Pastebėjus, kad motinos ir dukters gyvenimas lyg verčiasi kas 17 metų, jos pabandė nuspėti, ko būtų galima tikėtis ateityje. Pavyzdžiui, kas nutiks, kai Angela atšvęs septynioliktąjį gimtadienį?
V.Mauručaitė vylėsi, kad abi jos dukterys ateityje bus artimos, nesvarbu, kad jas skiria nemenkas amžiaus skirtumas. „Angela – prieraiši“, – patikino su koncertus rengiančios ir atlikėjus prodiusuojančios bendrovės „Tigris“ vadovu Artūru Butkevičiumi (47 m.) antrosios dukters susilaukusi V.Mauručaitė.
Gabrielė juokais paprieštaravo motinai: „Kai Angelai sukaks 17 metų, aš jau būsiu senė – 34-erių. Negi ji su manimi eis į naktinius klubus?“
Socialinių mokslų kolegijoje Vilniuje sveikatingumo ir grožio verslą studijuojanti G.Grygolaitytė tiki ateities spėjimais ir tuo, kad garsiai pasakytos mintys neretai tampa tikrove.
Vaiko gimimas motinai įsimena visam gyvenimui, o kokie jausmai apėmė anuomet buvusią nepilnametę V.Mauručaitę susilaukus pirmagimės?
Viktorija: Puikiai prisimenu tą momentą, kai gimė Gabrielė. Mažo žmogelio atėjimas į mano pasaulį kėlė įvairių minčių ir jausmų audrą. Bet viską priėmiau taip, lyg mano gyvenime taip ir turi būti. Kaip elgtis su kūdikiu, man patarė mama ir močiutė. Jos man daug padėjo.
Net gimus jaunėlei Angelai būdavo akimirkų, kad nežinodavau, kodėl vaikas verkia, ką reikėtų daryti. Bet susilaukusi antrojo vaiko jaučiausi kitaip, juk dabar – mano branda, turiu daugiau atsakomybės nei anuomet. Kai yra brandus, žmogus viską kitaip priima nei ankstyvoje jaunystėje.
– Ar po ilgos pertraukos susilaukus antrosios atžalos buvo ją lengviau auginti nei pirmagimę?
Viktorija: Buitis tapo paprastesnė, nes visko daug – žinok, ko tau reikia, ir viską gausi. Ir Gabrielę auginau su vystyklais, skalbiau, virinau, lyginau. Bet tuomet jau atsirado ir sauskelnės.
– Pagal amžių Gabrielė jau ir pati galėtų būti mama.
Gabrielė: Galėčiau būti Angelos mama. (Juokiasi.)
Viktorija: Man taip susiklostė, kad 17 metų tapau mama, matyt, tas skaičius turi simbolinę reikšmę mano gyvenime.
Gabrielė: Aš irgi jau pagalvoju apie motinystę – labai noriu vaiko. Tačiau tėvams (V.Mauručaitės sužadėtinį A.Butkevičių priima kaip tėvą) sakau: Angela – jų vaikas, jie patys jį turi auginti, o aš auginsiu savo vaikus. Tik vyro pirma reikia. (Juokiasi.).
Viktorija: Angela turi dvi seseris – Gabrielę ir aštuoniolikametę Indrę (Artūro duktė iš pirmos santuokos). Jos mergaitei labai svarbios, nes nuolat klausinėja: kada važiuosime pas seseris? Kur viena sesuo? Kur kita?
– Sekate mamos pėdomis. Ar visuomet norėjote tapti dainininke?
Gabrielė: Buvo visko: ir norėjau, ir labai nebenorėjau. Dabar vėl noriu dainuoti ir esu dainininkė.
– Norą dainuoti buvo pristabdžiusios mokykloje pasipylusios patyčios?
Gabrielė: Purvo buvo pakankamai. Sunkiausia buvo, kai mergaitės iš kitos klasės išsispausdino straipsnį iš dienraščio, kur buvo parašyta, kad dalyvavau karaokės konkurse ir laimėjau prizinę vietą. Pridarė daug kopijų, iškabino ant mokyklos sienų ir visko pripaišė.
– Kovojote su patyčiomis?
Viktorija: Nesitikėjau, kad tai nutiks dukteriai, nors pati mokydamasi mokykloje taip pat turėjau liūdnos patirties.
Juk „Dinamikoje“ pradėjau dainuoti būdama 14 metų – buvau visų mėgstama, žinoma, visiems manęs reikėjo. Ir mokykloje vieną dieną draugai, lyg būtų susitarę, nusisuko nuo manęs, užgauliojo.
Kai taip nutiko Gabrielei, pajutau, lyg ratas būtų apsisukęs: kaip man buvo, pasikartojo ir jai. Ėjau į mokyklą pas auklėtoją kalbėtis, ieškoti sprendimo.
Dabar pasielgčiau kitaip: prieš kelerius metus supratau, kad reikėjo būti griežtesnei šioje istorijoje: daugiau bendrauti ne tik su auklėtoja, bet ir mokyklos vadovybe, tėvais.
Manau, jog ir kai kurie tėvai kalti dėl to, kad jų vaikai tyčiojasi. Juk jie mato, kaip patys tėvai bendrauja, kaip atsiliepia apie kitus. Jeigu gimdytojai, net žiūrėdami televizorių, iš ko nors pasišaipė, vaikai greitai pagauna tas replikas ir mano, kad tyčiotis – normalu.
Dabar vaikų ir paauglių pasaulis žiaurus. Dėl jaunesniosios dukters irgi esu pasiruošusi kovoti, jei reikėtų.
Gabrielė: Aš eisiu aiškintis dėl Angelos, jeigu prie jos kas nors bandys lįsti.
– Gabrielę galima pavadinti auksinio jaunimo atstove – tapo žinoma scenoje, gyvena prestižiniame sostinės rajone, mėgaujasi kelionėmis.
Gabrielė: Nesu auksinė panelė – neturiu gero automobilio, be to, man dar reikia išlaikyti egzaminus, kad gaučiau vairuotojo pažymėjimą. Bet gyvenimu nesiskundžiu.
Viktorija: Jeigu dainuoji scenoje, dar nereiškia, kad gyveni prabangiai. Tai išpūstas burbulas. Gyvename paprastai, kaip ir dauguma žmonių.
Taip susiklostė aplinkybės, kad kai ieškojome būsto Vilniuje, pasitaikė geras variantas įsigyti butą Žvėryne.
Su šeima gyvenome trijų kambarių bute, bet prieš porą metų dėl verslo persikėlėme į Kauną – buvęs naktinis klubas atgyveno savo klestėjimo laikus, su Artūru nutarėme keisti veiklą ir kitoje vietoje įrengėme jaukią koncertų salę.
O Gabrielė liko Vilniuje. Šeimai trijų kambarių pakanka, bet jai tas butas per didelis.
Tačiau kartais atvykstame į svečius, turime kur apsistoti.
Kol Gabrielė mokosi, ieško savo vietos gyvenime ir neturi nuolatinių pajamų, už butą mokame mes.
– Nebijojote jos vienos palikti tame bute?
Viktorija: Nebuvo taip, kad vieną dieną susirinkome daiktus ir išvažiavome. Kraustėmės po truputį, vis sugrįždami į Vilnių. Juk ir į koncertus išvykdavau kelioms dienoms, Gabrielė pratinosi likti viena.
Be to, pažįstu visus jos draugus, todėl žinau, kas gali ateiti į svečius. Kiekvieną dieną parašau telefonu žinutę: „Ką veiki? Ar viskas gerai?“ Man pakanka tiek žinoti.
Gabrielė: Man kartais norisi mažiau to dėmesio iš jos. Ji vis rašo man apie viską. Atrodo, telefono nepaleidžia iš rankų.
Viktorija: Tik tau taip atrodo. Man svarbiausia žinoti, kad viskas gerai. Jeigu duktė neatsako tuoj pat, neramu. Visoms mamoms taip būna.
– Kuriame mieste jaučiatės labiau pritapusios?
Viktorija: Gimiau ir užaugau Kaune, gyvenau Vilniuje, dabar man patinka abu miestai. Priprasti Vilniuje buvo sunku – pritapau gal po penkerių metų.
Iš viso sostinėje gyvenau daugiau nei dešimtmetį. Kai išsikraustėme, mane vis traukia vykti į Vilnių.
Žmonės skiriasi – kauniečiai vienokie, vilniečiai kitokie. Man atrodo, kad kauniečiai šiltesni, o į Vilnių suvažiuoja žmonės iš visų šalies kampelių – juntama savotiška kova už būvį. Sostinėje daugiau konkurencijos, o Kaune, jei turi darbą, esi ramus.
Gabrielė: Geriau jaučiuosi Vilniuje, man patinka žmonės, kultūra, šurmulys.
– Muzikinę karjerą irgi siejate su Vilniumi, čia pasivadinote Vashos slapyvardžiu.
Gabrielė: Slapyvardį pasiūlė A.Butkevičius, iškart sutikau. Po kurio laiko pradėjome šifruoti po vieną raidę ir perskaitėme taip, kaip norėjome: Vasha – Viktorijos, Artūro šedevras – aš.
– Ar visuomet dukrai linkėjote dainininkės kelio?
Viktorija: Vežiodavausi ją į koncertus – tą virtuvę Gabrielė matė nuo mažens ir labai norėdavo dainuoti, šokti. Angelą taip pat traukia scena, atrodo, kad ten medumi patepta. Ir mažoji dabar šoka, niūniuoja savo kuriamas melodijas, lanko baleto pamokas, nuo rudens leisime į dainavimą.
– Kaip sutariate su mamos sužadėtiniu?
Gabrielė: Sutariame gerai, į jį žiūriu kaip į tėtį, nes nuo mažens manimi rūpinasi. Bet nevadinu tėčiu – neįsivaizduoju, kaip galėčiau įveikti tą barjerą. Kreipiuosi į jį vardu, nors giliai širdyje jį laikau tėčiu. Jis – vienintelis vyras, kuris visą gyvenimą buvo toks artimas.
Viktorija: Iš pradžių Gabrielė senelį, kuris nuo kūdikystės rūpinosi, vadino tėčiu.
Gabrielė: Kai atsirado Artūras, jis perėmė tėvo pareigas. Šįmet liepą sukaks 16 metų, kai jis tapo mamos draugu.
Mama man dažnai pasako pastabų, duoda patarimų, bet ne visada kreipiu dėmesį. O Artūras retai mane auklėja, bet kai susikaupia, pasako viską iš širdies. Tada susimąstau, vadinasi, kas nors negerai.
– Ar bendraujate su tikru savo tėvu?
Gabrielė: Ne. Nesu jo net gatvėje sutikusi. Norėjau bendrauti – įdomu buvo, bet kai žmogus nerodo jokios iniciatyvos, net ir nereikia. Netrūksta man jo.
Viktorija: Yra žmogus, kuris gerbia, myli, lepina.
Gabrielė: Artūras suteikia viską, ką tik gali.
– Ar dukra jums pristatė širdies draugą?
Viktorija: Buvo tų kandidatų į jaunikius ir yra, tačiau tai – jos reikalas, su kuo sieti gyvenimą. Ji pati turi pajausti, ar tas žmogus skirtas jai. Svarbu, kad ji jaustųsi gerai, būtų laiminga, ja būtų rūpinamasi.
Bet patariu neskubėti. Kur jai skubėti? Mano patarimas – gyventi dėl savęs. Juk tiek daug galimybių mokytis įvairių dalykų, keliauti, pažinti.
Pamatytų, įvertintų, pasvertų ir sužinotų, ko nori. Aišku, jausmams neįsakysi, kada jie turi aplankyti. Būčiau jos amžiaus, gyvenčiau visai kitaip.
Bet tam reikėtų jos metų ir dabartinio mano proto.
Gabrielė: Greičiau ta diena ateitų – man norisi, kad šalia būtų mylimas žmogus, kuris mane pastūmėtų, sakytų: tu gali.
Viktorija: Juk ir mes tau sakome: tu viską pati gali!
Gabrielė: Ji labai panikavo, kol buvau nepilnametė, kad netyčia netapčiau mama – nepasekčiau jos pėdomis. Tačiau kai praėjo tas laikas, jai tapo ramiau.
