Jonavoje Rasa dirbo chemijos mokytoja, laisvalaikiu kūno raumenis stangrino darydama jogos asanas. Dvasinę ramybę ji rasdavo medituodama.
Išsituokusi, du vaikus – Rūtą ir Tadą iš pirmosios santuokos auginanti pedagogė vienąsyk medituodama tarsi išvydo tolesnio savo gyvenimo viziją – apėmė jausmas, tarsi ji būtų nėščia. Bet toje vizijoje mokytoja matė ne vieną, o du kūdikius, taip pat regėjo vyrą, kuris ją apsikabinęs.
Dabar apsupta dviejų mažylių R.de Silva tikino, kad anuomet medituodama tarsi užprogramavo savo gyvenimo permainas. Bet viskas prasidėjo ne iškart, kai ji sėdėdama ant jogos kilimėlio užmerkė akis.
Po skyrybų Rasa iš mokytojos algos sunkiai vertėsi – vos išgalėdavo sumokėti mokesčius ir pavalgydinti vaikus.
Ji, kaip ir nemažai lietuvių, prieš septynerius metus patraukė ieškoti geresnio gyvenimo į Airiją – draugė Miranda ją pakvietė atvykti į Balinrobą per vasaros atostogas vesti jogos pamokų emigrantams.
Kadangi pirmieji klientai jau laukė, Rasa su vaikais nusipirko lėktuvo bilietus: „Apskaičiavau, kad per savaitę Airijoje galiu uždirbti daugiau nei per mėnesį Jonavos mokykloje, ir surizikavau.“
Rasa vedė jogos pamokas miestelio atvykėliams lietuviams, latviams, o vėliau prie jų prisidėjo lenkai ir brazilai. Pirmosios pamokos buvo nemokamos, nes lietuvė norėjo įsitikinti, ar žmonės supranta, ką ji kalba. Tačiau pakako parodyti pratimus ir visiems buvo aišku, kas yra joga.
Rasa pradėjo lankyti anglų kalbos pamokas – ir kaip nelankysi, jeigu jas emigrantams nemokamai rengė vietos valdžia.
Kadangi iš jogos lietuvė neprakuto, pasibaigus vasarai jai nepakako pinigų lėktuvo bilietams į Lietuvą. Taip ji ir liko su vaikais Airijoje – ėmėsi airiams namus tvarkyti, vaikus prižiūrėti, indus smuklėje plauti.
Galiausiai baigusi draudikų kursus Rasa trumpai dirbo draudimo agente.
Lietuvoje buvusios mokytojos, o Airijoje indų plovėjos Rasos gyvenimas per dieną apvirto aukštyn kojomis.
Sykį stabdydama pakeleivingą automobilį Rasa susipažino su Marcquesu – brazilas lietuvę pavėžėjo į darbą ir pakvietė į salsos vakarėlį.
„Ir aš jį įsimylėjau“, – pasakojo emigrantė, kuri neslėpė ir norėjusi susirasti vyrą. To ji siekė sąmoningai – sieniniame kalendoriuje net užsirašė: „Noriu vyro.“
Lietuvė žinojo, kokio vyro jai reikia: gražaus, protingo, sveiko, turtingo, išsilavinusio, mylinčio vaikus. Ir dar būtinai – seksualaus. Be to, jis turi būti laimingas su ja, o ji – su juo.
Kai ji savybių sąrašą užbaigė, kalendoriuje kiekvieno mėnesio paskutinės dienos langeliuose pripiešė širdelių.
Kai ateidavo tos dienos, Rasa stovėdavo priešais kalendorių ir įsivaizduodavo esanti laiminga. Tačiau moteris svajonėse neįkalino konkretaus vyro, nes negalėjo žinoti, ar jis vedęs, ar ieško moters.
Vyro paieškos receptu Rasa pasidalijo ir neseniai Lietuvoje išleistoje biografinėje knygoje „Kaip išgyventi amžių sandūroje“.
Brazilijos centrinėje dalyje šiuo metu gyvenančiai lietuvei pavyko pagal šią schemą rasti šaunų vyrą. Kaip ji suviliojo brazilą?
Tęsinį skaitykite II dalyje
