Savamokslis menininkas R.Šaparnis suprato, kad piešdamas gali užsidirbti pragyvenimui. O savo įvaldytos technikos paslaptis panoro perduoti ja susidomėjusiam kantriam mokiniui.
Dabar R.Šaparnis save laiko ne tik menininku, bet ir savo vadybininku. Tušinuku sukurtus piešinius ir netgi jų kopijas vyras sugeba parduoti ir taip užsidirbti būtiniausioms reikmėms. Panevėžietis gyrėsi, kad šiuo metu jo darbų laukia ne vienas pirkėjas.
R.Šaparnis paprastai pusmetį praleidžia Respublikinėje Panevėžio ligoninėje – Pulmonologijos skyriuje gydosi įsisenėjusią plaučių ligą. Čia vyras nešvaisto laiko veltui ir išnaudoja kūrybai tinkamas sąlygas.
Susirangęs lovoje jis ištisas valandas piešia tušinuku ant popieriaus lapo. Po keliasdešimties valandų triūso atsiranda unikalus kūrinys – iš smulkiausių detalių sudėliotas nespalvotas paveikslas, primenantis grafikos darbą.
Vyro pieštuose paveiksluose apstu simbolių. Piešdamas R.Šaparnis savo kūriniuose mėgsta užkoduoti mintį, idėją ar net kokią nors frazę.
Pavyzdžiui, vienai medikei skirtame paveiksle vyras Morzės abėcėlės ženklais užrašė gydytojų priesaiką. R.Šaparnis mėgsta naudoti ir savaip interpretuoti Zodiako ženklų simboliką.
Anksčiau savamokslis menininkas darbus eksponuodavo ligoninės palatoje. Paveikslus jis pritvirtindavo prie palatą nuo koridoriaus skiriančio didžiulio lango.
Praėjusiais metais Rimantas buvo pakviestas surengti parodos vienoje Panevėžio mokykloje. Dabar savamokslis menininkas rengiasi antrai parodai Gabrielės Petkevičaitės-Bitės galerijoje „Antras aukštas“.
Ne vieną savo paveikslą R.Šaparnis yra padovanojęs gydantiems medikams. Dar nemenką kūrinių šūsnį jis laiko specialiuose aplankuose. Paprašytas parodyti savo darbus, vyras paskleidė juos ant ligoninės lovos.
Neseniai R.Šaparnis nusprendė užsidirbti iš savo kūrybos. Šiuo metu jo klientų eilėje – net šeši pirkėjai.
Vieni nori įsigyti kokybiškai atspausdintą originalaus darbo kopiją. Už ją sutinka mokėti 40 eurų. Originalus darbas kainuoja brangiau – 60 eurų. Tarp klientų yra ir tokių, kurie norėtų turėti originalą.
Kaip savo būsto neturintis, ligoninėje, nakvynės namuose ar pas draugus besiglaudžiantis panevėžietis randa pirkėjų? Panevėžyje nedažnas linkęs pakloti kelias dešimtis eurų už nežinomo menininko kūrinius, juolab už kopijas.
„Užeinu į įstaigas, parduotuves, parodau savo darbus. Žmonės nustemba, sako, kad jiems gražu. Kai kurie įsigeidžia įsigyti. Kiti mane vėliau susiranda paskambinę telefonu“, – pasakojo R.Šaparnis.
Pirmą savo darbą jis nupiešė prieš kelis dešimtmečius. „Neturėjau pinigų, todėl nusprendžiau jų prasimanyti iš savo piešinių“, – drąsią menininko karjeros pradžią prisiminė vyras.
Tuomet, apie 1993 metus, jis keliaudamas apsistojo tuomečiame Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge).
Nupieštus pirmuosius darbus R.Šaparnis išnešė į gatvę – ten savo kūriniais prekiavo ir daugiau menininkų. Tąsyk vienas užsienietis nupirko du lietuvio darbus ir už juos sumokėjo 100 JAV dolerių.
Anuomet tokia pinigų suma buvo didelis turtas, tačiau pradedantysis menininkas neskubėjo uždarbiauti iš savo kūrybos.
Tuo metu Leningradas panevėžiečiui buvo tik trumpa tarpinė stotelė. R.Šaparnis skubėjo į Lietuvą iš Kolos pusiasalio, kur buvo nuvykęs ieškoti ametistų.
„Ametistas yra mano Zodiako ženklo akmuo. Radau telkinį, tikėjausi gerai užsidirbti. Važiavau į Lietuvą pasiimti tėvo, nes juo labiausiai pasitikėjau. Planavau, kad dirbsime kartu. Grįžęs tėvo neberadau, jis buvo miręs. Tuomet atsisakiau ir minties praturtėti iš ametistų“, – savo ketinimus prisiminė panevėžietis.
Vyras pusiau juokais prasitarė, kad iš Kolos pusiasalio bėgo ir nuo santuokos. Mat ten gyveno su moterimi, kuri ėmė spausti į kampą, reikalaudama vestuvių.
R.Šaparnis Lietuvoje buvo vedęs, santuokoje gimė trys vaikai, tačiau šeima išsiskyrė. Dėl to vyras kaltina save – prisipažino, kad nebuvo sukurtas šeimai. Geriausiai jis moka gyventi vienas.
Kai praėjusiais metais spaudoje pasirodė straipsnių apie talentingą benamį, R.Šaparnis sulaukė laiško. Jam parašė vienas iš sūnų. Menininko suaugusi atžala tuo metu atliko bausmę už grotų.
„Nenoriu kalbėti, kodėl jis ten pakliuvo, bet tai buvo vienintelis sūnus, su kuriuo teko bendrauti iširus šeimai. Kiti vaikai nenori manęs matyti“, – prisipažino vyras.
Jis neslėpė, kad ir pačiam teko pagyventi nelaisvėje. Tai nebuvęs rimtas nusikaltimas, nes bausmę teko atlikti atvirojoje kolonijoje.
„Lietuvos ryto" televizijoje parodytame siužete buvo pasakojama, kad R.Šaparnis neturi namų. Jis nenorėjo gyventi pas motiną, todėl išėjusiam iš ligoninės teko glaustis nakvynės namuose arba pas draugus.
Tuomet atsirado moterų, norinčių priglausti R.Šaparnį savo namuose. Pakviestas panevėžietis buvo nukeliavęs pas vieną naują draugę į Pasvalio rajoną. Pagyvenęs kelias dienas vyras vis dėlto paliko švarius ir sočius namus.
„Nelinko mano širdis į tą moterį, todėl ir negalėjau su ja gyventi. Gal dar atsiras tokia, kuri bus man artima.
Dabar didžiausia mano svajonė – turėti kantrų mokinį, kuriam galėčiau perduoti savo kūrybines žinias“, – prisipažino panevėžietis.
