Kauno sporto mokyklos „Viltis“ lengvosios atletikos trenerei I.Jakubaitytei nebuvo dienų, kad ji nenorėtų eiti į darbą, rašo šeštadieninis „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
12–19 metų moksleivius treniruojanti Indrė nesiskundžia, kad auklėtiniai neklausytų ar šaipytųsi. Trenerė jiems – autoritetas ir tarsi antroji motina, kurios galima bet ko paklausti, pasiguosti dėl nesėkmės ir gauti patarimą. Be motinos augusi Indrė visus atsakymus į rūpimus klausimus dažniausiai rasdavo pati.
Todėl jos nenustebina joks auklėtinių klausimas – visada įmanoma pagelbėti ar rasti išeitį.
Gal todėl ją vaikai taip myli, laukia treniruočių. O ji tikina, kad darbas su vaikais – šventė.
Vaikystė buvo niūri
Jos pačios vaikystė nebuvo šviesi – Indrė nejuto savo motinos Aldonos rankų šilumos. Dabar ji negalėtų išvardyti ir buvusių auklėtojų, kurios ją sūpavo, valgydino ar prausė, vardų. Visi vaikystės prisiminimai išsitrynė – lyg jų nebūtų buvę.
Asmens dokumentuose įrašyta, kad I.Jakubaitytė gimusi Raseinių ligoninėje.
Tokia vieta nurodyta dėl to, kad motina neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos.
Nors Indrei teko pakeisti ne vienus vaikų globos namus ir mokyklas-internatus kone visoje Lietuvoje, savo gimtine ji laiko Raseinius.
Iš globos įstaigų dokumentų įrašų Indrė žino, kad į kūdikių namus Šiauliuose pateko nesulaukusi pirmojo gimtadienio. Pirmagimės susilaukusi motina buvo linkusi girtauti, nesirūpino kūdikiu.
O mergaitė, patekusi į valdiškas įstaigas, keliavo iš rankų į rankas.
Po kiek laiko Indrė buvo perkelta į vaikų globos namus Kaune. O kai suėjo septyneri ir reikėjo pradėti lankyti mokyklą, mergaitė atsidūrė Anykščių krašte.
Tuometės Anykščių rajono Aulelių specialiosios internatinės mokyklos pirmaklasė I.Jakubaitytė pirmosios mokytojos paprašė: „Padėkite man gerai mokytis.“
Mokytoja jai atnešdavo knygų papildomai, bet per pamokas stropi mokinė nesulaukdavo daugiau dėmesio negu kiti.
Pirmos klasės slenkstį peržengusią mergaitę traukė ne tik vaikiškos knygos, bet ir piešimas, dainavimas.
Prasiveržė ir jos sportinis charakteris – pirmaklasė po pamokų mokyklos kieme su vyresniais vaikais žaisdavo futbolą, krepšinį. Jai patiko ir gaudynės.
Pradinėse klasėse Indrė patyrė pergalių ir pralaimėjimų skonį – varžydavosi tarpmokyklinėse kvadrato, krepšinio ar judriųjų estafečių varžybose.
Motina pabandė susigrąžinti
Kai Indrė buvo ketvirtokė, sulaukė motinos laiško. Mergaitei nušvito akys – ji tikėjo, kad motina vieną dieną pasirodys mokykloje ir parsiveš ją į namus.
Viltys pildėsi – motina atsitiesė ir bandė susigrąžinti dukterį arčiau savęs.
I.Jakubaitytė buvo perkelta mokytis į Raseinių internatinę mokyklą, kad savaitgaliais galėtų grįžti į motinos namus.
„Tuos pusantrų metų, kai buvau grįžusi pas mamą, norėčiau išbraukti iš savo praeities. Ten gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – ji nepasikeitė ir neatsisakė žalingų įpročių.
Dėl to mano požiūris į gyvenimą visai kitoks. Žalingi motinos įpročiai buvo pagrindinė priežastis, kodėl visi septyni vaikai nebuvome su ja kartu“, – pasakojo I.Jakubaitytė, kuriai motina padovanojo tris jaunesnius brolius ir tris seseris.
Tuo metu, kai motinai buvo grąžinta galimybė pasirūpinti vaikais, Indrė turėjo tik pametinuką brolį.
Vėliau, kai jie vėl atsidūrė internatinėse mokyklose, gimė jaunesni broliukai ir sesutės. Jų laukė toks pat likimas kaip ir vyresnėlių – mažyliai netrukus atsidūrė vaikų globos įstaigose.
Po kiek laiko dvi seserys buvo įvaikintos, jauniausias brolis, šiuo metu laikantis abitūros egzaminus, auga pas globėjus.
Savo tėvo Indrė nėra mačiusi. „Nei mums buvo įdomus tėvas, nei mes jam. Jis turėjo kitą šeimą“, – pasakojo sportininkė.
Po pusantrų metų trukusios nemalonios pažinties su gimdytoja Indre vėl turėjo pasirūpinti Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Vyriausioji duktė iš Raseinių buvo perkelta į tuometę Švėkšnos sanatorinę internatinę mokyklą Šilutės rajone – toliau nuo asocialios motinos, bet arčiau lengvosios atletikos.
Sekėsi sportas
Kelias į lengvąją atletiką I.Jakubaitytei atsivėrė septintoje klasėje – Švėkšnos sanatorinės internatinės mokyklos pedagogai įžvelgė Indrės jėgą, atletiškumą. Jai sekėsi šokinėti į aukštį, stumti rutulį, pavykdavo pirmauti bėgimo takelyje.
Fizinio lavinimo mokytojas Indrei sykį pasiūlė pabandyti mesti ietį, nors moksleivė buvo stipri visai kitose lengvosios atletikos rungtyse.
„Kad ir kur mane pastatydavo, viską padarydavau“, – pasakojo I.Jakubaitytė.
Tačiau mokydamasi dvyliktoje klasėje Indrė galutinai apsisprendė dėl ieties metimo. Šios lengvosios atletikos rungties rezultatai ją labiausiai džiugino.
„Ietis į mano gyvenimą atėjo tuo metu, kai ir turėjo ateiti. Reikėjo pasirinkti: arba imtis daugiakovės, arba vienos rimtos rungties. Pagal rezultatus pirmenybė atiteko iečiai. Šį įrankį lengvai įskiepijau į savo rankas“, – pasakojo triskart pasaulio čempionatuose startavusi ir Londono žaidynėse dalyvavusi I.Jakubaitytė.
Nors likimo talžyta Lietuvos čempionė pasaulio turnyruose ir neužkopė ant aukščiausių apdovanojimų pakylos, savo ištvermę jaučiasi patikrinusi šimtu procentų: „Tokiomis sąlygomis, kokiomis Lietuvoje treniruojasi lengvaatlečiai, pelnyti prizines vietas tarptautinėse varžybose sunku. Stengiamės tapti čempionais ir treniruodamiesi prastomis sąlygomis, tačiau svarbiausia – įvykdyti normatyvus, dalyvauti aukšto lygio varžybose, atstovauti savo šaliai. O kaip ten laimė nusišypso – taip ir būna. Sportas – loterija.
Tikiuosi, kad mano auklėtiniai kada nors treniruosis geresnėmis sąlygomis ir parveš medalių iš tarptautinių varžybų.“
Jeigu I.Jakubaitytė būtų augusi ne vaikų namuose, o pasiturinčioje šeimoje, jos tikslai nuo mažens nebūtų buvę kitokie. Ne šilumos troškimas, kurį vaiką iš būrio auklėtoja pirmiau pakels ant rankų ar apsikabins, jai įskiepijo lyderės savybes.
„Nuo vaikystės buvau kieto charakterio. Tikriausiai tai iš prigimties. Manęs bet kas nepastumdavo.
Gyvenimas privertė pakovoti už save. Jeigu būčiau lėtesnė, man būtų buvę daug sunkiau tokiomis sąlygomis, kokiomis augau“, – patikino sportininkė.
Džiugu dėl brolių ir seserų
Tvirto sudėjimo, 176 centimetrų ūgio ieties metikės ranka ne tik toli skraidina šį įrankį, bet ir visada gali priglausti savo artimuosius. Tvirtai ant kojų atsistojusi Indrė savo broliams ir seserims dar visai neseniai atstojo motiną: „Kiek galėjau, tiek padėjau, dabar jie patys kuria savo gyvenimą.“
Sportininkei ramu dėl to, kad broliai ir seserys nepasekė motinos pėdomis: „Kol kas viskas gerai – visi bando kabintis į gyvenimą, o kaip bus toliau, negaliu už juos atsakyti.“
Indrė dažnai susitinka su Kaune gyvenančiais broliu ir seserimi. Sportininkė palaiko ryšius ir su Norvegijoje bei Ispanijoje įsikūrusiomis seserimis, kurios vaikystėje buvo įvaikintos.
„Susitinku su visais. Apie brolius ir seseris žinau viską“, – sakė Indrė.
Prieš trejus metus mirusią motiną sportininkė visiškai ištrynė iš atminties. Nors mokydamasi ketvirtoje klasėje Indrė iš laiškų buvo susikūrusi idealios motinos vaizdą, mergaitės iliuzijos per tuos pusantrų metų, kai ji matėsi su gimdytoja, buvo sutryptos.
Pirmagimės ryšys su motina nebeužsimezgė, todėl jos širdyje motinai vietos neliko.
Žinoma sportininkė ir jos broliai, seserys net nežino, kur motinos amžinojo poilsio vieta.
Neabejojama, kad asociali moteris buvo palaidota už valstybės lėšas.
„Neturime jokios tėviškės, bet su broliais ir seserimis nesigiliname į tokius dalykus. Prisimenu, kad su motina gyvenome šalia Raseinių esančiame Katauskių kaime, – geri žmonės jai buvo užleidę savo trobą. Nuosavo būsto ji niekada neturėjo“, – pasakojo Indrė.
Sportininkė neturi senelių, nepažįsta nei savo tetų, nei dėdžių. Tiesa, vaikystėje pažinojo tetą Janiną, pas kurią vienąkart nakvojo Jurbarke.
Tuo pažintis ir baigėsi. Turėtų būti nemažai pusseserių ir pusbrolių, bet nėra galimybių jų susirasti – Indrė net nežino tikslių jų pavardžių.
„Niekada nebuvau linkusi skųstis ir nesiskųsiu – myliu gyvenimą. Visa tai, ko pasiekiau ir ką turiu, susikūriau pati.
Gyvenu savo bute, už jį moku paskolą. Bet tai mano būstas, nes likimas man nesuteikė galimybės paveldėti kokių nors turtų. Dėliojau po šapelį kaip skruzdėlytė, kad turėčiau stogą virš galvos.
Džiaugiuosi, kad turiu mėgstamą darbą, savo pastogę. Ko daugiau reikia žmogui? Aišku, būtų gerai sukurti šeimą, tačiau nežinau, kaip toliau susiklostys, – nepašokinėsiu prieš likimą“, – tikino I.Jakubaitytė, neskubanti į širdį įsileisti meilės.
Žinoma sportininkė neslėpė, kad nelengva surasti artimą žmogų, juolab kai ji tokia užsiėmusi. Veikli moteris norėtų prisiglausti prie tokio vyro, kuris pirmiausia suprastų jos pasirinkimą.
O jai šiuo metu svarbiausia – sportas ir darbas.
I.Jakubaitytė ruošiasi dalyvauti Lietuvos lengvosios atletikos federacijos varžybose, kurios birželio 5 ir 6 dienomis vyks Kaune. Tikimasi, kad jose Indrė iškovos kelialapį į komandines Europos I lygos varžybas, birželio 20 ir 21 dienomis vyksiančias Graikijoje.
„Viskas pamatuota protu – daug kas priklauso nuo sveikatos, sezono rezultatų. Nesielgiu drastiškai, nefantazuoju, nes auga ir jaunoji karta, tačiau neatmetu galimybės ir pati kitąmet varžytis Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse“, – ieties į šalį neketina padėti patyrusi lengvaatletė.
