Dizainerio Juozo Statkevičiaus sėkmingą karjerą užsienyje nulėmė pažintis su Ariela Abramovich-Sef. Šią žydę, gimusią Kauno gete per Antrąjį pasaulinį karą, nuo mirties išgelbėjo lietuviai, ir ji už tai jiems vėliau padėjo, juos rėmė.
„Ji man davė stiliaus ir tikros prabangos supratimą, supažindino su įtakingais žmonėmis“, – tikino J.Statkevičius.
- Ariela Abramovich-Sef jums daug padėjo, ar dažnai ją prisimenate? - „Lietuvos rytas“ paklausė J.Statkevičiaus.
– Kiekvieną kartą, kurdamas spektaklį, važiuodamas į madų prisistatymą, pagalvoju: „Nėra Arielos, neturiu su kuo pasitarti!“ Man jos trūksta.
Ji turėjo tikro liukso supratimą. Juk briliantas nebūtinai turi būti 10 karatų, bet jis turi būti švariausias!
- Kaip susipažinote?
– Labai seniai ji pakvietė iš Maskvos garsų dizainerį ir norėjo, kad ateitų madingų žmonių.
Jai Kaunas kėlė sentimentų, o mano šeima – iš Kauno. Susipažino su mano tėvais, pamatė, kad aš talentingas. Ji savo vaikų neturėjo.
Mes kalbėdavome iki antros trečios valandos nakties apie viską – spektaklius, aktorius, jų sėkmes ir nesėkmes. Nuvykęs į Paryžių gyvendavau greta jos apartamentų įrengtame mažame kambarėlyje.
- Ar ji padėjo jūsų karjerai?
– Ariela Paryžiuje gyveno daug metų, pažinojo daugybę įtakingų žmonių.
Svarbiausia, kad ji man davė supratimą, kas yra tikra. Tai yra daugiau nei duoti tūkstantį eurų. Vaikščiojome po parduotuves, o ji aiškino, kas yra gerai.
Kartą paprašė ją palydėti į „Valentino“ mados namus ir išrinkti kostiumėlį. Sakė, kad buvo socialinės rūpybos akcijoje, taigi atvažiuos prastai apsirengusi. Atvažiavo limuzinas, išlipo Ariela: nei makiažo, nei šuokuosenos, veidas baltai pilkas. Atrodė kaip kandis. O aš pasiruošiau: plaukai iškedenti, pasipuošęs.
Mados namuose į mus įsispokso visi apsaugininkai. Matyt, manė, kad Ariela parodys, kas jai patinka, o aš griebsiu ir bėgsiu. Ji matavosi, o mane apsauga apsupo. Ariela pasipiktino: „Aš jiems parodysiu!“
Kitą dieną ji mane pakvietė papietauti. Buvo su šukuosena, makiažu, briliantais, kailiniais iki žemės. Nuėjome į „Valentino“ – visa apsauga išsižiojo. Ariela išsimatavo viską, apvertė visą parduotuvę. Liepė man gerti kuo daugiau šampano. Ir išvažiavo nieko nepirkusi. Dar pasakė, kad daugiau ten nieko nepirks.
- Oho, koks humoro jausmas!
– O jos humoras buvo nesaldus. Greičiau ironija. Be to, ji matė tiek daug niuansų.
Ateiname kur nors papietauti. Ką čia – sena dama su kažkokiu pypliu. Niekas nesiskubina. Bet ji per vieną minutę sugebėdavo numesti kailinius ant žemės. Tada padavėjai puldavo jų pakelti: „Madam, madam!“ Madam patenkinta: „Gal galima užsakyt?“ „Minutėlę, madam.“ Tada madam vėl numeta kailinius – jie vėl turi juos pakelti.
Kiekvienoje situacijoje Ariela buvo tokia artistiška – nė vienas veido raumenėlis nesujudėdavo. „Sėdėk ramiai!“, – sakydavo ji. man. Ir aš iš jos išmokau daugybės dalykų: kaip atkreipti dėmesį, kaip valdyti situaciją. Man jos trūksta kiekvieną dieną.
Ji man ne pinigų davė, o supratimą, kaip tą padaryti. Tokia gyvenimo mokykla! Ir, aišku, aš be jos niekada nebūčiau susipažinęs ir vėliau draugavęs su labai įtakingais žmonėmis.
- Kaip ji vertino jūsų pasiekimus?
– Ji labai didžiavosi manimi: „Tu neturėjai pinigų metro, o dabar pardavinėji drabužius Niujorke, Tokijuje ir Paryžiuje!“ 2003 metų išvakarėse Ariela pakvietė mane padaryti jai šukuoseną, o aš neturėjau pinigų net metro bilietui. Buvo likę pusantros valandos iki Naujųjų metų. Pas Arielę atbėgau po vienuoliktos.
„Tu vėluoji!“ – papriekaištavo ji. „Ariela, aš neturiu pinigų net metro, aš bėgau“, – atsakiau.
„Lako turite? Segtukų turite?“ – paklausė ji. Neturėjau. Laką padariau iš cukraus, segtukus – iš tinklelio ant palangių karveliams baidyti. Padariau šukuoseną „bananą“ – tokios ji norėjo. Užsitempė prašmatniausią korsetą, užsivilko sabalų kailinius iki žemės ir prieš vidurnaktį išvažiavo sutikti Naujųjų metų į viešbutį.
O aš laimingas ėjau pėstute namo – ji man gerai sumokėjo.
- Kaip į jūsų draugystę reagavo kiti lietuviai?
– Ariela mane tampydavosi po geriausius restoranus, kurių aš nelabai galėčiau sau leisti.
Todėl kai vienas įtakingas asmuo atvažiavo į Paryžių, ambasados darbuotojai manęs paprašė išrinkti restoraną – esą visus žinau.
„Kaip jūs galite manimi taip pasitikėti, gal aš nuvesiu žmogų į kokį sadomazo barą?“ – pasipiktinau. Tuomet jie prisipažino, kad neturi pinigų vakarienei.
Aš papasakojau tą istoriją Arielai ir ji pasakė: „Kokia gėda!“ Ir ta proga pakvietė tą žmogų, aktorę Ingeborgą Dapkūnaitę, ir mane į itin prašmatnaus restorano Bibliotekos salę – pačią brangiausią.
- Ar dažnai jūsų globėja prisimindavo savo sunkią vaikystę Kauno gete?
– Negaliu pasakyti, kad dažnai, bet prisiminimai išlįsdavo. Bet ji neverkdavo, buvo teigiamai nusiteikusi.
- Ar liga trukdė jai gyventi?
– Visą gyvenimą ji sirgo. Net į mano butą Vilniuje ją užnešiau ant rankų – negalėjo pati užlipti į trečią aukštą. Ji turėjo didžiulį apetitą gyventi.
Aš paskutinis kalbėjausi su Ariela prieš jos mirtį. Ji paskambino, kai buvau svečiuose, kelios dienos po 2009-ųjų Kalėdų. Jai visada būdavo įdomu, kaip moterys apsirengusios. Aš pasiūliau susiskambinti vėliau, kai grįšiu namo. Ariela paskambino, klausė, ką mes valgėme, ar buvo pyrago.
Papasakojo, kad per Naujuosius metus su bičiuliais eis į operą.
Tik vėliau sužinojau, kad ji man skambino iš ligoninės Paryžiuje. Tą naktį ji mirė.
