Nors aš buvau labai gabi ir protinga, gerai mokiausi, man mokytis buvo be galo sunku. Aš blogai jaučiausi. Aš nežinojau, kas yra gera savijauta, kas yra ramybė ir džiaugsmas. Džiaugsmas būdavo tik paviršutiniškas.
Kai prasidėjo mano liga, dideles psichologines problemas iš vaikystės nusinešiau į suaugusiųjų pasaulį, tačiau tai – dar ne viskas. Prasidėjo liga. Penkiolikos metų man pasidarė žymiai blogiau, blogiau nei bet kada, blogiau, nei kada nors būčiau galėjusi įsivaizduoti.
Man pasidarė sunku susikaupti, per pamokas miegodavau, nes buvo apatija, nieko nesinorėjo, gyventi nesinorėjo.
Jutau didelę kaltę ir gėdą, kad esu vieniša, nuolatos būnu viena, vaikštau koridoriais viena, ir atrodė, kad visa mokykla tai ir pastebi, manęs visi nemėgsta, prieš mane visi nusiteikę. Aš įsivaizdavau, kad visiems būtų geriau be manęs, man pačiai būtų geriau, jei manęs nebūtų, nes aš buvau nervinga, žeminama klasiokų.
Tris dienas nieko nevalgiau, kad išsivalytų organizmas
Aš negalėjau ištverti savo vienatvės, kančios, negalėdavau ištverti gėdos ir kaltės, prislėgtumo.
Penkiolikos metų nebegalėjau mokytis, ėmiau praleidinėti pamokas, kol galų gale visai atsisakiau eiti į mokyklą, ėmiau vaikščioti į polikliniką, ieškoti savyje ligų.
Aš buvau labai liesa, negražios figūros, labai gėdijausi savo liesumo. Kad atsistatytų mano medžiagų apykaita, aš prisiverčiau badauti, derinti maisto produktus.
Tris dienas nieko nevalgiau ir negėriau. Tai buvo labai pavojinga mano sveikatai ir gyvybei, bet aš apie tai net nesusimąsčiau. Mano mąstymas buvo sutrikęs.
Naktį ligoninėje lipome per langą
Poliklinikoje mane nukreipė pas psichiatrę, pas kurią vaikščiodama gavau nukreipimą į psichiatrijos ligoninę.
Aš atsiguliau į ligoninę, tačiau mane greitai iš jos išrašė už netinkamą elgesį. Naktį prisijungiau prie dviejų merginų, gėrusių alkoholį.
Jos mane gyrė už drąsą, kad nebijojau prie jų prieiti ir išgerti, nes tai – sveikas poelgis. Aš pirmą kartą nusigėriau penkiolikos metų. Naktį lipome per langą, kad nusipirktume cigarečių, tačiau jų neradome. Norėjau pirmą kartą gyvenime parūkyti, sužinoti, kas tai tokio, bet nepavyko.
Nesuvokiau savo klaidos
Gydytoja vieną gėrusią merginą išrašė iš ligoninės, perkėlė į Naujosios Vilnios ūmų skyrių. Apie kitą gėrusią merginą niekas nieko nesužinojo, nes ji laiku užmigo ir jos geriančios niekas nepastebėjo.
Sesutė pastebėjo mane ir kitą moterį, einančią girtą į tualetą, mane besijuokiančią, supratusi, kas vyksta, ji pranešė gydytojai. Gydytoja pakvietė mane ir kitą merginą, klausinėjo, kodėl mes taip elgėmės, liepė pasiaiškinti.
Aš neturėjau, ką pasakyti, tylėjau. Aš nesuvokiau savo klaidos, man atrodė, kad aš kitaip norėjau pasielgti. Manęs pasigailėjo gydytoja ir neįrašė į juoduosius sąrašus. Jei būtų įrašę, būčiau niekada negalėjusi atsigulti į tą ligoninę.
Kai išėjau iš ligoninės, iš karto nuvažiavau pas psichiatrę į polikliniką. Ji man davė nukreipimą į Naujosios Vilnios ligoninę, į vaikų skyrių. Aš atsiguliau nieko nepranešusi savo mamai. Ji manęs kelias dienas nerado, manė, kad dingau ir todėl ieškojo manęs su policija.
Ji labai apsidžiaugė radusi mane psichiatrijos ligoninėje gyvą ir sveiką, saugioje aplinkoje. Aš ligoninėje labai kankinausi. Aš ir vėliau kaip mokykloje pasijutau be galo vieniša.
Prie manęs prieidavo jaunesnės mergaitės, tačiau man buvo su jomis neįdomu. Aš nepritapau prie vyresnių mergaičių, savo bendraamžių.
Aš įkalbėjau mamą pasiimti mane iš ligoninės. Bet gydytoja mano mamai pasakė, kad ji daro didelę klaidą, nes man negerėja, o blogėja, o ligą reikia gydyti laiku.
Gal pusę metų praleidau namuose, ir mane vėl paguldė į ligoninę. Šįkart – į suaugusiųjų skyrių. Ačiū, Dievui, pritapau.
Įtikėjau, kad galiu materializuoti papuošalus
Ar gydymas man padėjo? Taip, vaistai sumažino psichozes (išprotėjimus), tačiau geriau jaustis man nepadėjo. Nuo 15 metų iki 23 metų aš vis dar blogai jaučiausi, nežinojau, kas yra gera savijauta, palengvėjimas, kas yra džiaugsmas, ramybė.
Mano liga sužadino vaizduotę ir kūrybiškumą. Mano mąstymas, kai buvau tarsi išprotėjusi, buvo spalvingas ir magiškas. Aš prisimindavau savo praeities gyvenimus, aš gyvenau mistiniame pasaulyje, kuriame vyko stebuklai, mano proto dėka – aš juos savo mintimis sukurdavau.
Aš tikėjau, kad galiu materializuoti daiktus, auksinius ar sidabrinius papuošalus, brangenybes, moku gydyti net neišgydomas ligas, galiu kurti naują, gražų pasaulį, naikinti demonus – aš save laikiau dievybe. Aš galvojau, kad galiu išgelbėti pasaulį. Tai dariau savo vaizduotėje.
Universitete nepatempiau krūvio
Kai sukako 23 metai, gavau 10 elektrošokų. Aš pirmą kartą gyvenime atsigavau. Patyriau, kas yra palengvėjimas. Mano ligos pagerėjimas truko penkerius metus. Tiek metų, man pasakė psichiatras A.Gudelis, reikės gerti kasdien vaistus.
Aš tikėjau, kad man nepablogės, kad per penkerius metus pasveiksiu.
Iš tikrųjų per tą penkmetį mano gyvenime daug kas nutiko – lankiau vakarinę mokyklą ir baigiau 12 klasę.
Išlaikiau keturis valstybinius egzaminus, baigiau vakarinę mokyklą su pagyrimu. Įstojau į Vilniaus universitetą, chemijos fakultetą.
Bet nepatempiau krūvio, negalėjau tiek daug mokytis kaip kiti studentai, ir pirmos sesijos neišlaikiau – iškritau iš universiteto.
Man sekėsi sunkiau mokytis nei kitiems, o per laboratorinius darbus stipriai drebėdavo rankos – visi mėgintuvėliai kratėsi, nes aš panikuodavau – be galo nepasitikėjau savimi. Nors aš nesudaužiau nė vieno mėgintuvėlio ( o kiti sudaužė) ir padariau beveik visus laboratorinius darbus.
Bijojau juodos spalvos
Paskaitose aš iš tikrųjų išsekdavau, todėl nelabai krimtausi, kad neišlaikiau sesijos. Po paskaitų užeidavo įkyrios būsenos: tokios, kai visur įžiūrėdavau juodą spalvą, ji labiausiai krisdavo į akis, juos spalvos ir tamsos labai bijojau. Man juoda spalva atrodė kaip tamsuma, kaip skylė. Ir dabar kartais aplanko tokios būsenos.
Praėjus penkeriems metams, nustojau vartoti vaistus. Galbūt juos nutraukti reikėjo pamažu, aš tai padariau pernelyg greitai – ir išprotėjau. Mane mama paguldė į ligoninę, nes aš vėl „gelbėjau“ pasaulį, norėdama išsigelbėti pati.
Viltį suteikė atrasta kančios prasmė
Liga atėmė iš manęs jaunystę, tačiau ligoje suradau gyvenimo prasmę – kančia man buvo prasminga ir graži. Aš net patyriau gyvenimo pilnatvę. Pasimokiau, kad bet kokiomis sąlygomis galiu būti laiminga.
Per ligą atradau Dievą – atsivėriau į tikėjimą, pradėjau melstis, vaikščioti į bažnyčią. Dar atradau kai ką nepaprasto – 12 žingsnių programą, kurios mokosi suaugę alkoholikų vaikai.
Mano tėvas taip pat buvo alkoholikas, iš jo aš paveldėjau pakrikusius nervus. Suaugusiųjų alkoholikų vaikų (SAV) grupėje mokiausi gyventi iš naujo, žinodama, kad man vien vaistai nepadės – reikės daug vidinių pastangų, kad galėčiau atgauti sveikatą.
Kad išnyktų liguistos baimės, nerimas, įtampa, liūdesys, man reikės mokytis pasitikėti savi jėgomis, mokytis mylėti, aukotis, nusileisti ir susitaikyti su likimu.
Ištrauka iš leidinio „Šizofrenija – liga, pakeitusi mūsų gyvenimą“.
