Balandžio 22-ąją SSRS minėdavo vieno savo stabų gimtadienį, dabar šią datą Rusijoje vėl mėginama gaivinti. Tačiau apie jo gyvenimą su N.Krupskaja rašoma taip pat mažai, kaip ir visuotinių draudimų laikais.
Nuviliojo būsimąjį Leniną
„Po V.Lenino mirties jos gyvenimas susiklostė tragiškai: ji tarsi sumokėjo už jai tekusios asmeninės laimės trupinius“, – N.Krupskajai mirus rašė iš Sovietų Sąjungos ištremtas politikas Levas Trockis. Pats jis netrukus irgi buvo nužudytas.
Jaunystėje N.Krupskaja nebuvo išlepinta vyrų dėmesio. Tad nieko nuostabaus, kad baigusi gimnaziją, netapo „nuotakų mugės“ preke, o įstojo į aukštuosius moterų kursus, paskui susižavėjo tuo metu madingu marksizmu.
Iš dvarininkų šeimos kilusio karininko duktė buvo Peterburgo pakraštyje įsikūrusios darbininkų mokyklos mokytoja, pradėjo skleisti tarp darbininkų socialdemokratines idėjas ir lankyti marksistinį būrelį, kuriam vadovavo inžinierius Robertas Klassonas, dvejus metus siekęs pelnyti jos simpatijas. Ten 24-erių N.Krupskaja pirmą kartą pamatė metais už ją jaunesnį V.Uljanovą.
Teisininkas iš Samaros V.Uljanovas pradėjo vadovauti Peterburgo partiniam būreliui, kuriam priklausė daugelis N.Krupskajos mokyklos mokinių. Tuo metu jis draugavo su jos bičiule gražuole Apolinarija Jakubova. Tad Nadežda ir Vladimiras matėsi dažnai ir, laikui bėgant, tarp jų užsimezgė bičiuliški santykiai.
Žvilgsnis pro grotas
1895 metais į kalėjimą pasodintas V.Uljanovas neleido laiko veltui: daug skaitė, darė gimnastikos pratimus, slapta susirašinėjo su kitais kaliniais, pradėjo kurti socialdemokratų partijos programos projektą ir rašyti didžiulį veikalą apie kapitalizmą Rusijoje.
Bet kai kartais užplūsdavo liūdesys, jam norėjosi pamatyti artimų veidų. Ir tuomet V.Uljanovas sugalvojo planą: kai jį vesdavo pasivaikščioti, iš vieno koridoriaus lango trumpam buvo matoma šaligatvio dalis.
Jis paprašė, kad A.Jakubova ir N.Krupskaja ateitų tam tikru laiku, atsistotų ant to žemės lopinėlio, tuomet jis pamatytų jas. Apolinarija dėl kažin kokių priežasčių negalėjo ateiti ir keletą dienų V.Uljanovas matė tik Nadeždą.
Nuo to laiko jų susirašinėjimas buvo nuspalvintas ne tik draugiškomis gaidelėmis. Netrukus laiške V.Uljanovas prisipažino mylįs N.Krupskają. Šis laiškas neišliko, nes jo gavėja taip pat atsidūrė kalėjime.
Žiedai iš varinių monetų
Nuo artimųjų savo santykius slėpė. Netrukus V.Uljanovas pasipiršo N.Krupskajai. Bet oficialiai neįregistravę santuokos jie negalėjo kartu vykti į tremties vietą. Po didžiulių pastangų ir prašymų N.Krupskaja, gavusi valdžios leidimą apsigyventi su būsimuoju vyru jo tremties vietoje, į Sibirą atvyko su savo motina.
Ir pagaliau įvyko vestuvės. Jaunųjų žiedai buvo variniai, juos iš senų penkių kapeikių monetų nukalė pažįstamas politinis tremtinys.
Sutuoktuvių liudininkais tapo kaimo vyrai. Jaunavedžių drabužiai taip pat buvo kuklūs: jaunikis vilkėjo vienintelį, jau gerokai nunešiotą rudą kostiumą, jaunoji – baltą palaidinę ir juodą sijoną.
Nuo buities rūpesčių jaunąją porą išvadavo Nadeždos motina, kuriai stengėsi padėti duktė, bet iš jos maža buvo naudos. Jaunamartė galėjo iš rankų paleisti garuojančios sriubos puodą, nevykusiai paėmusi dangčio rankenėlę. Netrukus namuose atsirado ir tarnaitė – 13-metė kaimo mergaitė.
Diagnozė – nevaisingumas
1900 metais V.Uljanovo tremčiai pasibaigus, jam leido apsigyventi Pskove, o žmona turėjo vykti į Ufą. Vladimiras ir Nadežda rašė vienas kitam liūdnus laiškus.
Sunerimusi dėl to, kad jai nepavyko pastoti, Ufoje ji kreipėsi į gydytoją. Neseniai archyvuose buvo aptiktas mediko nustatytos diagnozės įrašas: nevaisingumas ir kad joks gydymas Nadeždai nepadės.
Pasibaigus N.Krupskajos tremties laikui, prasidėjo jos su vyru klajonės po Europą. Kai 1905 m. Rusijoje kilo revoliucija, V.Leninas – tuo metu jau žinomas jo partinis slapyvardis – su N.Krupskaja nedelsiant grįžo namo. Bet užgrobti valdžios nepavyko ir jie vėl pabėgo į Europą.
Laisvos meilės šalininkė
Tuo metu jiems atrodė, kad revoliucija žlugo Rusijoje galutinai ir jiems teks likti užsienyje visiems laikams. Pora įsikūrė Paryžiuje. Tai buvo keleri ramios šeiminės laimės metai. Ir būtent čia Nadežda tapo gera, tvarkinga namų šeimininke.
Viskas būtų tekėję ramia vaga, bet 1909-aisiais Iljičiaus – taip Uljanovų šeimą vadino Paryžiuje – gyvenime atsirado Inessa Armand. Dukart ištekėjusi penkių vaikų motina buvo žavinga moteris: žalios akys, taisyklingi veido bruožai, blizgančių, vešlių plaukų kupeta, grakšti figūra.
I.Armand laikė V.Leniną kone Dievu, bet tuo pat metu ir gana patraukliu vyriškiu. Žinoma, jis negalėjo nepastebėti Inessos susižavėjimo juo, o pastebėjęs, negalėjo susilaikyti.
Dėl vyro ir I.Armand tarpusavio simpatijų N.Krupskaja labai išgyveno, sutuoktiniui ne kartą kėlė pavydo scenas. Netekusi kantrybės, Nadežda nusprendė, kad jai reikia pasitraukti.
Bet šiam jos žingsniui netikėtai pasipriešino V.Leninas. Kai teko priimti sprendimą, galėjusį pakeisti jo tolesnį gyvenimą, jis pasirinko Nadeždą.
Tuo metu dėl didelių išgyvenimų paūmėjo skydliaukė, nuo kurios jau anksčiau kentėjo N.Krupskaja. Jai buvo reikalinga skubi operacija. Iškilus grėsmei, kad gali netekti žmonos, V.Leninas pagaliau suprato, kiek daug Nadežda, žvelgusi į pasaulį jo akimis, reiškė jo gyvenime.
Kelionė atgal į Rusiją
V.Lenino ir I.Armand požiūriai į gyvenimą ir šeimą buvo pernelyg skirtingi: ji buvo laisvos meilės šalininkė ir skleidėja. Bet kai kuriems V.Lenino bendražygiams užkliuvo jo sugrįžimas pas N.Krupskają. Jų nuomone, šis vado žingsnis reiškė kone nuolaidžiavimą buržuazinei moralei.
1917 metais Rusijoje prasidėjo vasario revoliucija, caras Nikolajus II atsisakė sosto. Ši žinia emigraciją pasiekė pavėluotai. Buvo priimtas sprendimas kuo greičiau visiems politiniams emigrantams grįžti į Peterburgą.
Padėjo Vokietijos vyriausybė, leidusi bolševikams važiuoti jų teritorijoje specialiame vagone. Jis nebuvo užplombuotas, kaip anuomet rašė spauda, bet keleiviams įlipti ir išlipti buvo draudžiama, vagonas turėjo važiuoti nesustodamas, pasų kontrolės nebuvo.
Šiuo vagonu į Rusiją grįžo visi artimiausi V.Lenino bendražygiai, taip pat ir I.Armand. Visą kelią N.Krupskaja ne tik ramiai bendravo su neseniai buvusia varžove, bet net susidraugavo.
Tapęs Rusijos vyriausybės vadovu, V.Leninas bijojo bent dalį savo valdžios patikėti kam nors kitam. Vienintelis žmogus, kuriuo visiškai pasikliovė, buvo jo žmona Nadežda, tapusi liaudies švietimo komisariato nare.
Netektis, liga, skausmai
Metams bėgant, V.Lenino ir N.Krupskaja santykiai įgavo didesnį pasitikėjimą, tapo švelnesni.
Į laidotuves nuo vidurių šiltinės 1920 metais mirusios I.Armand V.Leninas atėjo kartu su N.Krupskaja. Ji už alkūnės prilaikė savo vyrą, labai sukrėstą šios netekties.
Tais metais jie buvo laimingi: dažnai eidavo pasivaikščioti, klausėsi muzikos. Bet 1922 metų pavasarį N.Krupskaja pastebėjo, kad vyras pavargęs, dėl menkniekių susierzindavo, jį kamavo stiprūs galvos skausmai.
Gydytojai traukė pečiais ir tik spėliojo priežastis, nulėmusius revoliucijos vado negalavimus. Rusų profesorius manė, kad nuo darbų ir įtampos persitempusiam V.Leninui būtina pailsėti, o jo kolega iš Vokietijos buvo įsitikinęs, kad galvos skausmai atsirado dėl organizmo apnuodijimo švinu – po 1918 m. pasikėsinimo vado kūne liko keletas kulkų. Jam buvo atlikta operacija, bet ir po jos V.Leninui nepagerėjo.
Rusų gydytojo patarimu, N.Krupskaja išvežė vyrą į vilą Gorkuose. Ten jį ir ištiko pirmas insultas. Nadeždai teko iš naujo jį mokyti vaikščioti ir kalbėti. Archyvuose išliko sąsiuviniai su tekstais, kuriuos ji specialiai parašė vyrui: „Čia mūsų šuo. Jo vardas Džekas...“
Bet sunkiausia V.Leninui buvo susitaikyti su tuo, kad gydytojai kategoriškai uždraudė jam domėtis politiniais įvykiais. Nadežda ramino ir kantriai įtikinėjo vyrą, kad jis visa tai turėtų vertinti kaip laikiną kalėjimo bausmę.
Žinia – baisesnė už mirtį
Po metų V.Leniną ištiko antras insultas, po to – dar vienas. Nadežda nepasidavė, nors visi aplinkui suvokė: V.Leninas jau pasmerktas. Į Gorkus dažnai užsukdavęs Josifas Stalinas šiurkščiomis priekabėmis ne kartą pravirkdė proletariato vado žmoną.
1924 metų sausio 22-ąją V.Leninas mirė. N.Krupskajai teko pergyventi kai ką blogiau, nei vyro laidotuves. Buvo nuspręsta revoliucijos vado kūną saugoti mauzoliejuje Raudonojoje aikštėje. Pasibaisėjimą tokiu sprendim N.Krupskaja išklojo laikraštyje „Pravda“. Bet revoliucijos vado žmonos nuomonė nebedomino.
Duosim V.Leninui naują našlę
Tie penkiolika metų, kuriuos N.Krupskaja pergyveno V.Leniną, buvo labai sunkūs. Spalio revoliucijos vadą pavertė dievybe, o jo žmona N.Krupskaja tapo nereikalingu marksizmo mesijo žemiško gyvenimo liudininku.
Kai ji išsakė kritiką dėl J.Stalino pasirinkto komunistų partijos kurso, jo bendražygis Lazaris Kaganovičius tėškė: „Tegu nemano N.Krupskaja, kad jei ji buvo V.Lenino žmona, tai jai priklauso leninizmo monopolija.“
J.Stalinas išsireiškė dar šiurkščiau: „Jei N.Krupskaja pradės skaldyti partijos veiklą, V.Leninui duosime naują našlę.“
Komunizmo ideologai stengėsi V.Leniną ir N.Krupskają paversti pora, neturinčia nieko žmogiško, kuri buvo ištikima vienam vieninteliam tikslui – pasaulinei revoliucijai.
Perskaičiusi dar vieną V.Lenino biografiją, kurios autorius pasakojo, jog Sušenskojė jie nuo ryto iki nakties vertė sutuoktinių Webbų veikalą, N.Krupskaja prapliupo: „Ko tas autorius vis kalba apie tą nelaimingą vertimą? Buvome jauni, susituokėme, buvo mūsų gyvenime ir poezija, ir karšta aistra.“
Prieš mirtį – į mauzoliejų
Tai, kad revoliucijos vadas ir ištikimoji bendražygė neturėjo vaikų, marksizmo istorikai taip pat aiškino ideologiniais motyvais: jiems esą buvo ne iki vaikų, reikėjo daryti revoliuciją. O juk N.Krupskaja ne kartą sakė: „Aš ir Vladimiras Iljičius labai norėjome vaikų.“
Paskutiniais N.Krupskajo gyvenimo metais ją sistemingai kompromitavo, juodino, žemino, skleidė iš piršo laužtas paskalas. J.Stalinas bijojo V.Lenino žmonos, nes ji per daug žinojo: buvo sekamas kiekvienas jos žingsnis, senieji draugai vienas po kito dingo: kas neskubėjo mirti, tą atvirai ar slapčia nužudydavo.
1939 metų vasario 24-ąją N.Krupskaja su keletu senų draugų atšventė 70-ąjį gimtadienį. Vakare jau po šventės jai netikėtai pasidarė bloga.
Iškvietė gydytoją, kuris atvyko tik po trijų ar daugiau valandų. Iškart nustatė diagnozę: ūmus apendicitas, peritonitas, trombozė. Būtinos skubios operacijos kažkodėl nepadarė. Po trijų dienų N.Krupskaja mirė.
Likus keliems mėnesiams iki mirties, ji buvo atėjusi į mauzoliejų. V.Lenino palaikų balzamuotojas profesorius I.Zbarskis pasakojo, jog N.Krupskaja ilgai žiūrėjo į mirusio vyro veidą, o paskui atsidususi ištarė: „Jis vis toks pat, o aš senstu.“
Parengė Onutė Kacėnaitė
