo mylimoji, o tik draugė.
Atsisveikindami jie norėjo pasibučiuoti, tačiau vieta buvo netinkama. Johnas pasiūlė nueiti į Londono viešąją biblioteką. „Vaikštinėjome pirmyn atgal tamsiais koridoriais, tačiau visur sutikdavome skaitytojus. Galiausiai radome atokesnį kampelį, pasilenkiame vienas prie kito, ir Johnas pravirko“, – rašė Iris.
Johnas mylėjo ją taip stipriai, jog sutiko būti jos draugu net ir žinodamas, kad savo kūną Iris atiduoda kitam. Tris mėnesius jie susitikinėjo, vaikštinėjo kartu, nes negalėjo ištverti nebendravę. Galiausiai Iris suvokė, jog Johnas jai reikalingas labiau, nei anksčiau manė. Todėl išprašė E.Canetti leidimo bendrauti su Johnu artimiau.
„Man neapsakomai palengvėjo. Džiaugiuosi savo laisve ir galimybe mylėti Johną. Vėl grįžau į paprastų ir teisingų santykių pasaulį“, – dėstė Iris savo dienoraštyje.
Sunkus apsisprendimas
Johnas pasiūlė susituokti, tačiau Iris spyriojosi. Ji nebuvo tikra, kad nori susieti su juo visą savo gyvenimą. Johnas kentėjo dėl jos neapsisprendimo. Laukė suvokdamas, kad nieko negali pakeisti: „Iris pati turi nugalėti savo abejones“. 1956 metų vasario 15 dieną Iris rašė: „nežinau, kas iš to išeis, galbūt vestuvės“. Jie susituokė praėjus beveik trejiems metams po pirmojo susitikimo.
„Aš jaudinausi dėl vestuvinio žiedo, paslėpto kelnių kišenėje kartu su kitais menkniekiais. Kišenė tikrai nebuvo geriausia vieta slėpti žiedą. Jį nusipirkau lombarde dieną iki vestuvių. Tačiau žiedas buvo solidus, rankų darbo, paprastas ir gal kiek senamadiškas. Žiedas buvo mano iniciatyva, Iris apie jį net neužsiminė. Nežinojau, ar jis tiks Iris, todėl jaudinausi. Laimei, jis jai tiko idealiai“, – prisiminė Johnas. „Aš laiminga. Kaip keista skaityti savo ankstesnius įrašus. Gyvenime yra vieta šilumai ir laimei!“ – dienoraštyje rašė Iris.
Iris visuomet svajojo gyventi kaime. Johnas prisiminė klausęs jos, ar bent kas nors sukelia jai norą susituokti. Iris, kiek pagalvojusi, atsakė: „Taip! Man malonu įsivaizduoti, kad vieną tu grįši namo, o aš išbėgusi šauksiu – mielasis, į mūsų sodą įsisuko bebrai!“
Ramybę rado „Kedrų oloje“
1957 metais Iris ir Johnas nusipirko namą netoli Oksfordo. Tradiciškai Anglijoje buvo priimta suteikti namui vardą. Savąjį jie pavadino „Kedrų ola“. Jie jautėsi laimingi, nors, būdami bohemiškos sielos, neretai stebindavo aplinkinius. Laimei netrukdė netgi visiškas komforto nebuvimas: namuose buvo šalta, pilna pelių, stogas kiauras. Tačiau Iris ir Johnas į tai nekreipė dėmesio.
Iris ir Johno santuoka buvo laiminga. Jiems buvo smagu leisti kartu laiką. Sėdėdami šalia vienas kito jie dažnai skaitydavo knygas. Greta esančiuose kambariuose kiekvienas rašydavo savo knygas. Pirmoji knyga, kurią parašė Iris jųdviejų namuose, buvo „Varpas“. Šis kūrinys yra laikomas kone geriausiu per visą Iris gyvenimą.
Iris ir toliau mažai rūpinosi savo išvaizda. Johnas pats jai trinkdavo plaukus, kuomet galvojo, kad tai būtina. Iris žiūrėjo į tai, kaip į keistą Johno kaprizą, tačiau nedraudė.
Iris ir Johno namuose nebuvo televizoriaus, jie retai vaikščiojo į kiną ar teatrą, tačiau labai mėgo važinėti dviračiais. Taip pat mielai kviesdavo svečius į savo namus. Tiesa, pastarieji kartais jautėsi nejaukiai netvarkinguose namuose. Be to, Iris iš esmės niekada negamino. Johnas atsinešdavo maistą iš universiteto kavinės ir pašildydavo jį svečiams. Nepaisant to, Iris ir Johno svečiai labai mėgo jų draugiją.
Mezgė romanus su moterimis
Iris niekada nebuvo ištikima žmona. Ji buvo įsitikinusi, jog galima mylėti vienu metu daugiau nei vieną žmogų. Ji turėjo ne vieną romaną. Johnas žiūrėjo į tai gana ramiai. Galbūt dėl to, kad Iris susižavėjimo objektais dažniausiai tapdavo moterys.
Johnas netikėjo, kad moters meilė moteriai gali būti tikra, todėl nematė pagrindo pavydui. O galbūt Johnas buvo linkęs užmerkti akis prieš Iris romanus, nes nenorėjo prarasti judviejų laimės. Iris visuomet norėjo, kad Johnas būtų šalia. Tik šalia jo ji jautėsi taip gerai, kad galėjo rašyti. Nuo 1956 metų, kuomet jie susituokė, iki 1995, kai jai išryškėjo pirmieji Alzheimerio ligos požymiai, Iris parašė 26 kūrinius.
Pirmą kartą liga pasireiškė Iris atėjus duoti interviu. Ji tiesiog pamiršo apie ką turėjo kalbėti. Vėliau ji pamiršdavo vis daugiau: žodžius, įvykius, daiktų paskirtį. Paskutinis jos romanas nuo kitų skiriasi ypač skurdžiu žodynu. Tiesa, kuomet knyga pasirodė iš spaustuvės, Iris jau nebeprisiminė nei esanti rašytoja, nei kas apskritai yra knygos.
Johnas ilgai negalėjo susitaikyti su Iris liga. Jis vežiodavo ją prie jūros tikėdamasis, kad ten ji atgaus įkvėpimą. Į jos rankas įdėdavo rašiklį ir sakydavo – kurk! Deja, su laiku suvokė – Iris nepasveiks, ji pamažu pasineria į tamsą.
Šalia iki paskutinės akimirkos
Johnas pats maitino Iris, girdydavo iš vaikiško buteliuko. Prausė, perrengdavo. Tačiau nesusitvarkė su buitimi. Iki tol buvęs netvarkingas namas tapo tikru šiukšlynu. Johnas ir pats atrodė prastai. Pradėjo gerti. Iris nuolatos sekdavo Johnui iš paskos, įsikibdavo į parankę, ko gero, vis dar suvokdama, kad jis yra jos gyvenimo ramstis. Tačiau Johnas turėjo dirbti, rašyti straipsnius, o Iris jam trukdė. Todėl jis nupirko televizorių: vaikams skirtos laidos kuriam laikui patraukdavo Iris dėmesį.
Penkerius metus Johnas gyveno viename name su moterimi, visiškai praradusia atmintį ir protą. Tik tuomet, kai Iris atsisakė valgyti ir gerti, Johnas sutiko pervežti ją į senelių namus Oksforde. „Galų gale širdyje nebeliko jėgų. Galėjau daryti ir toliau, ką privaląs, tačiau mačiau, jog jai tai nepadeda“, – sakė jis.
Johnas pasirinko įstaigą, kurioje jis galėjo lankyti Iris kasdien. Nors iš pradžių jam atrodė, kad jis neapsakomai pavargo nuo jos tuščio žvilgsnio ir bejėgiškumo, galiausiai teko pripažinti, kad be jos jis negali. Paguodos Johnas ieškojo prisiminimuose, todėl pradėjo rašyti memuarus.
„Elegija Iris“ knygoje jis pasakojo apie jų pažintį, santuoką, ligą. Knyga iššaukė Iris pažįstamų pasipiktinimą. Jiems pasirodė neetiška tai, jog Johnas taip detaliai aprašė Iris ligos eigą. Bandė ją pavaizduoti geresniu žmogumi, nei ji buvo, todėl neužsiminė apie Iris santykius su kitais mylimaisiais.
Atsirado norinčiųjų parašyti „tikrąją Iris istoriją“. Vienas tokių buvo Andrew Normanas Wilsonas, kuris išleido knygą „Iris Murdoch, kokią ją pažinojau“. Jis tikino, esą Johnas visą gyvenimą pavydėjo Iris šlovės. Tačiau Johnas nekreipė dėmesio į kritiką. Jis išleido dar vieną knygą „Iris ir jos draugai“. Po jos mirties vyras publikavo romaną „Našlio namai“.
1999 metais vasario 8 dieną, kuomet Iris išleido paskutinį atodūsį, Johnas sėdėjo ant jos lovos krašto. Jis pats užmerkė jai akis. Tačiau vėliau kelis kartus dar bandė jas atmerkti, tikindamas esą nori dar kartą įsižiūrėti į jos akis, kad geriau jas įsimintų.
Johnas tikino, kad Iris siela niekada jo neapleido. Net tuomet, kai persikraustė gyventi į Kanarų salas, ir našlė Audi Villers sutiko apsigyventi su juo. Audi buvo sena Iris draugė, su kuria jis galėjo kalbėti apie savo pirmąją žmoną tiek, kiek norėjo.
J.Bayley mirė 2015 metų sausio 12 dieną. Iki pat mirties jis išliko sąmoningas, rašė knygas ir liūdėjo dėl to, kad per visą gyvenimą taip ir nesugebėjo apsispręsti, kas jo gyvenime buvo svarbesnis – ar Iris, ar kūryba.
Parengė Ana Daukševič
