Dubingių bažnyčios pastatas iškilo per pustrečių metų, bet Rusteikos ruošiasi įrengti ir maldos namų vidų. Tai gali užtrukti ne mažiau nei metus. Apie tai rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Įsikūrė sodyboje prie ežero
„Ketinome pastatyti pačią bažnyčią, o apie įrengimą negalvojome. Bėgant laikui subrendome naujam žingsniui – išpuošti jos vidų ir užbaigti šį projektą iki galo. Statybų procesas tapo ne tik ilgesnis, bet ir kūrybiškesnis, jam reikia daugiau investicijų ir derinimų“, – įsitikino įmonių grupės „Topo grupė“ valdybos pirmininko žmona A.Rusteikienė.
Dubingių bažnyčios statybai iš privataus A.Rusteikos ir jo žmonos Aurelijos fondo statybų pradžioje buvo numatyta skirti apie 2 mln. litų (beveik 600 tūkst. eurų), tačiau išlaidos dėl papildomų darbų išaugo.
Dubingiai nėra susiję su Aurelijos ir Aurelijaus gimtinėmis, giminėmis ar kokiais nors lemtingais šeimos gyvenimo įvykiais, tačiau jie šioje Molėtų rajono gyvenvietėje prie ežero atsidūrė neatsitiktinai.
Kaune gimę, augę ir ten pat šeimą sukūrę Rusteikos, pradėję kurti savo verslą, siekė persikelti į Vilnių.
„Buvo baisu lįsti į miestą, nes visąlaik gyvenome arčiau gamtos, name. Su vyru nutarėme įsigyti sodybą prie ežero – mums pavyko rasti puikią vietą Dubingiuose. Su dviem dukromis ten ir atsikraustėme.
Kai jaunėlei reikėjo eiti į mokyklą, teko važinėti į Vilnių. Įsigijome butą ir Vilniuje, bet dažnai grįždavome į Dubingius“, – apie šeimos įsikūrimą vaizdingoje Molėtų rajono gyvenvietėje pasakojo šeimos versle besisukanti A.Rusteikienė.
Naujakuriai verslininkai neužsidarė savame kieme – jie keletą metų važinėjo ir vaikštinėjo po apylinkes domėdamiesi to krašto istorija. Todėl ta vietovė jiems tapo brangi kaip gimtinė.
„Žmonės ten labai draugiški, susipažinome su seniūnu, archeologais, kasinėjusiais Dubingių piliavietę, kurioje buvo atkasti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų kapai.
Archeologai padejavo, kad jų darbus stabdo finansinės galimybės, todėl trumpai ir tik periodiškai gali kasinėti. Nutarėme juos paremti – per vieną savo šeimos šventę svečių paprašėme nešti ne dovanas, o pinigus.
Bet tada išgirdome, kad mūsų nusižiūrėtą projektą nusprendė remti Vyriausybė. Tuomet svarstėme, kaip mums asmeniškai prisidėti prie Dubingių puoselėjimo.
Pabendravę su kitais kaimynais, kunigu išgirdome pasakojimą apie sudegusią bažnyčią“, – motyvus, kodėl prieš pusšimtį metų sudegusių maldos namų vietoje nutarė statyti naujus, nurodė A.Rusteikienė.
Verslininkas susigrąžino bajoro titulą
Nuo tada, kai sudegė medinė Dubingių Šv.Jurgio bažnyčia, žmonės renkasi melstis buvusiame mediniame gyvenamajame name. Netoli yra išlikę buvusios bažnyčios pamatų.
Idėjai statyti maldos namus sutuoktiniai pribrendo tada, kai abu patyrė savų atradimų: A.Rusteikienė Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigė sakralinio meno magistrantūros studijas, o A.Rusteika susigrąžino bajoro titulą.
Verslininko žmona studijų metais apvažiavo nemažai Lietuvos ir užsienio bažnyčių. Maldos namuose Aurelijai lankytis patiko nuo mažens, nes užaugo tikinčiųjų šeimoje.
O bajoro dokumentus atgavęs sutuoktinis norėjo pateisinti dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais atsiradusią tradiciją remti kultūrą.
Išskirtinis Lietuvos kaimų bruožas – tarsi kelrodės žvaigždės šviečiantys bažnyčių bokštai. Tačiau vaizdingame gamtos prieglobstyje įsikūrusiuose Dubingiuose to nebuvo.
Netradicinis projektas suglumino architektą
Bažnyčia, žinoma, ne kelio ženklas, rodantis kryptį į miestelį.
„Kiekviena vietovė turi maldos namus, bet atvažiavus į Dubingius susidarydavo padrikos visuomenės įspūdis.
Tokia graži vieta, atgaivinta piliavietė, atvyksta turistų, todėl su vyru pasvarstėme, kad čia būtinai reikėtų bažnyčios, kuri taptų vietos bendruomenės traukos centru“, – patikino A.Rusteikienė.
Sutuoktinius vietos žmonės padrąsino nuvykti pas tuometį Kaišiadorių vyskupą Juozą Matulaitį ir pranešti apie savo ketinimus.
„Jeigu jūs galite tai padaryti, tai būtų puiki dovana bendruomenei“, – šie vyskupo žodžiai Rusteikoms uždegė žalią šviesą pradėti statybas.
Pirmiausia jie paprašė garsaus architekto Kęstučio Pempės suprojektuoti neįprastą statinį. Kai jis išgirdo, ko nori Rusteikos, iš netikėtumo prisėdo ant kėdės.
„Visko tikėjausi. Dažniausiai verslininkai prašo suprojektuoti erdvius gražius namus, biurus, o jūs užsimanėte bažnyčios“, – vos susipažinęs su būsimais mecenatais prasitarė K.Pempė, tačiau tuoj pat sutiko imtis netradicinio projekto.
Vietos gyventojams buvo pristatyta keletas projekto variantų, jie galėjo rinktis, kokių maldos namų norėtų: tradicinio ar modernaus statinio. Balsuojant paaiškėjo, kad gyventojams arčiausiai širdies lietuviška medinė, kokia ir buvo sudegusioji, bažnyčia.
Statytojams pavyko įgyvendinti Dubingių senbuvių norus – naudojant šiuolaikines medžiagas iškilo modernios formos bažnyčia, turinti medinių Lietuvos bažnyčių bruožų.
Tiek išorė, tiek vidus primins buvusią senąją lietuvišką bažnyčią, nors sudegusioji ir nebuvo istorinio bei kultūros paveldo dalis, mat statyta praėjusio amžiaus pradžioje. Tačiau ji veikė trumpai – sudegė 1954 metais, taip „Lietuvos rytą“ patikino vienas Dubingių senbuvis, gimęs ir užaugęs tame krašte.
Kada naujoji bažnyčia atvers duris tikintiesiems, mecenatai tikslios datos nepasižymėjo savo darbų kalendoriuje. Juk svarbu, kaip seksis kurti interjerą.
Tikimasi, kad šventųjų paveikslai, liturginiai indai ir kitokie reikmenys bus pernešti iš dabartinių maldos namų, tačiau nemažai reikalingų daiktų dar bus kuriama.
Bažnyčiai bus grąžintas senasis vardas
Nors prieš metus Rusteikos pardavė savo sodybą Dubingiuose, į šį miestelį dažnai atvyksta dėl bažnyčios statybų. Dubingiai sutuoktiniams tapo brangūs lyg gimtinė, kurioje jie paliko gilų pėdsaką – įsiamžino dovanodami miesteliui bažnyčią.
Verslininkai tikino nė nesusimąstę, ar norėtų, kad jų pavardės būtų įrašytos ant bažnyčios sienos.
Pora maldos namus statė ne asmeniškai sau, o žmonėms, kurių kaimynystėje nemažai metų gyveno, su jais bendravo ir kurie jiems padėjo pažinti šią nuostabią Lietuvos vietovę.
Rusteikas statyti bažnyčią įkvėpė ne kokie nors dramatiški jų gyvenimo įvykiai, ne skaudūs praradimai, ne dvasiniai ieškojimai, o domėjimasis istorija.
„Mūsų šeima labai domisi savo šalies istorija, itin tuo užsikrėtęs vyras. Aš į istoriją žvelgiu labiau per sakralinį meną. Mūsų pomėgiai ir norai sutapo, todėl nekilo ginčų dėl dovanos Dubingių kraštui“, – patikino A.Rusteikienė.
Verslininkai norėjo padovanoti vertingą, ilgaamžę dovaną, todėl tikisi, kad ji ras atgarsį vietos žmonių širdyse ir jiems tarnaus ilgus dešimtmečius. Nors dabar Rusteikos dažniau lankosi Vilniaus bažnyčiose, galutinai užbaigus Dubingių bažnyčią šeima ruošiasi dažniau užsukti į savus maldos namus pasimelsti, pabendrauti su vietiniais.
Naujoji bažnyčia bus pavadinta taip pat, kaip senoji sudegusi, – Dubingių Šv.Jurgio. Tikimasi, kad čia vėl atgis Jurginių šventė.
„Gal ateityje čia amžiną meilę prisieks dvi mūsų dukterys, tikimės šioje bažnyčioje krikštyti anūkus“, – apie šeimos šventes, kurios galėtų vykti Dubingių bažnyčioje, užsiminė pašnekovė.
