Turėjo romaną su aktore B.Bardot?
Jachtos, moterys, jodinėjimas ir gyvūnai – tai visi italo R.Cavalli pomėgiai. Anksčiau jis mėgo pats stovėti prie savo baltos kaip sniegas gražuolės jachtos vairo, bet dabar pasisamdė kapitoną.
Dažniausias R.Cavalli kelionės tikslas – Sen Tropezas, kurį jis, Florencijos gyventojas, pamėgo daugiau nei prieš 40 metų.
Į šį Žydrojo Kranto kurortą pirmą kartą jis atvyko 1970-aisiais pasiklausyti „Pink Floyd“ koncerto, o po trejų metų pasiryžo čia atidaryti savo pirmąją madingų drabužių parduotuvę.
Bet kodėl lengvabūdiškame Sen Tropeze? R.Cavalli apsisprendimą nulėmė romantiška priežastis – aktorė Brigitte Bardot. Kad ir kaip būtų juokinga, jis buvo įsimylėjęs šią aukštą blondinę – ji visiškai atitiko jo skonį.
Ar R.Cavalli turėjo romaną su sekso simboliu, Prancūzijos kino žvaigžde B.Bardot?
Į šį dažnai žurnalistų užduodamą klausimą R.Cavalli neatsako nei „taip“, nei „ne“, tik šelmiškai nusišypso.
16 metų išmetė iš mokyklos
Fašistai atėmė iš R.Cavalli tėvą – 1944 metų liepos 4-ąją jis buvo nužudytas drauge su kitais šalia Florencijos esančios šachtininkų gyvenvietės vyrais.
Motina turėjo mažai priežasčių didžiuotis savo sūnumi Roberto: nervingas, nenustygstantis vietoje berniukas nekentė mokyklos, nuolat praleidinėjo pamokas. Jam buvo nusispjauti, kad jis visada buvo paskutinis mokinys.
Tapyba užsiėmęs Roberto senelis garsus dailininkas Giuseppe Rossi neskyrė itin daug dėmesio lengvabūdžiam anūkui – jis jo apskritai rimtai nevertino.
Kol kartą nuobodžiaudamas prie stalo Roberto ant pirmo pasitaikiusio lapelio pradėjo piešti priešais jį sėdinčios tetulės Julianos portretą.
Senelis paėmė anūko keverzones, pradėjo jas atidžiai apžiūrinėti, po to sulankstė piešinį ir įsidėjo į kišenę.
Roberto buvo 11 metų, kai senelis mirė, visus jo meninėje dirbtuvėje buvusius daiktus palikęs anūkui, – tarp jų ir iki šiol dizainerio mėgstamą tamsaus medžio kėdę ir senovinį gremėzdišką stalą marmuriniu stalviršiu.
Roberto motina džiūgavo: jos tėvas, garsus dailininkas, pripažino anūko talentą! Tačiau pasididžiavimą kaip ranka atėmė, kai 16 metų R.Cavalli buvo gėdingai išvytas iš mokyklos. Kantrybės netekusi motina įsakė: „Eik dirbti!“
Liko ir be dizaineriu diplomo
Tik tuomet, atsipeikėjęs nuo diskotekų, vakarėlių, šėlionių, dviračių lenktynių ir merginų, R.Cavalli prisiminė, kad senelis laikė jį savo darbų tesėju.
Jis užsirašė į garsųjį Florencijos meno institutą – tai buvo pirmasis jo gyvenime savarankiškas ir rimtas poelgis.
Roberto pasirinko interjero apipavidalinimo ir baldų audinių kūrimo studijas, bet jį itin domino audinių raštai ir nauji medžiagų dažymo būdai.
Tačiau likus mėnesiui iki baigiamųjų egzaminų nenuorama R.Cavalli įsiveržė į meno instituto direktoriaus kabinetą ir pareiškė: „Nelaikysiu jokių egzaminų! Nusprendžiau, kad jūsų diplomo man nereikia. Išeinu!“
Ir trenkė durimis – žinoma, iš baimės. Kuo labiau R.Cavalli ko nors bijojo, tuo skubotesni buvo jo poelgiai. Taip jis liko dizaineriu be diplomo.
Su žmona nebuvo laimingas
Iš bičiulio garažo, kur atliko eksperimentus su audiniais, jis persikraustė į savo pirmąsias dirbtuves, išmoko sutvirtinti dažiklius, atrado tinkamiausius šilkui ir vilnai. Tarsi iš fontano tryško R.Cavalli idėjos.
Tuomet visiems jau buvo nusibodę rinkoje karaliavę niūrių vienodų spalvų derinių audiniai. R.Cavalli pirmasis suvokė, kaip piešiniu galima paįvairinti rankoves, apykaklę, nugarą.
Vieną rytą jam šovė netikėta idėja: juk galima iš naujo perdažyti jau gatavus gaminius, ir jis žino, kaip! Visus aplink Florenciją buvusius audimo fabrikus Roberto per dieną aplėkė savo senuoju „Fiat“.
Iki vakaro automobilis buvo prigrūstas vienos spalvos marškinėlių, palaidinių, kurių pardavėjai nesugebėjo parduoti. Savo dirbtuvėse Roberto juos perdažydavo, paįvairindavo nauju piešiniu ir kaipmat parduodavo.
Vieną laisvadienį Roberto, kaip paprastai, sėdėjo su draugais Florencijos bare „Doni“. Pro šalį praėjusi mėlynakė šatenė su šuniuku jį tiesiog pribloškė grožiu. Tuo metu Roberto dar buvo drovus. Gražuolę jis išdrįso pabučiuoti tik praėjus trims mėnesiams po pažinties, ir tai tik tuščioje bažnyčioje.
Ir jam šovė nauja idėja: reikia vesti! Bet įveikti Silvanellos Giannoni tėvo, pasiturinčio ir išdidaus miesto valdininko, užsispyrimą buvo nelengva, nes jis nenorėjo ištekinti dukters už prasčioko, ir dar nebaigusio mokslų.
Ir tik kai R.Cavalli nusipirko brangų „Alfa Romeo“ automobilį ir parodė būsimam uošviui savo banko sąskaitą, Silvanellos tėvai nusileido.
Labai greitai atsirado naujas namas, vienas po kito gimė vaikai – duktė ir sūnus. Bet Roberto nebuvo laimingas. Jo toks būdas, kad jam buvo nuobodu net du kartus iš eilės grįžti namo tuo pačiu maršrutu – kūrybinga asmenybė nekentė monotonijos.
Silvanella pasirodė visiška Roberto priešingybė. Pagimdžiusi vaikus, ji tapo namų šeimininke: turgavietė, artimiausias parkas – štai ir visi jos maršrutai. Vakarienė lygiai aštuntą, kaip buvo jos tėvų namuose.
Ar Roberto greitai išsiskyrė? Beveik 10 metų jis kentėjo dėl vaikų, stengėsi prisiderinti, bet labai jau skirtingi buvo Silvanellos ir Roberto charakteriai.
Nuotykiai patys atrasdavo Roberto
Kaip ir dauguma italų vyrų, jis buvo šeimos žmogus ir kartu dievino gražių moterų draugiją.
R.Cavalli blaškėsi tarp šeimos ir naujovių troškimo. Pasilikti ar išeiti?
Atrodo, kad nuotykiai patys atrasdavo Roberto, o gal jis ieškojo jų. Jau atšalus jausmams Silvanellai jis suvokė, kad didžiausia jo aistra, be darbo, – moterų grožis.
Pirmąja jo meiluže tapo australė Gloria, su kuria Roberto praleido keletą romantiškų naktų nedideliame viešbutyje. Po to gražuolė sėdo į automobilį, pamojavo ir visiems laikams pradingo. Neliko nei jos adreso, nei telefono – jokių pėdsakų.
Ir Roberto pasileido į Romą – Australijos ambasadą. Ten maldavo, reikalavo, aiškino, kad jis fotografas iš Florencijos, o Gloria – jo modelis. Jie ką tik pradėjo kurti svarbų reportažą, ir ji staiga dingo.
Glorią rado, tiksliau sakant, jos adresą, po trejų metų. R.Cavalli gavo oficialų laišką.
Bet jo gyvenimas jau buvo pasukęs nauja vaga: jis paliko Silvanellą, buvo laisvas ir gyveno vienas – tinkamiausias laikas pasikviesti Glorią. Tik kam? Juk jis įsimylėjęs B.Bardot.
Pirmą kartą ją pamatė Sen Tropeze. Vilkinti trumpute suknele, atidengiančia nuostabias įdegusias kojas, aktorė varė jį iš proto. Ji jau buvo išsiskyrusi su vokiečių milijonieriumi Gunteriu Sachsu, kuris ir toliau persekiojo Brigitte ir ilgam įsikurdavo Sen Tropeze. Jos pasirodymas bet kokioje viešoje vietoje tapdavo sensacija ir sutraukdavo minias.
Bet B.Bardot nesirgo žvaigždžių liga – ji mėgo kalbėtis su nepažįstamaisiais, dalijo autografus, nuolatos šypsojosi, buvo paprasta.
Palyginti su ja, R.Cavalli kol kas buvo niekas – tiesiog ambicingas jaunas gražuoliukas.
Norėdamas patraukti B.Bardot dėmesį jis nusprendė atidaryti Sen Tropeze savo pirmąją parduotuvę.
Aštuntajame dešimtmetyje Sen Tropezas buvo labai madingas kurortas – į jį suplūsdavo viso pasaulio kino žvaigždės, roko atlikėjai ir pleibojai, čia stovėjo daugelio jų jachtos.
Patentavo naują technologiją
Iš tikrųjų tuo laiku R.Cavalli jau buvo atlikęs kai ką svarbaus, kaip jis manė: išrado ir patentavo naujausią piešinių perkėlimo ant odos technologiją, apskritai oda jam tuo metu patiko labiau nei kitos medžiagos.
Iki tol oda nebuvo garbinama – ji buvo laikoma grubia, vulgaria medžiaga, tinkama daugiausia vyrų striukėms ir darbo drabužiams. R.Cavalli išmoko ją išdirbti taip, kad ji būtų plona, minkšta ir švelni kaip šilkinė kojinė.
O jei dar odą nudažytum išskirtinėmis spalvomis ir padailintum piešiniu? R.Cavalli visa galva pasinėrė į naują darbą – kaip paprastai, užmiršęs viską paromis neišeidavo iš dirbtuvės.
Kai išaugo didžiulis nudažytos odos kalnas, kai net darbuotojams buvo užtvėręs kelią į tualetą, Roberto atsikvošėjo. Ką dabar daryti, kur odą dėti? Jam toptelėjo išganinga mintis: sukurti madingų odinių drabužių kolekciją moterims.
Ir vėl R.Cavalli padėjo moterys, konkrečiai – Consuelo Crespi. Aukštuomenės liūtė, diktavusi madą Europoje, įtakinga, turėjusi daug pinigų ir 1971-aisiais pripažinta elegantiškiausia metų moterimi.
C.Crespi patiko šis energingas gražuolis italas, su kuriuo ji susipažino per vakarėlį Florencijoje, net nedidelis jo ūgis nesugadino įspūdžio.
Šį trūkumą kompensavo jo gyvumas, veržlumas, pasitikėjimas savimi, akinama šypsena ir mergišiaus manieros.
C.Crespi pasistengė, kad R.Cavalli sukurta kolekcija būtų pristatyta Paryžiuje tinkamoje vietoje – prestižiniame mados kolekcijų centre.
Suknelių modelius kūrė jo pasamdyti stilistai.
R.Cavalli niekuomet neplanavo įžengti į mados pasaulį – jis laikė save medžiagų dailininku, kuriančiu tai, kas jam patinka, ir paklūstančiu savo pojūčiams, intuicijai be jokių taisyklių.
Jo skonis atitiko to meto jaunimo rengimosi stilių. Amerikietiška gėlių vaikų filosofija populiarėjo, madinga tapo tai, kas buvo ekscentriška ir patraukdavo dėmesį: R.Cavalli odos dirbiniams neliko abejingų.
Atidaryti parduotuvę Sen Tropeze buvo negirdėtas įžūlumas, bet vaizduotė ir ambicijos nešė R.Cavalli tolyn.
Parduotuvė buvo tikras iššūkis: ant grindų – storas smėlio sluoksnis, po kurį reikėjo vaikščioti basomis. Keletas drabužių kabojo, o kiti buvo išmėtyti ant lentynų.
Toks interjeras labiau priminė turgavietę nei madingų drabužių parduotuvę.
Viduje didžiausiu garsu visą dieną plyšojo rokenrolas, tabako kvapas buvo susimaišęs su hašišu. Parduotuvė įtiko jaunimui ir ji nuolat buvo pilna.
Po poros dienų R.Cavalli parduotuvėje apsilankiusi B.Bardot taip pat buvo sužavėta. Žvaigždė nusiavė basutes, pradėjo matuotis jo sukurtus drabužius ir šokti ant smėlėtų parduotuvės grindų.
Susirinko minia žmonių, jai plojo, ja žavėjosi – geresnę reklamą buvo sunku įsivaizduoti!
Visada padėdavo gražuolės
Pirmąją R.Cavalli parduotuvę Paryžiuje padėjo apipavidalinti ir atidaryti gražuolė žydė Chava Levy. Ji dirbo Florencijoje, kur buvo įsikūrusi Izraelio odos gaminių bendrovė.
Paskui Chava nusileido Roberto įkalbinėjimams ir persikėlė su juo į Paryžių. Ji niekada neketino būti modeliu, bet turėjo puikų skonį.
Roberto ir Chava kartu praleido trejus metus. Jis buvo laimingas, kai ji pareiškė, kad laukiasi kūdikio. Šią džiugią žinią R.Cavalli netruko pranešti motinai: ji net suplojo rankomis, nes vaikas, kaip ji sakė, visada laimė.
Prieš pat 1975 metų Kalėdas Chava išvyko į Izraelį, o po poros savaičių paskambinusi svetimu šaltu balsu Roberto pranešė, kad pasidarė abortą.
„Religija būtų tapusi didele problema mūsų vaikui. Taip pat tavo ir mano ateičiai“, – šiuos Ch.Levy žodžius dizaineris įsiminė visam gyvenimui.
Tai buvo veikiausiai pirmoji R.Cavalli gyvenime iš moters patirta išdavystė ir pažeminimas. Prie depresinių nuotaikų ir širdgėlos prisidėjo kiti nemalonumai. R.Cavalli manė išsikovojęs tvirtą vietą po saule.
Kokia iliuzija! Ir kaip ilgai jis buvo jos užliūliuotas!
Tuomet nedrąsiai pasiteiravęs, ką apie jį dabar rašo žiniasklaida, R.Cavalli sužinojo, kad jo drabužiai laikomi pernelyg persmelkti rokenrolo dvasios, itin ekscentriški ir apskritai skirti vien tik jaunimui.
Artinantis aštuntojo dešimtmečio pabaigai buvo pradėtas vertinti spindesys, prabanga ir brandus Gianni Versace stilius, priminęs gražų gyvenimą.
Nepaisant leopardų kailio raštais išmargintos moteriškų suknelių kolekcijos, realių užsakovų R.Cavalli turėjo nedaug. Ir net kažkuris iš kritikų pavadino jį pašaliniu žmogumi mados pasaulyje.
Artėjant aštuntojo dešimtmečio pabaigai mada nustojo būti laisvos kūrybos sritimi – pamažu ji virto industrija, masine gamyba.
Laikas bėgo, ir gimtoji Roberto Florencija tapo užkampiu, solidūs Italijos mados namai persikėlė į Milaną.
Sena R.Cavalli globėja C.Crespi pašnabždėjo, kad būtų gerai sumokėti už savo drabužių reklamą žurnaluose.
Anot jos, taip daro Giorgio Armani, G.Versace ir Valentino.
Žavingai nusišypsojusi, pasakė sumą, nuo kurios R.Cavalli pasidarė tamsu akyse.
Jis nusprendė, kad niekada taip nedarys.
Skyrybos po 28 metų ir nauja meilė
Lemtingi R.Cavalli tapo 1977 metai, kai jis buvo pakviestas į Santo Dominge vykusio konkurso „Mis visata“ komisiją.
Konkurso dalyvės gyveno atskirai ir bendrauti su komisijos nariais galėjo 15 minučių prie kavos puodelio: to turėjo pakakti įvertinti jų intelektą.
R.Cavalli, šiek tiek kalbėjusiam pagrindinėmis Europos šalių kalbomis, nereikėjo vertėjo. Jis flirtavo ir sakė meilius žodžius kiekvienai kandidatei, visas kvietė į Italiją, ir galiausiai jo telefone atsirado 80 gražiausių pasaulio merginų numeriai.
Bet jis pametė galvą sutikęs 18-metę „Mis Austrija“ Evą Duringer.
Tarsi berniukas įsimylėjo nepaprastai gražią, aukštą, nuostabių kūno linijų blondinę juodomis akimis. Ji turėjo viską, kas patiko R.Cavalli.
Jie apsikeisdavo žvilgsniais, kai ji stovėdavo scenoje, pamirksėdavo, slapčia pamosuodavo ranka. Jis, žinoma, visaip gyrė ją kitiems komisijos nariams.
Bet R.Cavalli turėjo progos įsitikinti, kad „Mis visata“ rinkimai, kaip ir daug kas šiame pasaulyje, susiję su politika. Eva buvo gražesnė, elegantiškesnė, subtilesnė už kitas, bet „Mis visata“ tapo „Mis Trinidadas ir Tobagas“: reikėjo, kad per šiuos rinkimus pirmą kartą nugalėtų tamsiaodė mergina. E.Duringer iškovojo pirmosios vicemis titulą, o R.Cavalli supyko.
Po konkurso gražuolė išvyko pas draugus į Izraelį – į šalį, kuri R.Cavalli siejosi su moterų klasta ir išdavyste. Pažadėjęs, kad ją pasivys, kartu su savo paaugliais vaikais, tą mėnesį buvusiais su tėvu ir troškusiais nuotykių, nedidele jachta iš Santo Domingo jis išplaukė į Izraelį.
Tapusi R.Cavalli žmona E.Duringer persikėlė į Florenciją. Priemiestyje garsioji pora nusipirko kelias dešimtis hektarų žemės ir pastatė tikrą dvarą, pro kurio langus atsiveria nuostabus Toskanos vaizdas.
Vėliau atsirado baseinas, po to arklidės: R.Cavalli galiausiai įkūnijo savo gyvenimo svajonę turėti žirgų.
Eva padovanojo R.Cavalli 28 laimingus metus ir tris vaikus. Bet tą tragišką R.Cavalli dieną, 1994 metų spalio 4-ąją, kai mirė jo motina, jis suprato, kad santykiai su Eva ne tokie jau geri.
„Esu užsiėmusi. Dabar su tavimi negaliu važiuoti“, – šaltai atkirto Eva.
Iš Austrijos provincijos kilusi mergina tapo geležine verslo ledi. Ir po 28 bendro gyvenimo su E.Duringer metų R.Cavalli suvokė, kad jo asmeninis gyvenimas nelaimingas.
Bet šalia monotonijos neapkenčiančio Italijos dizainerio atsirado nauja, jam į anūkes tinkanti moteris – ilgakojis šviesiaplaukis modelis L.Nilson. Žinoma, gerokai už jį aukštesnė.
