Vyras stručių fermoje revolveriu gynė neįgalų darbuotoją ir sunkiai sužalojo neblaivų jo giminaitį. Sąžiningai atlikęs bausmę J.Mažeiko prieš trejus metus pradėjo gyvenimą iš naujo.
Jis įkūrė Įkalintųjų šeimų asociaciją ir stengiasi padėti įkalintiesiems bei jų šeimoms. Vyras dirba socialinio darbuotojo padėjėju ir kasdien lanko priežiūros reikalaujančius senelius.
Lanko senjorus, kovoja dėl vaikų
Ne visi buvę kaliniai – niekdariai, nuo kurių reikia bėgti. Buvau tuo įsitikinusi dar prieš susitikimą su seniūnaičiu J.Mažeiko. Tačiau šis klaipėdietis dar labiau sustiprino įspūdį, kad klijuoti buvusiems kaliniams etiketes – nevalia. Jis pats save vadina senu biurokratu – ilgus metus dirbo įvairiose ministerijose. Dabar priešingai – aiškina valdininkams, ką jie galėtų daryti geriau.
Seniūnaitis rūpinasi, kad prie perėjų greta mokyklų atsirastų gulintys policininkai, o sporto įrenginiai parke būtų sutaisyti. Su įkalintųjų šeimų asociacija vyras siekia surengti stovyklą į kriminalinį pasaulį klimpstantiems vaikams, kovoja dėl žmogiškesnių sąlygų kaliniams. Kaip įstaigos „Ori senatvė“ socialinio darbuotojo padėjėjas lanko senjorus ir palengvina jų kasdienybę.
J.Mažeiko galėtų nesustodamas kalbėti apie stručių auginimą ir priežiūrą. Prieš nelemtą šūvį jis dvejus metus šeimininkavo turizmo sodyboje, kurioje augino ožkas, triušius ir stručius. Pastarųjų turėjo devynis. „Pagrindinė mintis buvo parodyti vaikams ir suaugusiems, kaip atrodo šie gyvūnai. Žmonės labai domėjosi šiais paukščiai ir jų kiaušiniais“, – pasakojo klaipėdietis.
Šio verslo J.Mažeiko nutarė imtis po jį ištikusio insulto. „Nebegalėjo pakelti krūvio, kuris užgulė dirbant įmonėje tarptautiniu vadybininku. Todėl reikėjo keisti gyvenimo būdą. Kai pradėjau auginti stručius ir rūpintis ūkiu, numečiau apie 30 kg. Fizinis darbas pagyvino kasdienybę“, – prisiminė buvęs ūkininkas.
Ferma, sodyba ir gausiais lankytojais jis džiaugėsi beveik dvejus metus. Tačiau verslo ir gyvenimo planus aptemdė netikėtas ir sukrečiantis įvykis.
Kulka atšoko ir pataikė į galvą
J.Mažeiko Pravieniškėse kalėjo už tai, kad savo vadovaujamoje stručių fermoje sunkiai sužalojo įsiveržusį apgirtusį vaikiną. Incidentas įvyko Švenčionių rajone, Magūnų kaime.
„Gyniau fermoje dirbusį negalią turintį jauną darbuotoją, kai du jo giminaičiai atėjo atimti iš jo pašalpos“, – tikino vyras.
Sėdėdamas prie televizoriaus, jis gėrė alų. Išgirdo neramumus – atėjūnai mėgino ištempti fermos darbuotoją jėga. Su dviem neblaiviais įsiveržėliais Jonas iš pradžių apsižodžiavo. Tada griebėsi ginklo, kurį laikė savo namuose.
Registruotu mažo kalibro revolveriu iššovęs kelis įspėjamuosius šūvius, jis pataikė darbuotojo giminaičiui į klubą. Kita kulka, atšokusi nuo sienos, įsirėžė vaikinui į galvą ir stipriai jį sužeidė. Jam teko gulėti ligoninėje.
Už sunkų kūno sužalojimą J.Mažeiko buvo nuteistas 5 metų laisvės atėmimu. Jo padėtį apsunkino tai, kad įvykio metu jis buvo lengvai apgirtęs.
„Prokurorai planavo mane įkalinti 6 metams, bet jiems nepavyko“, – šypsojosi buvęs verslininkas.
Nors ir nepatenkintas dėl nuosprendžio, J.Mažeiko nieko nekaltina. „Tai buvo mano pasirinkimas. Galėjau ir neginti to vaikino, bet man sunku žiūrėti, kai skriaudžiami silpnesnieji“, – sakė buvęs stručių augintojas.
Teismai tęsėsi vienerius metus. Per tą laiką vyras perdavė stručių ūkį partneriui ir pasiruošė gyvenimui pataisos namuose.
Sunkiausia grįžti į laisvę
Pravieniškėse jis kalėjo su darbą turinčiais kaliniais – siuvėjais, kirpėjais, maisto ruošėjais. Jis pats pataisos namuose dirbo elektriku ir smulkios buitinės technikos meistru – rūpinosi laidais, virduliais telefonų krovikliais ir kita technika. „Į mane ne tik kaliniai, bet ir prižiūrėtojai kreipdavosi „pone Jonai“. Nuolat nešiodavausi įrankių dėžę su krūva kaliniams neleistinų daiktų“, – juokėsi buvęs kalinys.
Su prižiūrėtojais geri santykiai mezgėsi ir todėl, kad nagingos Jono rankos praversdavo ištikus bėdai: „Kartą prieš savaitgalį perdegė pareigūnų elektrinis virdulys. Pataisiau, kad temptų bent iki pirmadienio.“
Nors ir būdamas pataisos namuose, jis neprarado orumo ir vilties. „Mačiau ne vieną, kuris korėsi, buvo daužomas. Kalėjime viskas priklauso nuo asmens – koks sugebi būti“, – sakė J.Mažeiko.
Sudėtingiausia J.Mažeiko buvo grįžti į laisvę. Vyras nieko neturėjo. „Gauni 350 litų – 100 eurų ir daryk ką nori“, – apgailėtiną padėti apibūdino klaipėdietis.
Laimei, pusantrų metų pagyventi jį priėmė draugų pora. Jų dukros emigravo, tad bute buvo laisvas kambarys. Jame J.Mažeiko gyveno, kol ėjo pusantrų lygtinės laisvės metų. Vėliau išsinuomojo kambarį bendrabutyje.
Prieš porą metų kartu su dviejų kalinių žmonomis jis įkūrė Įkalintųjų šeimų asociaciją. Organizacija rūpinasi pagerinti įkalintųjų ir jų šeimų padėtį, keisti visuomenės požiūrį į kalinius.
„Vienas trečdalis kalinių, jei ir išeitų į laisvę, nusikaltimų dėl to nepadaugėtų. Dar vienas trečdalis, nors ir trumpam pasodinti, visai neturėtų išeiti į laisvę. Aš juos skirstyčiau“, – pasakojo socialinis darbuotojas.
Dabar Jonas dirba pusę dienos. Jis prižiūri senelius. J.Mažeiko turi draugę, dalyvauja politikoje. Su Liberalų sąjūdžiu dalyvavo rinkimuose į Klaipėdos tarybą.
Rūpi kalinių gyvenimas
Metus pataisos namuose jis vadino socialinio sluoksnio ir santykių monitoringu.
Vyras kritikavo kalinių laikymo sąlygas. Jo manymu, yra nenormalu, kad 16 žmonių gyvena 30 kv. m. dydžio kambaryje. „Mūsų buvo kaip silkių. Vakarais veikdavo 6 televizoriai. Laimė, kad mes, dirbantieji, turėjome galimybę įsitaisyti ausines. Jei ne jos, įsivaizduokite, kaip atrodytų gyvenimas“, – kalbėjo buvęs įkalintasis.
Jis jau Pravieniškėse padėjo kaliniams – rašė jų skundus bei prašymus. „Visokių cirkų buvo. Buvo tokių skundų, dėl kurių skambindavo iš Kalėjimų departamento ir prašydavo, kad žmogus skundą atsiimtų, nes jie nežinantys, ką atsakyti“, – juokėsi J.Mažeiko.
Išėjęs į laisvę jis ne kartą kariavo už žmogiškesnes sąlygas kaliniams. „Pamenu, kaip prieš mane sėdėjo dešimt Seimo narių ir diskutavo su manimi. Siekėme, kad svarstant apie lygtinį paleidimą būtų atsižvelgiama į tai, ar nuteistasis turi mažamečių vaikų. Juk sprendžiasi ne tik įkalintųjų, bet ir jų vaikų likimai“, – pasakojo klaipėdietis. Tąkart jam nepavyko įtikinti pakeisti taisykles, tačiau jis nenuleidžia rankų.
Vyras kartu su dvasininkais, blaivybės specialistais Pravieniškėse rengė susitikimus su kaliniais, švietė juos savižudybių prevencijos ir priklausomybių temomis.
Asociacija nori rengti vasaros stovyklas į rizikos grupę patenkantiems vaikams. „Geriau padirbėti su jais dabar, negu paskui tramdyti juos su policija ir kalėjimais“, – įsitikinęs J.Mažeiko. Kol kas vienintelė kliūtis – pinigų stoka.
Savo gyvenimišką patirtį vyras apibendrino kaip prasmingą kelionę: „Sunkumai, kurie mūsų nesulaužo, daro stipresniais.“
