Mato prastai, bet kojos dar neša
Krekenavos senelių globos namuose vyksta remontas, todėl didžioji dalis gyventojų iškelta į kitus globos namus.
Likusios keturios senolės apgyvendintos vienoje erdvioje patalpoje. Tarp šių keturių – ir 84 metų Valerija Pušnytė.
Komunikabiliai, šviesaus ir smalsaus proto poetei nėra su kuo pasikalbėti nei apie gyvenimą, nei tuo labiau apie literatūrą, palatos kaimynės smarkiai ligotos.
Dvasinio bendravimo stoką V.Pušnytė kompensuoja ilgais pasivaikščiojimais. Po pusryčių ir po pietų ji iškeliauja į miestelį. Dar neseniai vienu ypu ji nueidavo 5 kilometrus, dabar įveikia pusę tiek.
Pro palatos langą matyti didžiulis globos namų sodas, netrukus apsipilsiantis žiedais.
V.Pušnytė pavasarį jaus šiltą vėją ir žydinčio sodo kvapus, girdės sparnuočių treles, bet nematys.
„Esu fizikė, gerai žinau, kas su mano akimis darosi. Visą gyvenimą regėjimas buvo normalus, o senatvėje prasidėjo geltonosios dėmės degeneracija, vaizdas vienas kito tiksliai nebeužkloja, veidrodyje savęs nematau“, – aiškina ji.
Prieš kelis mėnesius V.Pušnytė dar galėjo skaityti su didinamuoju stiklu, dabar jau nieko neįžiūri.
Kiek dar turėjo neišparduotų savų eilėraščių knygų, visas išdalino. Nepasiliko sau nė vienos.
„Visus savo eilėraščius mokėjau atmintinai, kurį užmiršdavau, perskaitydavau ir vėl žinodavau. Šiandien spausdintas žodis mano akims nebeįveikiamas, tad kam man knygos? Ir nuotraukas visas sudeginau, vis tiek nė vieno nebeatpažįstu“, – ką atima sparčiai silpstantis regėjimas, pasakojo senelių namų gyventoja.
Savo kūrybą atidavė ugniai
Iš pažiūros sveika ir energinga V.Pušnytė, regis, galėtų gyventi savo namuose, o ne globos įstaigoje.
„Aš čia ne dėl sveikatos, o kad neturiu kur pasidėti“, – tiesiai šviesiai sako senolė ir pasakoja savo gyvenimo istoriją.
V.Pušnytė gimė ir augo Panevėžio rajone, Aleksandravos vienkiemyje, o dabar ten ūkininkauja giminaičiai. Pradžios mokslus ėjo Maženių ir Raguvos mokyklose, vėliau baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. Ten buvo pasižymėjusi literatė, rašė prozą, laimėdavo įvairius konkursus.
Kai reikėjo rinktis studijas, iškart išbraukė literatūrą ir istoriją, nenorėjo jokio politizuoto mokslo.
Tikslieji mokslai sekėsi gerai, tad įstojo į Pedagoginį institutą studijuoti fizikos ir matematikos.
Iš mokyklos laikų mokytojų buvo įkalta į galvą, jog turinti kalbinį talentą, tad drąsiai įsirašė į instituto literatų būrelį.
„Nuėjau į susirinkimą, o ten Bložė, Stauskas ir kiti, kur dabar garsūs. Ką jie kalbėjo apie kūrybą, man pasirodė kinų raštas, nes jie studijavo giliau. Parėjau į nuomojamą butelį ir visą savo prozą sudeginau, ar taip, ar taip krosnį reikėjo kūrent“, – impulsyvų poelgį prisiminė V.Pušnytė.
Atidavusi ugniai visa, ką buvo parašiusi, davė sau žodį daugiau neberašyti.
Uždarbį leido kelionėms
Mokytojaudama V.Pušnytė apkeliavo nemažai miestelių ir kaimų, dirbo Pajuodžiukuose, Taurynėje, Kuodžiuose, Naujamiestyje, Radviliškyje, Žemaičių Naumiestyje, Vilkiškiuose, Vabalninke. Vienur mokė fizikos, kitur direktoriavo, dirbo švietimo skyriuje inspektore.
Ilgiausiai V.Pušnytė užsibuvo Krekenavoje: vaikus mokė 12 metų, o išėjusi į pensiją čia dar gyveno dešimtmetį.
Dirbdama Krekenavos mokykloje ji ėmė rašyti publicistinius straipsnius įvairiems respublikos periodiniams leidiniams ir rajono laikraščiui „Tėvynė“.
Beje, pedagogė į pensiją išėjo anksčiau nei priklauso, dar neturėdama ir 50 metų. Dėl susikirtimo su mokyklos vadovais.
„Nepajėgiau prisitaikyti prie sistemos, kuri reikalavo 100 procentų pažangumo. Norėjau, kad vertintų mokinius už žinias“, – aiškino V.Pušnytė.
Tuoj po studijų, pradėjusi savarankiškai dirbti, V.Pušnytė nusprendė, kad namui ir mašinai netaupys, geriau pakeliaus. Pamatė tiek, kiek buvo įmanoma pamatyti gyvenant Tarybų Sąjungoje.
V.Pušnytė paaiškina, kodėl nesukūrė šeimos: „Man piršosi trys, o tas, už kurio būčiau ėjusi, vedė kitą.“
Nusipirko kambarį pas seserį
Istorija, kodėl senatvėje poetė atsidūrė senelių namuose, iš šalies klausant atrodo sukrečianti, tačiau senolė tikina ant nieko nepykstanti ir artimųjų nekaltinanti.
Ji turi 3 brolius ir dešimčia metų jaunesnę seserį. Visi giminaičiai turi šeimas.
V.Pušnytė Krekenavoje turėjo butą, jame gyveno 22 metus. Kai pasiligojo motina, pasiėmė ją ir iki mirties slaugė, nes kiti artimieji buvo pernelyg užsiėmę savais reikalais.
Motinai mirus V.Pušnytė pardavė butą ir nusipirko vieną kambarį sesers šeimos name.
Buvo susiklosčiusi tokia situacija: sesuo statėsi namą, trūko pinigų, įkalbėjo viengungę vyresnėlę parduoti butą ir prisidėti prie statybos, esą taip ji užsitikrins kampą senatvei.
Pinigai į statybas suplaukė, bet žadėtas kampas namais pabuvo labai trumpai.
V.Pušnytė atsikraustė pas seserį į „nusipirktąjį“ kambarį, iš pradžių visi kas rytą kartu gerdavo kavą.
Kartą prastai matanti V.Pušnytė užkliuvo kieme už kupsto ir griuvo, pasitempė riešą. Vėliau besigydant dar pablogėjo sveikata.
Sesuo išsigando, kad vyresnėlę gali tekti slaugyti, netrukus ji pranešė, jog bendri kavagėriai baigėsi, esą sutuoktinio biolaukas negali pakęsti įnamės biolauko vibracijų.
Tuoj po to V.Pušnytei buvo pasakyta, kad kambarys, kuriame ji gyvena, reikalingas šeimai, jame nori įsikurti sesers sūnus, ji maišanti. Sesuo pradėjo ieškoti kelių į senelių namus.
Iš namų išvariusiems artimiesiems atleido
„Sesers vyras klausia: ar turi juridinį dokumentą, kad už kambarį mums pinigus mokėjai? Neturi? Tada kur nori, ten eik. Sesuo neužtarė, negi su vyru skirsis?“ – kaip gyvenimo saulėlydyje staiga tapo benamė, pasakojo senolė.
Iš pradžių V.Pušnytė keturiems mėnesiams buvo paguldyta į slaugos ligoninę, o nuo pernai rugpjūčio atsidūrė senelių namuose.
„Nejaučiu nuoskaudos. Iš pradžių buvo baisu, bet dabar esu patenkinta, turiu savo kampą, kur niekas nesakys, kad neturiu jokio dokumento“, – rodydama į globos namų lovą poetė gyvenimo nekeikia.
Sesuo, jos vaikai ir anūkai V.Pušnytę aplanko, bet su svainiu po to pokalbio daugiau nesimatė.
„Jis man miręs žmogus“, – paaiškina globos namų gyventoja.
Kadangi V.Pušnytė prastai mato, banko dokumentus ir pinigus patikėjo tvarkyti seseriai.
„Dabar sesuo skambina, prašo pinigų paskolinti dantims susidėti. Sakau, aš tau 600 eurų dovanoju. Man jų nebereikia. Čia gaunu pavalgyti, drabužių turiu, nieko daugiau nereikia. Aš nesu prisirišusi prie pinigų, man jų visai negaila“, – sako senolė.
Sesers duomenų ji nenurodė ir nenorėjo, kad redakcija ją susiieškotų.
Slėptas talentas išsiveržė eilėmis
Laiką, kai kūrybinį troškimą staiga išliejo eilėmis, V.Pušnytė prisimena kaip vieną šviesiausių gyvenime – darė tai, ką visą gyvenimą troško daryti. Pirmuosius posmus ji išdrįso užrašyti, kai šventė 65 metų gimtadienį.
„Galvoju, ką aš sau padovanosiu? Ir tada gimė eilėraštis“, – šypsosi žilagalvė.
Kai jau turėjo pluoštą eilėraščių, parodė juos draugėms literatėms, šios skatino plunksnos nebepadėti.
Po dešimtmečio intensyvios kūrybos viena po kitos išėjo poezijos knygos „Atėjau“ ir „Laiko klavyrai“. V.Pušnytė spaudai paruošė ir trečią knygą „Prie atviro lango“, tik jos nebeišleido.
Paprasti, ritmiški ir melodingi V.Pušnytės eilėraščiai tarsi prašėsi muzikos, pagal jos tekstus gimė dainos, kurias jau keleri metai dainuoja įvairūs kolektyvai, tarp jų ir Krekenavos ansamblis.
„Džiaugiuosi, kad po kelerių neramių metų pagaliau turiu kur galvą padėti, kad čia, senelių namuose, nesijaučiu kaip į krantą išmesta žuvis“, – atsisveikinant taria poetė.
