Indrė nuo mažens augo kūdikių namuose, o vėlesnis susitikimas su motina ją stipriai nuvylė. Bet vaikystėje patirti likimo išbandymai užgrūdino Indrę ir nuvedė į Londono olimpines žaidynes, o sporto pergalės tapo jos gyvenimo varikliu.
Kauno sporto mokyklos „Viltis“ lengvosios atletikos trenerei I.Jakubaitytei nebuvo dienų, kad ji nenorėtų eiti į darbą.
12–19 metų moksleivius treniruojanti Indrė nesiskundžia, kad auklėtiniai neklausytų ar šaipytųsi. Trenerė jiems – autoritetas ir tarsi antroji motina, kurios galima bet ko paklausti, pasiguosti dėl nesėkmės ir gauti patarimą. Be motinos augusi Indrė visus atsakymus į rūpimus klausimus dažniausiai rasdavo pati.
Todėl jos nenustebina joks auklėtinių klausimas – visada įmanoma pagelbėti ar rasti išeitį.
Gal todėl ją vaikai taip myli, laukia treniruočių. O ji tikina, kad darbas su vaikais – šventė.
Jos pačios vaikystė nebuvo šviesi – Indrė nejuto savo motinos Aldonos rankų šilumos. Dabar ji negalėtų išvardyti ir buvusių auklėtojų, kurios ją sūpavo, valgydino ar prausė, vardų. Visi vaikystės prisiminimai išsitrynė – lyg jų nebūtų buvę.
Asmens dokumentuose įrašyta, kad I.Jakubaitytė gimusi Raseinių ligoninėje.
Tokia vieta nurodyta dėl to, kad motina neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos.
Visą rašinį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Gyvenimo būdas“.
