Klaipėdietis „Grand Partners“ vyriausiasis konsultantas su žmona psichologijos mokslų daktare, LCC dėstytoja dar draugaudami nusprendė įsivaikinti atžalų. Vis dėlto gausus jų skaičius nebuvo plano dalis.
Keturis svetimus vaikus kaip savus auginanti pora nelaiko savęs išskirtiniais. „Globos namų iš viso neturėtų būti. Pirmiausia tėvai neturėtų pamesti savo vaikų“, – įsitikinę Miesto bažnyčios tikintieji.
Pirmąjį įsivaikino
Dar iki vestuvių krikščionių pora aptarė, kad ateityje norėtų ką nors įsivaikinti. Kai prabėgus dvejiems metams po santuokos gandrai vis aplenkdavo sutuoktinius, jie nutarė negaišti laiko ir suteikti namus svetimam vaikui.
Romanui buvo 23-eji, Julijai – 21 metai. Jie kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir po keturių mėnesių Kūčių vakarą gavo dovanų – pusantro mėnesio berniuką.
Netrukus klaipėdiečiai su kūdikiu išvyko į Ameriką mokytis. R.Gaidukas studijavo verslo administravimą, J.Gaiduk – psichologiją.
Pora Klaipėdoje pažinojo mergaitę, kurios mama sunkiai besirūpino ja. Dar draugystės pradžioje jie eidavo aplankyti vienišos motinos. Jaunuoliai aptvarkydavo kambarį, išeidavo kartu pasivaikščioti, pabendraudavo.
Po dvejų metų grįžę iš Amerikos jie sužinojo, kad mergaitė jau du mėnesius gyveno vaikų globos namuose. „Pasižiūrėjome vienas į kitą – viskas aišku. Nuėjome ir ją pasiėmėme“, – prisiminė R.Gaidukas.
Mergaitei buvo 9-eri.
Trys vaikai – pilietinė pareiga
Po poros metų jiems gimė biologinė duktė. R.Gaidukas jos neišskiria ir visus vadina savo vaikais.
„Maniau, kad viskas, savo pilietinę pareigą atlikau. Esu kilęs iš dviejų vaikų šeimos, todėl trys man jau buvo labai daug“, – juokėsi Miesto bažnyčios vyresnysis.
Bažnyčios sekmadienio mokykloje ėmė lankytis vaikai iš globos namų. Žmonai labai patiko vienas berniukas. „Gal ir mielas, bet mes jau viskas“, – žmonos svajones nukirsdavo vyras.
Berniuką anksčiau bandė globoti keturios skirtingos šeimos, tačiau vis nepavykdavo. „Supratome, kad čia mūsų vaikas. Nuėjome ir parašėme pareiškimą“, – prisiminė verslo konsultantas.
Berniukui tada buvo 10 metų.
Dievas vėl pradėjo belstis į Romano širdį: „Gal dar vieną?“
„Buvau išgąsdintas. Pasakiau: kol mano noras nebus stipresnis už mano baimę, nieko nedarysiu“, – neslėpė tėvas.
Praėjo metai, o noras vis augo. „Supratau, kad negaliu to nedaryti“, – šypsojosi klaipėdietis. Atsirado penktas vaikas – vienuolikos mėnesių berniukas.
Globėjai buvo kaip priešai
Nors dabar šeimoje daug darnos ir džiaugsmo, iš pradžių ne viskas buvo rožėmis klota.
Julijos ir Romano tėvams buvo sunku priimti svetimus anūkus.
Prieš 16 metų nusprendę įsivaikinti pirmą berniuką, sutuoktiniai liko beveik vieni. Juos palaikė tik žmonos mama. „Mano tėvai buvo griežtai „prieš“. Žmonos tėvas – iš dalies „prieš“. Draugai nežinojo, ką su tokiu mūsų sprendimu daryti. Net ir bažnyčioje nebuvo audringo palaikymo – tai buvo labai nauja“, – prisiminė R.Gaidukas.
Vėliau artimųjų palaikymas vis augo. Kai prieš 5 metus pora įsivaikino paskutinę atžalą, tėvai jau buvo susitaikę su mintimi, kad jų neperkalbės. „Be to, jie pamatė, kad gali pamilti vaikus ir būti jų mylimi. Dabar jaučiame fantastišką tėvų palaikymą“, – sakė Romanas.
Sunku buvo ir porai globoti paėmus antrą atžalą – devynmetę mergaitę. Naujuose namuose ji jautėsi nelaiminga, nes buvo neseniai atplėšta nuo motinos. Globėjai jai atrodė it priešai.
„Kai šeimoje atsiranda kūdikis, pokyčių mažiau, o kai tai devynerių metų asmenybė, tuomet visiems reikia daug pastangų, kad sugyventų“, – pasakojo klaipėdietis.
Vaiko priešiškumas neišmušė įtėvių iš vėžių. „Tikėtis dėkingumo iš globojamų vaikų yra dar kvailiau negu iš biologinių. Kada mes pastarąjį kartą savo tėvams sakėme: „Ačiū, kad užauginote mane?“ – vaiko reakcijos nesureikšmino klaipėdietis.
Sunkumų kilo ir tada, kai perėjęs keturias šeimas į Gaidukų namus atsikėlė dešimties metų berniukas. „Pirmi dveji metai buvo sudėtingi. Jis buvo pripratęs, kad žmonės jo nepriima. Manė, kad ir pas mus bus tas pats“, – prisiminė šeimos galva.
Reikėjo meilės, disciplinos, net barnių, kad vaikas prigytų naujuose namuose.
Vaikai auga čempionais
Kiekvienas Gaidukų vaikas – kone atskira sėkmės istorija.
Vyriausiajai merginai – 21 metai. Ji ištekėjusi už vokiečio, gyvena Vokietijoje. „Daug metų pažįstame žento šeimą, lankydavomės pas juos. Taip mūsų vaikai įsimylėjo. Graži, gera šeima. Jiems labai svarbios šeimos vertybės, todėl buvo ne taip baisu paleisti dukrą į užsienį“, – pasakojo R.Gaidukas.
Mergina mokosi klausos aparatų derinimo specialybės. „Padės senukams girdėti geriau. Jai labai tinka toks darbas. Ji mėgsta ramius žmones ir detales“, – sakė įtėvis.
Jos vyras – interneto puslapių dizaineris.
Aštuoniolikmetis Romano įsūnis anksčiau daug metų praktikavo fechtavimą, dabar pasinėrė į vaizdų pasaulį. Kitąmet baigęs vidurinę norėtų studijuoti režisūrą, domisi filmavimu, montavimu.
16-metis Gaidukų berniukas maždaug dešimt metų užsiima laipiojimu sienomis. Dešimtokas – Lietuvos čempionas.
10 metų duktė prakaituoja meninės gimnastikos užsiėmimuose, tris kartus yra tapusi Lietuvos čempione. „Ji treniruojasi 5 kartus per savaitę po 3 valandas. Tai juodas darbas“, – apie biologinę dukrą pasakojo R.Gaidukas.
Mažiausias 5 metų berniukas lanko darželį.
Šeštam vaikui neužtektų jėgų
Gaidukai kartais pagalvoja ir apie šeštą vaiką, tik jėgų jau mažėja, o pasiimti ir neskirti laiko nesinori.
Vyras drąsino kitus pasiryžti šiam žingsniui ir patarė netikėti kalbomis, kad didelę įtaką turi genai – savas ir nesavas kraujas. „Nematau didelio skirtumo tarp įvaikintų ir neįvaikintų vaikų. Žinoma, jų charakteriai skirtingi, bet galiausiai turėsi tai, ką įdėsi“, – įsitikinęs verslo konsultantas.
Ketinančius įsivaikinti jis drąsino aklai nepasikliauti tuo, kokios ligos vaikui prirašomos. Berniukas, kurį Gaidukų šeima įsivaikino paskutinį, neva sirgo chronine astma. „Ji dingo po metų. Dabar jis šeimoje – pats sveikiausias“, – iliustravo įtėvis.
Vyras ragino būsimus įtėvius ar globėjus rasti bendraminčių – daugiau patirties šioje srityje turinčių žmonių. „Bus klausimų, nusivylimų, reikės palaikymo. Kaip mamytės su vežimukais sėdi parke ir pasakojasi viena kitai, taip ir mums reikia pasikalbėti“, – šyptelėjo verslo konsultantas.
Tikintis vyras sako, kad troškimą rūpintis apleistais vaikais jam įkvėpė Dievas. Jis patenkintas savo gyvenimu ir nieko nenorėtų keisti.
