Rugsėjo 11-ąją sukaks keturiolika metų, kai JAV sudrebino kraupus teroristinis išpuolis. Teroristai užgrobė keturis keleivinius lėktuvus, du iš jų rėžėsi į Pasaulio prekybos centro pastatus.
Patricija tą kraupų rytą buvo netoli Pasaulio prekybos centro. Jos vyras dirbo viename iš daugybės rajono dangoraižių. Kai darbo dienai vos prasidėjus teroristų užgrobtas lėktuvas rėžėsi į vieną iš dvynių, kilo suirutė. Televizijos pradėjo skelbti apie kraupius įvykius, o Patricija karštligiškai nuskubėjo ieškoti savo vyro.
Bijojo vyro mirties
Ji pateko į dulkių debesį – buvo labai arti griūvančių Pasaulio prekybos centro dvynių. Ji matė žmones, kurie šoko pro degančio dangoraižio langus.
Iki šiol ji kartą per savaitę lankosi pas psichologą. Sukrečiantys vaizdai įsirėžė giliai į atmintį.
Ji žinojo, kad kažkur yra jos vyras, baiminosi, kad jis gali būti pavojuje. Moteris labiausiai bijojo, kad vyras žus. Galiausiai pavyko jam prisiskambinti – jis buvo gyvas ir sveikas.
Sutuoktinis, kaip ir daugelis įvykio liudininkų, patyrė psichologinę traumą – matė žūstančius žmones, griūvančius pastatus.
Supratusi, kad vyrui viskas gerai, ji išsikvietė taksi ir pasitraukė iš tragedijos vietos, grįžo namo.
Apgaubė paslaptinga tyla
Pakliuvusi į Manheteno centrą, kur gyveno, ji nusistebėjo, kodėl visas miestas nutilo. „Kodėl taip tylu?“ – nesuprato moteris.
Vėliau medikai jai diagnozavo klausos negalią – sprogimo ir pastatų griūties banga pažeidė jos ausis. Klausos aparato dėka moteris girdi žmonių balsus, tačiau muzika jos ausims – nepasiekiama.
Ką tik meno studijas baigusią, baletą lankiusią merginą tai stipriai sukrėtė. „Ilgiuosi muzikos“, – pripažįsta moteris. Ji ruošiasi tam, kad visai nebegirdės.
Vyro nervai neišlaikė
Negalia buvo tik netekčių pradžia. Sukrėstas ir šokiruotas jos vyras nusprendė palikti šalį.
„Tai nesaugi šalis, nenormalu joje gyventi. Nebegaliu. Viskas“, – išvažiuodamas sakė jis. Daugybė negyvų žmonių jo atmintyje įrėžė traumą.
Į gimtinę – Filipinus – jis grįžo tais pačiais metais. Žmonai iškėlė ultimatumą – važiuoji kartu arba Amerikoje lieki viena.
Neprigirdinti, nepažįstanti filipiniečių papročių, Amerikoje turinti socialines garantijas Patricija apsisprendė likti sukrėstoje šalyje.
Sutuoktiniai iki nelaimės kartu pragyveno 10 metų.
Moteriai pasakojant apie vyrą akyse sublizgo ašaros. „Jai netekti vyro, ko gero, buvo skaudžiau nei suluošinimas. Dviguba asmeninė tragedija – negirdėti ir būti paliktai“, – prisiminė J.Viluckienė. Ji amerikietę sutiko Niujorko universitete, kur dėl tyrimo apie žmones su negalia atliko stažuotę, finansuotą iš Europos Sąjungos projekto „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.
Tikslas – ieškoti likimo draugų
Dabar 40-ies metų Socialinių medijų komunikacijos katedros magistrantė Patricija siekia tapti lektore, gauti vertėją iš gestų kalbos ir dirbti su studentais. Jos domėjimosi sritis – žmonės su klausos negalia.
Moteriai itin rūpi per rugsėjo 11-ąją klausos netekę neįgalieji.
Neseniai ji sutiko buvusį garsų pianistą, kuris dėl sprogimo negirdi. Iki šiol jis stengiasi groti iš atminties, tačiau profesionaliu pianistu vyras jau negalės būti. Jų susitikimas buvo jaudinantis – iki tol abu manė, kad yra vieninteliai tokio likimo žmonės.
Paaiškėjo, kad nėra užfiksuota, kiek žmonių dėl išpuolio prarado klausą. Patricija ketina ieškoti jų per kurčiųjų bendruomenes ir internetu.
Amerikietė dėl saugumo iš Manheteno centro persikėlė į universiteto teritoriją. Ten gerai saugomose pastatuose su studentais nuomojasi butą. Taip pasielgė, kai sužinojo, kad netoli jos namų vyko susišaudymas, o ji nieko negirdėjo. „Niekas neįsilauš į namus, kai negirdėsiu – juk negirdžiu net to, kas vyksta man už nugaros“, – sakė ji.
Suartino panašūs sunkumai
Šią istoriją iš Patricijos pernai rugsėjį išgirdo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė J.Viluckienė. Niujorke rugsėjo 11 d. ji aplankė memorialą sugriuvusių dvynių vietoje.
„Tai – skausmo vieta. 3000 žuvusiųjų, dar beveik 300 mirusių ugniagesių ir gelbėtojų. Po pokalbio su Patricija nebegalėjau grįžti į biblioteką dirbti. Mačiau jos sudrėkusias akis. Ji fiziškai patyrė traumą“, – jaudinančias akimirkas prisiminė J.Viluckienė.
Ji džiaugėsi, kad amerikietės laukia pozityvi ateitis: „Ji kabinasi į neprigirdinčių ir kurčiųjų bendruomenę ir universitetą. Ją stipriai palaiko kolegos ir studentai.“
Kai Jolita papasakojo savo vyro Tomo Vilucko istoriją, kuris sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir valdo tik galvą ir du pirštus, Patricija ją priėmė labai šiltai. „Jai buvo svarbu išgirsti, jog puikiai suprantu, ką reiškia turėti negalią ir ką reiškia išbūti kartu su negalią turinčiu žmogumi“, – sakė J.Viluckienė.
Moterys iki šiol bendrauja per „Facebook“.
