Bet ką jautė žmona, sužinojusi apie tokį savo vyro sprendimą ir kartu su juo praleidusi dieną, kurią jis nusprendė palikti šį pasaulį? Apie tai L.Graz papasakojo pati britų dienraščiui „The Guardian“. Žemiau pateiktas jos pasakojimas.
„Mano kūnas byra“
Kai Gerardas pradėjo sunkiai sirgti, jis vis kartojo: „Nenoriu, kad tavęs palikti su betvarke, kurią tau teks sutvarkyti“.
Gerardui nuolat tekdavo perpilti kraują. Prieštaringai vertinamas antibiotikas, kurį jis vartojo sirgdamas plaučių uždegimu, sutrikdė jo, kalnų gyventojo, koordinaciją. Jam pasidarė skausminga vaikščioti netgi su lazda. Be to, buvo pastebėti prostatos vėžio simptomai. Dėl širdies nepakankamumo jam vis pritrūkdavo oro.
Jis nebeįveikdavo savo mėgiamo pasivaikščiojimų maršruto aplink kaimą, per tiltą, aukštą kalną ir atgal. Vėliau ir vyninė pasirodė per toli. Galų gale kalnas prie bažnyčios pasidarė per status.
„Mano kūnas byra, – sakydavo Gerardas. – Vienintelis dalykas, kuris vis dar veikia, yra mano protas“. Jis pamiršo apie savo regą ir klausą – aštresnes už mano.
Bijojo likti priklausomu
Gerardas mirė sulaukęs 87 metų, tačiau atrodė dešimčia metų jaunesnis. Jo akys buvo žydros ir giedros, o vešlūs žili plaukai žvilgėjo it poliruotas plienas. Jis retai dėvėdavo ką nors kito, nei užsegamus marškinius ir džinsus. Kitaip rengdavosi tik poilsiaudamas Bermuduose, nes ten pakankamai karšta.
Jis visada švariai skusdavosi, kol nusprendė užsiauginti madingą jam tikusią 3 mm barzdą. Jis skaniai kvepėdavo.
Mes nebuvome įprasta pora. Kai mus supažindino bendras draugas, abu buvome beveik septyniasdešimtmečiai, abu praradę sutuoktinius: Gerardas išsiskyręs, o aš našlė. Neįsivaizdavome, kiek ilgai gyvensime kartu, todėl nutarėme mums skirtą laiką praleisti kaip galima nuostabiau.
Mano gyvenimo draugas turėjo dvi baimes: tapti labai priklausomu nuo kitų ir nebesugebėti pasirūpinti savimi. Mirties jis nebijojo.
Jis man dažnai kartodavo, kad jeigu tai grėstų, jis žinotų, ką daryti. Rimtai apmąstęs visas galimybes jis suprato, kad paties sau įvykdyta savižudybė – veiksmas „pasidaryk tai pats“, kaip jis tai pavadino, gali būti labai nemalonus jam, o to pasekmės apsunkinti mano gyvenimą.
Pabendravęs su savo gydytoju, kuris geriausiai žinojo, kas jam gresia ateityje ir kaip smarkiai viskas ilgainiui gali pablogėti, Gerardas nusprendė, kad atėjo laikas savižudybei su medikų pagalba.
Man teko tik su tuo sutikti. Mes gyvenime Prancūzijoje, kur medikai puikiai vienokiu ar kitokiu būdu moka palaikyti pacientų gyvybę, bet eutanazija ten yra tabu. Gerardas nutarė kreiptis į dvi Šveicarijoje įsikūrusias organizacijas, galinčias padėti suorganizuoti tokią savižudybę su pagalba. Ir mes persikėlėme į mano šeimos namą Šveicarijoje, šalia Lozanos.
Eutanazija ar savižudybė?
Tik kelios pasaulio valstybės ir trys JAV valstijos yra legalizavę vienokią ar kitokią eutanazijos formą. Visose šalyse yra skirtingi nuostatai. Šveicarijoje eutanazija nėra atvirai pripažįstama, bet pagalba kam nors nusižudyti nesiekiant pelno ar galimos asmeninės naudos nelaikoma nusikaltimu nuo Antro pasaulinio karo laikų.
Man atrodo svarbu paaiškinti, kuo skiriasi aktyvi ar pasyvi eutanazija ir savižudybė su pagalba. Šios dvi sąvokos dažnai yra painiojamos, kartais tyčia.
Eutanazija yra įgyvendinama išoriškai, kitaip tariant, ją atlieka kitas asmuo, ne subjektas, net jeigu tai atliekama su žmogaus, kuriam padedama numirti, pritarimu. Ji gali būti pasyvi, pavyzdžiui, didinat pacientui skirtų nuskausminamų vaistų dozes, arba akivaizdesnė – aktyvi.
Pasyvi eutanazija dažniausiai vykdoma pacientui neduodant gyvybiškai svarbių vaistų, arba maisto, kartais tai daroma lengvinančiomis aplinkybėmis, duodant pacientui vandens, kad jo neištiktų dehidratacija ir skausmą malšinančių vaistų, bet neslaugant ligonio.
Savižudybė su pagalba visada atliekama pacientui esant blaivaus proto ir jam aktyviai dalyvaujant procese. Pacientas turi gebėti pats nuryti, arba retesniais atvejais susileisti dozę legaliai pripažįstamo preparato, kuris jį nužudo.
Popierizmas erzino
Gerardui, susisiekus su klinika telefonu, teko užpildyti daug dokumentų. Visų pirma reikėjo užpildyti prašymą tapti vienos iš savižudybės su pagalba asociacijų nariu. Tokios asociacijos atviros ir neturintiems Šveicarijos pilietybės.
Vėliau jis bendravo su viena moterimi – Karolina, kuri tvarkė Gerardo dokumentus, atsakinėjo į jam kilusius klausimus ir ramino, kai dokumentų tvarkymas užtruko.
Prisijungimas prie organizacijos nėra tas pats, kaip prašymas įvykdyti savižudybę su pagalba. Nemažai žmonių prie organizacijos prisijungia dėl įsitikimų. Pageidaujant, kad asociacija padėtų pasiruošti savižudybei reikia parašyti oficialų prašymą.
Trečias reikalavimas buvo detali autobiografija. Teko nusiųsti kelias Gerardo paso kopijas, oficialios gyvenamosios vietos Prancūzijoje ir antrinės gyvenamos vietos Šveicarijoje deklaracijas.
Mes supratome, kad visa tai reikalinga, siekiant išvengti piktnaudžiavimo, iš serijos „atsikratykime močiute“, tačiau stebėjomės, kaip kas nors, labiau sergantis ir mažiau gyvybingas už Gerardą, būtų galėjęs susitvarkyti su tokiu popierizmu.
Tuo pačiu metu Šveicarijoje praktikuojantis medikas turėjo atlikti papildomus psichinės ir fizinės sveikatos tyrimus. Tai – dar vienas saugiklis.
Sudėtingiausias reikalavimas buvo pateikti originalų gimimo liudijimą, išrašytą ne anksčiau nei prieš 6 mėnesius. Gerardas gimė jau neegzistuojančioje Vokietijos teritorijoje, kuri po Antrojo pasaulinio karo atiteko Lenkijai. Visi archyvai sunaikinti, o tada su klaidomis perrašyti lenkiškai. Gerardas pyko: turėjo užtekti Didžiojoje Britanijoje išduoto jo paso.
Tai buvo ilgas procesas, nes dokumentai keliavo iš kabineto į kabinetą.
„Jei jie užtruks dar ilgiau su tais sertifikatais, aš imsiuosi „pasidaryk pats“ sprendimo“, – kalbėjo Gerardas.
Aš jį patikinau, kad toks sprendimas man nepatiktų. Situacija buvo keista: aš raminau Gerardą, norėjau, kad jo gyvenimas tęstųsi, tuo pačiu norėjau, kad procesas neužtruktų, bijodama, kad jis dar labiau nesusirgtų.
Klausė, ar nepersigalvos
Galų gale elektroniniu paštu gavome sertifikato kopiją ir ji tiko. Popierinė versija atkeliavo praėjus 6 dienoms po jo mirties.
Gegužės pabaigoje paskambino Karolina ir pranešė paskutinių susitikimų su gydytoju datas, po kurių turėjo būti įvykdyta savižudybė su pagalba.
Gerardas kasdien silpo. Jam pasidarė sunku valgyti, prasidėjo virškinimo problemos. Jis nebuvo prikaustytas prie lovos, bet miegodavo vis ilgiau ir ilgiau.
Konsultantė jį gerai apžiūrėjo ir ilgai su juo anglų ir prancūzų kalbomis kalbėjosi apie save, bet daugiau apie pasaulio įvykius. Baigdama pokalbį ji paklausė: „Nemanau, kad persigalvosit, ar ne?“ Ji jam pasakė, kad antras susitikimas nėra būtinas.
Ji išrašė vaistų savižudybei receptą ir gavo raštišką Gerardo sutikimą, kad organizacijos atstovai gali juos paimti vaistinėje. Vaistai turėjo būti atnešti „lydinčių asmenų“, kaip šie žmonės buvo vadinami organizacijoje.
Teko laukti dar keturias dienas. Aš jas bandžiau padaryti kiek įmanoma normalesnes ir netgi suteikti Gerardui džiaugsmo, bet jo nuovargis buvo toks didelis, kad buvo sudėtinga leistis net į mažiausią išvyką.
Mano asmeninė baimė, apie kurią nedrįsau kalbėti, buvo ta, kad jeigu įvyktų dar vienas atkrytis, jam prireiktų gultis į ligoninę. Jis bijojo to paties ir laikėsi tik savo valios pastangomis.
Išaušo paskutinis penktadienis
Tada atėjo penktadienis ir vidurdienio susitikimas dėl Gerardo paskutinės kelionės.
Tai buvo graži ir saulėta vėlyvo pavasario diena. Jis sunkiai ir skausmingai nusiprausė, išsiplovė galvą, nusiskuto ir apsirengė šiugždančiais, naujais marškiniais pusryčiams. Nusprendėme, kad turėjome pakankamai laiko paskutinei (nors taip nesakėme) kelionei mašina aplink ežerą, kad jis galėtų pasižiūrėti į savo mylimus kalnus.
„Kaip puiku išeiti tokią gražią dieną“, – ištarė jis.
Elektroniniame laiške su paskutinės dienos tvarkaraščiu buvo parašyta, kad jis gali valgyti, gerti ir daryti viską, ką nori. Mes sėdėjome sode su vyšnių dubenėliu. Aplink dūzgė bitės ir buvo pilna žiedų. Tolumoje matėsi kaip sidabras žvilgantis ežeras, skroblai ir didelis bukas, kurį greitai iki pat rudens uždengs lapai.
Likus dešimčiai minučių iki vidurdienio suskambo telefonas. Skambino „lydintys asmenys“, kuriuos Gerardas praminė savo „keršto angelais“. Jie atvyko į mūsų kaimą ir pasidomėjo, ar gali užeiti.
Panašus į mokyklos direktorių ponas Thommenas ir graži ponia Krause atvyko spinduliuojantys ramybe. Pirmas dalykas, kurį jie pasakė, kad Gerardas gali bet kada pakeisti savo nuomonę nieko nepaaiškinęs ir tai, kad jie turi daug laiko. Jis pats gali nuspręsti, kokia bus tolimesnė dienos eiga.
Mes toliau valgėme vyšnias ir lydintys asmenys paaiškino, kad vos jis bus pasiruošęs, gali jų paprašyti pirmosios vaistų dozės. Tai buvo vaistai nuo pykinimo, kad nekiltų problemų išgerti pagrindinę dozę, kurios kartumas gali sukelti vėmimą. Palaukus mažiausiai 30 minučių Gerardui būtų laikas paprašyti galutinio preparato, kurį jis galėjo išgerti kur nori, be būtinybės atsigulti.
Mėgavosi nuostabia diena
Ponas Thommenas buvo neseniai į pensiją išėjęs mokyklos direktorius iš rytų Šveicarijos. Pone Krause buvo slaugytoja, vėliau baigusi laidojimo namų vadybos mokslus. Ji žinojo kaip elgtis su mirtimi. Abu „angelai“ buvo savanoriai.
Priešpiečiams atnešiau meksikietiškų užkandžių tapas. Netgi Gerardas vieną ar du paragavo, o „angelai“ atrodė gana dėkingi – juk jiems teko anksti keltis, kad atvyktų iš Ciuricho. Niekas nekalbėjo apie tai, kas bus toliau. Niekas per daug nekalbėjo apskritai.
Apie pusę dviejų Gerardas ištarė, kad jis pasiruošęs išgerti pirmą vaistų dozę. Ponas Thommenas išėmė mažą buteliuką ir patarė išgerti su vandeniu. „Angelai“ nuėjo pasivaikščioti po sodą.
Mes pasilikome, kur buvę, mėgaudamiesi nuostabia diena. Gerardas niekada nemėgo demonstruoti jausmų. Jis nesiruošė kelti dramų paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Mes tiesiog vienas kitam pakartojome, kokie esame laimingi, suradę vienas kitą.
„Viskas baigta“
Beveik lygiai po pusvalandžio Gerardas pažiūrėjo į laikrodį ir ištarė: „Manau, kad galime tęsti“.
Jis nutarė, kad jo darbo kambarys su patogia sofa tam buvo gana tinkama vieta. Mes nuėjome ten dviese ir aš įjungiau jo mėgstamą kompaktinį diską su A.Dvorako kvarteto. Į kambarį atėjo ponas Thommenas su ponia Krause ir šalia padėjo pagalvių. Gerardas atsisėdo ant sofos. Aš atsisėdau šalia, mes paėmėme vienas kitam už rankos, kaip dažnai darydavome koncerto metu.
Ponas Thommenas pasistatė kėdę, atsisėdo priešais Gerardą ir pats paruošė dar vieną nedidelę stiklinę gėrimo. Jis paklausė Gerardo, parodęs jam stiklinę: „Ar žinai, kas tai?“
Gerardas, kaip mokslininkas, atsakė: „Taip. Tai sodos pentobarbitalis“.
Ponas Thomenas paklausė: „Ar žinai, kas bus, jeigu jį išgersi? Ar nori, kad jį tau duočiau?“
„Taip, žinau. Aš mirsiu.“
Jis padavė stiklinę Gerardui. Padėkojęs Gerardas išgėrė iki dugno ir atidavė stiklinę. Pagalbininkai išėjo iš kambario.
Po kelių minučių, tikrai mažiau nei po dešimties, Gerardas užmigo, taip pat kaip užmigdavo labai pavargęs. Jo akys užsimerkė ir kvėpavimas sulėtėjo. Nebuvo jokio pasipriešinimo, kančios ar spazmų. Jis tebelaikė mano ranką, o aš laikiau jo. Po kelių minučių, nežinau kiek tiksliai, ponia Krause įėjo į kambarį, atidžiai jį apžiūrėjo ir pasakė: „Viskas baigta“.
Ji pasakė, kad galiu pabūti su Gerardu truputį ilgiau ir, kad ji sugrįš.
Ji sugrįžo ir švelniai pasakė, kad gali palaukti, bet bus lengviau, jeigu atsisveikinsiu su juo tuo metu.
Mirčiai buvo pasiruošę
Grįžau į sodą. Mano ištikima draugė Fanny, kuri visą laiką buvo šalia, bet beveik nematoma, atnešė puodelį arbatos. Ji buvo ta, kuri susisiekė su policija, kuri kaskart atidarinėjo duris, kai pareigūnai atvykdavo, vaišino kiekvieną arbata ar limonadu ir atsakinėjo į praktinio pobūdžio klausimus.
Toliau įvykiai klostėsi sklandžiai. Mes iš anksto miesto registratūros biure buvome pasidomėję apie procedūras, būtinas atlikti mirties atveju. (Gerardui tai buvo ne mažiau įdomu, nei man, nes tai jį lietė tiesiogiai.)
Visų pirma reikėjo kreiptis į žandarmeriją. Jie greitai atvyko apsirengę civiliniais rūbais ir nepažymėtu automobiliu. Jie jau buvo susisiekę su teismo medicinos ekspertu, atvykusiu kartu ir prokuroru.
Teismo medicinos ekspertė su savimi pasiėmė stiklinę, kurioje buvo lemtingasis gėrimas – dėl viso pikto. („Kaip įdomu“, – pasakė Gerardas, sužinojęs apie tokią procedūrą.)
Taktiškas žandaras manęs ir vieno iš lydinčių asmenų paprašė užpildyti 2 puslapių klausimyną. Vėliau mano akivaizdoje paskambino prokurorui ir pranešė, kad viskas sutvarkyta ir galima paimti kūną.
Pagaliau buvo susisiekta su laidojimo rūmų vadovu, kuris iš anksto buvo gavęs instrukcijas. Vienas iš žandarų patarė išeiti į sodą, kad nematyčiau, kaip niūrūs džentelmenai išneš Gerardą.
Po to visi išvyko. Daugiau niekas manęs netrukdė, išskyrus žandarus, kurių vienas vakare paskambino pasiteirauti, ar man viskas gerai. Tik Fanny iki vakaro man palaikė kompaniją, kol pas mane nakčiai atvyko vienas iš mano sūnų.
Po Gerardo mirties gavau daug elektroninių ir popierinių laiškų iš mūsų draugų. Aš niekam išsamiai nepasakojau, kaip mirė Gerardas, bet kai kurie nuspėjo. Kone vieningai jie palaikė jo sprendimą ir sakė tikintys, kad turės pakankamai drąsos priimti tokį pat sprendimą, jei jų būklė kada nors bus tokia pat bloga.
Aš taip pat.
Parengė Giedrė Balčiūtė
