Jos tragiška istorija turi laimingą pabaigą. Dabar ji turi namus, šeimą ir padeda moterims, kurios patiria tai, su kuo ji seniai nesusiduria, rašo gazeta.pl.
Ilgi šviesūs plaukai, šiek tiek riesta nosis ir švytinčios akys – niekas neišduoda Janos Koch Krawczak slogios praeities.
Šeštadienio popietę ji visada eina pasivaikščioti su dukrele ir vyru. Idilė, apie kurią Jana net sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis nenustojo tikėjusi. Nors nuo tų liūdnų laikų praėjo daug metų, tik dabar Karlsrūhės mieste Vokietijoje gyvenanti lenkė nusprendė pasidalyti savo sunkiais išgyvenimais. Vokietijoje išleista knyga “Tu gi nepastipsi!“ („Du verreckst schon nicht!“) sulaukė didelės sėkmės.
Tu gi nepastipsi!
„Nė viena moteris nesvajoja tapti prostitute. Visada už to slypi bejėgiška padėtis ir noras rasti prieglobstį. Mane į prostitucijos liūną įstūmė motina. Jai aš niekada nerūpėjau“, – prisipažįsta Jana. Vienatvė, atskirtis ir baimė – taip šiandien savo vaikystę prisimena buvusi prostitutė. Daug šios vaikystės akimirkų ji mielai ištrintų iš atminties.
„Motina naktį atėjo į mano kambarį ir savo spiegimu pažadino iš miego. „Tu, kvaila karve, vėl neišnešei šiukšlių.“ Tuojau pat įbruko man maišelį ir mušdama išspyrė pro duris. Neturėjau kada nė į batelius įsispirti. Kai grįžau, durų niekas neatidarė. Tad užsitraukiau pižamą ant nuogų savo kojų ir susiriečiau į kamuoliuką“, – savo autobiografijoje prisimena Jana.
Kelerių metų mergaitės likimu niekas nesidomėjo. Miegojimas naktį prie namo, ant skuduro kojoms valytis, tapo įprastu dalyku. „Pykstu ant mamos, kad sugriovė mano vaikystę“, – prisipažįsta dabar jau suaugusi Jana. Gyvenimas nuolatinėje baimėje privedė prie to, kad būdama trylikos metų ji išdrįso pasikėsinti į savo gyvybę. Mergaitė nurijo dvi pakuotes vaistų – manė, kad to pakaks. „Tu gi nepastipsi!“ – pasakė man tuomet motina, o aš pajutau, kad noriu gyventi toliau“, – atgaivina atmintyje tas akimirkas knygos autorė.
Siekiant pripažinimo
Tik kaip? Šį kausimą Jana sau užduodavo be paliovos. Norėdama pelnyti pripažinimą mergaitė susibičiuliavo su paauglių gauja, kuri plėšė parduotuves ir automobilius. „Tai buvo mano naujoji šeima“, – prisimena moteris. Grobį iš apiplėštų prekybos centrų mergaitė atiduodavo motinai. Tik tokiomis akimirkomis ji sulaukdavo jos dėmesio. Galiojo paprasta taisyklė: kuo tas grobis būdavo vertingesnis, tuo ilgiau motina nekeldavo skandalų. „Ji buvo materialistė. Jai buvo svarbūs tik pinigai“, – priduria Jana. Nuotykiai baigėsi, kai policija mergaitę uždarė į pataisos namus.
„Bet juk kažkaip reikia užsidirbti“, – pagalvojo išsigandusi mergaitė, kai kartą vienas draugas pristatė ją palydovių agentūros savininkui. Priimti sprendimą likti agentūroje nebuvo lengva. Tuomet Janai buvo 15 metų. „Taip pasielgiau, kad galėčiau ir toliau remti motiną finansiškai ir turėčiau šventą ramybę“, – prisipažįsta moteris.
Nėra malonumo, bet yra verslas
Prostitute Jana dirbo keletą metų. Lenkijoje praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį labai populiarūs buvo privačiuose namuose įsteigti viešnamiai. „Tada gaudavome tikrai gerų pinigų. Už 45 minutes klientas man mokėdavo 400 zlotų. Pusė šios sumos atitekdavo man. Šiandien įkainiai daug mažesni“, – prisipažįsta Jana.
„Diena prasidėdavo vakare, o baigdavosi ryte. Santykiaudamos su klientais turėdavome laikytis griežtų taisyklių. Jokio prieraišumo ir bučinių į lūpas. Seksas be prezervatyvo buvo draudžiamas. Klientai dažniausiai pageidaudavo sekso trikampio. Seksas su dviem prostitutėmis iš karto reiškė dvigubą atlygį už pusę darbo. Tai buvo geras verslas“, – rašo Jana savo knygoje. Dažniausi svečiai buvo nuotykių ieškantys vedę vyrai. Bet didžiausio pelno duodavo užsienio verslininkai – jie už paslaugas mokėjo doleriais.
Ir nors uždarbis buvo geras, Janai nelikdavo nieko. Kiekvieną zlotą ji atiduodavo motinai. O kiekviena sueitis su klientu buvo traumuojama patirtis. Savo niūrią nuotaiką ji reiškė visuomet vilkėdama juodus drabužius. „Juoda spalva geriausiai išreiškė mano sielos būseną. Tai nebuvo malonumas – tik verslas. Privalai prisiversti. Aš niekinau klientus. Mano kūnas buvo tarsi miręs. Tiesiog užsimerkdavau ir dirbdavau savo darbą“, – prisimena Jana. Norėdama tai ištverti, paguodos ji ieškodavo vartodama alkoholį ir narkotikus, kurie palydovių agentūrose buvo įprastas dalykas. Ji nedvejodama išbandė kokainą. „Dažnai man iš nosies tekėdavo kraujas. Kitos merginos perspėjo mane, kad aš save pražudysiu... Žinojau, kad rizikuoju savo gyvybe. Bet prieš save mačiau tik didelę juodą skylę. Nemačiau laimingos pabaigos.“
„Vokietija – čia prasideda geresnis pasaulis“, – manė Jana, kai viena iš kaimynių pasiūlė jai vykti į Vokietiją dirbti, žinoma, prostitute. Keli lenkai viename name nutarė įsteigti palydovių agentūrą ir tikėjosi gauti didelių pajamų. Tačiau Vokietijos realybė gerokai skyrėsi nuo Lenkijos. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje į madą atėjo ne privačios agentūros, o restoranai, kur merginos dirbo ir padavėjomis, ir prostitutėmis.
Be to, jos nuostabai, vokiečiai mokėjo mažiau – tik 50 markių už sueitį. Kai lenkų agentūra bankrutavo, savininkas nusprendė parduoti Janą į kitą viešnamį. Ir pagaliau likimas jai nusišypsojo. Jana susipažino su savo būsimuoju vyru. „Jis buvo mano sutenerio mokyklos laikų draugas. Man baisiai pasisekė – angelas sargas visada vedė mane už rankos“ – juokiasi Jana.
Didžioji permaina
Šiandien Jana yra laiminga motina ir mylima žmona. Ji turi namus ir normalų darbą, apie kurį visada svajojo. Ji yra atsakinga už pagyvenusių žmonių globą. „Mano vyras labai didžiuojasi tuo, kad man pavyko išleisti knygą“, – sako moteris. Parašyti autobiografiją Janą įtikino viena psichoterapeutė, padėjusi jai išsigydyti nuo patirtos traumos. „Ji man sakė: parodyk, kad patyrus šitokių sunkių išgyvenimų galima normaliai gyventi ir turėti šeimą, kad galima atsikratyti prostitucijos“, – teigia Jana.
Praėjusių metų pabaigoje išleista knyga sukėlė didžiulį Vokietijos žiniasklaidos susidomėjimą prostitucijos tema. Nuo to laiko Jana atsidavė darbui, susijusiam su pagalbos teikimu prostitutėms. Ji bendrauja su Vokietijos žiniasklaida ir rengia susitikimus politiniu lygmeniu. Tačiau didžiausią malonumą moteris patiria konsultuodama moteris įmonėje „Amalia“.
„Moterys dažnai įsivaizduoja, kad prostitucija yra lengvas amatas, nesukeliantis jokių fizinių ir psichinių pasekmių. Ateina vyrai, moka gerus pinigus, o toliau jau buvę nebuvę. Bet taip nėra. Pas mus ateina moterų, kurias likimas nuskriaudė negailestingai. Tai smurto, prievartavimo ir prekybos žmonėmis aukos“, – teigia Jana. Dauguma prostitučių yra kitokios. Knygos autorės žiniomis, merginos tai daro, nes nemato jokių kitų perspektyvų. Jos nori per trumpą laiką užsidirbti daug pinigų. O tai kaskart būna vis sunkiau. Laiminga pabaiga
„Dabar už 20 minučių trukmės sueitį mokama 20–30 eurų arba dar mažiau. Prostitutės gyvena nuomojamuose apartamentuose, kurių nuomos mokestis siekia net 150 eurų už parą. Yra tokių, kurios aptarnauja net 40 klientų per dieną, kad galėtų užsidirbti“, – sako Jana.
Tačiau blogiausia, pasak jos, yra tai, kad vyrai nenori naudoti prezervatyvų. Abortai yra įprastas dalykas.
Į moterų konsultaciją neseniai buvo atėjusi viena rumunė. Mergina prostitute dirbo Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir Vokietijoje. Nėštumą ji nutraukė jau septynis kartus. „Padėjome jai“, – išdidžiai sako Jana. Dabar moteris dirba valytoja.
Tokios akimirkos konsultacijos darbuotojams yra išskirtinės. „Mūsų organizacija nori sugrąžinti šias moteris į normalų gyvenimą. Kartu leidžiame laiką ir šnekučiuojamės“, – sako Jana. Moterims suteikiama informacija, kur ieškoti būsto ir darbo, ir jos pamažu pradeda tvarkytis savo gyvenimą. Nuo praėjusių metų vidurio pavyko padėti maždaug dvidešimčiai moterų.
„Aš visada žiūriu į gyvenimą pozityviai. Tikiu, kad kiekviename žmoguje yra kas nors gero, nors ant motinos tebepykstu. Jeigu nebūčiau augusi tokiuose namuose, niekuomet nebūčiau tapusi prostitute“, – prisipažįsta knygos autorė.
