Vilniuje gyvenantis V.Lukočius puikiai jaučiasi tiek rimtosios muzikos koncertuose, tiek triukšminguose pramogų verslo renginiuose, tačiau geriausiai pailsi sodyboje, miške ar prie jūros.
„Visa, kas mus supa, – mūsų atspindžiai. Jeigu mylėsi medį, jis duos ir sulos, ir malkų, ir namą. Mylėsi bites – turėsi medaus“, – sakė jis laidos „Kitoks pokalbis“ vedėjai Aušrai Kilkuvienei.
– Gamtos pajautimas – tai tėvų nuopelnas?
– Labiau senelių. Meilę gamtai perduoda žmonės, kurie nėra iš miesto.
Juk miesto žmonės nebeturi tos pajautos. Matau pagal savo vaikus – jiems kibernetika svarbiau už genetiką.
Ir jei ne vasaros, praleistos pas senelius, ir aš būčiau kitoks – galbūt pragmatiškesnis. Galbūt labiau mylėčiau baldą, daiktą, apdarą, automobilio ratą.
Mano žmona iki šiol nesupranta, kodėl aš toks neorganizuotas, bet man neįdomūs praktiniai dalykai. Man daug įdomiau stebėti saulutę, paukščiukus ir kartais nusišvilpt, jei virtuvėje neveikia čiaupas ar kriauklė užsikimšusi.
Kai tenka daug dirbti, koncertuoti, kartais naktimis sapnuoju, kad guliu ant žolytės, žiūriu į saulę ir dainuoju dainelę iš animacinio filmo „Liūtukas ir vėžlys“: „Į saulutę aš žiūriu...“
– Esate iš tų, kurie gali staiga sumanę nulėkti į pajūrį?
– Galiu.
– Esate romantikas?
– Nežinau, kaip tai vadinama, – tiesiog galiu nulėkti, kai norisi, ir tiek.
– Žmoną dažnai nustebinate neprognozuojamais poelgiais? O gal turint tokį vyrą tiesiog norisi ramybės?
– Žinoma, kad moterys nori saugumo – joms reikia žinoti, kur apsistosime, ką valgysime, ką apsirengsime.
Tai kartais sužlugdo romantiką. Išlėkti reikia be žmonos. (Juokiasi.)
– Kai kurie vyrai jautriai reaguoja į plikę. Ar bėgantys metai jums turi įtakos – ar tai temdo nuotaiką? Ar susitaikote ar mąstote: na, va, praradau dalį savo žavesio?
– Plikė man netrukdo. Bet kai pamatau savo sūnų, kuriam dabar devyniolika ir kuris dabar toks apžėlęs, koks ir aš buvau, svarstau, kad praplikau arba dėl genetikos, arba dėl netinkamo gyvenimo.
– Ką reiškia netinkamas gyvenimas?
– Savęs netausojimas, naktinis darbas, nepavalgymas laiku, kai pamiršti save, o po to prisikerti dešrainių, bohemiškas gyvenimas ir kiti panašūs reikalai.
– Dar neatėjo laikas vaistažolių arbatoms, taisyklingai mitybai?
– Ne, jeigu užsimanysiu užkirsti, sustosiu Kryžkalnio ar kitoje degalinėje ir suvalgysiu dešrainį.
– Koks tas bohemiškas gyvenimas – šėlionės iki paryčių, moterys?
– Man bohema – tai kas kita: nepaklota lova, neišlyginti marškiniai, chaotiška dienotvarkė. Tai netvarkingas gyvenimo būdas, kuriame yra savotiška tvarka, nes žinau, kur viskas padėta. Jeigu kas nors tai sutvarko, aš nieko nerandu.
Galbūt tai užsitęsusi paauglystė. Bet čia ir yra žavesio – būtų neįdomu po koncerto gražiai nusilenkti, padėkoti žiūrovams ir – namo. Nuobodu.
– Šiandien skubate namo pas tris atžalas ar traukiate su kompanija bokalo alaus?
– Jeigu tik yra gera kompanija, visada eisiu su ja. Eisiu ten, kur geros idėjos, pokalbiai, daina ar televizijos laida, kelionė ar įvykis, – tokie dalykai atsiranda būnant atsipalaidavusioje kompanijoje, o ne rimtuose bankininkų posėdžiuose.
– Mokytis į Vilnių atvykote iš Kupiškio ir greitai buvote pastebėtas.
– Dabar pats dėstau Muzikos ir teatro akademijoje. Ir pastebėjau, kad jaunuoliai, atvykę iš, vilniečių akimis, kaimo – Kupiškio, Pasvalio ar kito miesto – yra imlesni. Pamatę konkurenciją supranta, kad yra ko siekti – grumtis už vietą tenka su tūkstančiais.
Kai atvykau į Vilnių Kupiškyje baigęs muzikos mokyklą, supratau, kad nieko nemoku.
M.K.Čiurlionio menų mokykloje turėjau labai gerą mokytoją ir jos net prašydavau užrakinti mane klasėje, kad neičiau žaisti krepšinio ar stalo teniso – norėjau mokytis skambinti pianinu. Turėjau tikslą – pasivyti draugus. Kai pasivijau, atsirado kitas tikslas – išvykau studijuoti į Maskvą.
Buvau septyniolikos. Tai buvo keistas laikotarpis: Maskvoje kava – miežinė, mėsos kotletuose – nulis. Netrukus pradėjo bruzdėti tankai.
Tuomet tėvas pasakė: nepyk, bet karsto man nereikia. Ir liovėsi siuntęs man pinigų – taip privertė grįžti.
Tad Maskvoje praleidau tik pusmetį.
– Esate minėjęs, kad jeigu ne tėvai, kurie skatino muzikuoti, šiandien nebūtumėte tas, kas esate.
– Iš pradžių skatino, po to – vertė. Ir gerai, nes bernas – toks padaras, kuris lakstys laukais nevalgęs ir negėręs, darydamas tik tai, kas jam įdomu.
O vėliau atėjo metas, kai tėvas net ėmė atkalbinėti nuo muzikos. Atsirado kooperatyvai, rinkos ekonomika ir turėjau atlaikyti spaudimą – neva būdamas muzikantas niekada neužsidirbsiu.
Ne pinigų aš siekiau. Pinigai šioje profesijoje grįžta labai vėlai. Pradėjome koncertuoti su Edgaru Montvidu.
Iš pradžių mūsų honoraras buvo pietūs, kitąkart 20 litų gaudavome. Bet mes tai darėme ne dėl pietų ar tų kelių dešimtinių – tai buvo galimybė pasirodyti, kad mus pamatytų ir pradėtų kviesti.
Pagundų mesti tą kelią buvo – ypač matant draugus, atvažiuojančius geresniu automobiliu. Bet man buvo svarbu laikytis tos pačios krypties.
– Teko paragauti kitokios duonos?
– Taip. Kolūkių laikais ravėjau runkelius, atvykęs į Vilnių valiau tualetus. Gyvenau toli nuo tėvų, bendrabutyje.
Reikėjo pinigų, kad galėčiau mergaitei nupirkti gėlę ar šokoladuką. Ar pavalgyti galų gale. Tėvų lauknešėliai dingdavo per porą dienų.
– Dėl to jums ir dabar nesvetimi įrankiai – šeimininkaujate sodyboje, mokate ūkininkauti.
– Tokius darbus dirbu tik tol, kol įdomu, kol tam reikia meistrystės, bet ne tiek, kiek reikia.
Kai darbas tampa rutina, kaip ir groti tą pačią dainą, – jau neįdomu.
Dėl to labai užjaučiu visus legendinius atlikėjus, kurie tą pačią dainą dainuoja, pavyzdžiui, nuo 1975 metų.
– Tačiau gyvenimas šeimoje – rutina. Ar ji negąsdina?
– Šeima yra ne tik rutina, bet ir pareigos. Buvo metas, kai žmona dirbo Amerikos ambasadoje, o mano darbas buvo menkai apmokamas. Tuomet daugiau laiko praleisdavau su vaikais.
Ir dabar man tai įdomu – juk tai tiesiog kitokia veikla. Pajuntu vaikų gyvenimo pulsą – kuo jie domisi, įeinu į jų pasaulį, ir tai mane labai atpalaiduoja.
– Ar jaučiate ribą tarp vyriškų ir moteriškų darbų?
– Teko ir vystyklus džiaustyti, ir šūdukus plauti. Ir dabar tai daryčiau.
– Kai tapsite seneliu? Ar kalbate apie tai su savo devyniolikamečiu sūnumi?
– Dar neįsivaizduoju savęs seneliu – pats sau jaunas atrodau, kas, kad truputį praplikęs ir pastorėjęs.
– Dažnai keliaujate, nebūnate namie, jus supa jaunos moterys – ar žmona nepavydi?
– Yra toks posakis: kas myli, tas pavydi. Jei nepavydėtų, kelčiau sau klausimą, ar mane dar myli.
Jeigu nepavydėtų, nepabartų, vadinasi, aš jai nerūpiu.
Kai kuriuos šunis reikia rišti prie trumpesnio pavadėlio, o kitus – prie ilgesnio. Aš – prie pirmųjų.
Vyrą labai lengva suvilioti blizgučiais – drabužėliais, iškirpte. Tačiau kartais didesnis grožis yra protinga mintis, o ne darbas, atliktas su kosmetologe.
– Ar jums patinka gražios moterys?
– Moterys ir yra grožis.
– Nebijote jų?
– Bijau, nes tai pagunda. Bet paganai akis, supranti, kad turi savo šeimą, ir grįžti.
– Tikite ištikimybe iki gyvenimo pabaigos? Vyrai gali būti ištikimi?
– Taip. Jie privalo būti ištikimi – jie yra ištikimi. (Juokiasi.)
– Jūsų žmona – filosofė. Dėl ko galite susipykti?
– Dėl visko. Dėl neteisingai ištarto žodžio.
– Kai kurie žmonės yra tokie, kuriuos visuomenėje pažįsta kaip linksmus, bet namie jie tampa rūstūs.
– Kiekvienas scenoje turi savo vaidmenį – kartais komišką, kartais kitokį. Svarbiausia – išlikti savimi. Arba nebūti savimi – būti scenoje dėl kitų.
Laidą „Kitoks pokalbis“ žiūrėkite penktadieniais 19.50 val. per „Lietuvos ryto" televiziją arba jums patogiu metu žiūrimiausioje interneto televizijoje lrytas.tv.
