Vaikų ligoninės Vilniuje Naujagimių intensyviosios terapijos skyrius tampa vilties stotele į šį pasaulį pasibeldusiems neišnešiotiems vaikams. Kai kurie jų gimsta 22-ąją nėštumo savaitę ir sveria vos 500–600 gramų.
Tokie vaikai būdavo pasmerkti mirčiai, o dabar gyvi lieka per 90 procentų neišnešiotų naujagimių. I.Ivaškevičienės vaikai gimę svėrė dukart daugiau, bet jų priežiūra nebuvo paprasta.
„Jiems grėsė daug komplikacijų. Tai žinojau, nes pati esu gydytoja, bet tikėjau, kad vaikai gyvens“, – apie vieną sunkiausių savo gyvenime periodų pasakojo I.Ivaškevičienė.
Šiemet balandžio 23-iąją dvyniai šventė trečiąjį gimtadienį.
Kai juos motina nusiveda į Vaikų ligoninę, medikų veidai pražysta nuo šypsenų, nors 70 parų, kurias Jokūbas ir Elzė praleido inkubatoriuje, nebuvo lengvos.
Šie vaikai išvydo pasaulį 27-ąją nėštumo savaitę – net 3 mėnesiais anksčiau, nei jų tėvai planavo. Jokūbas svėrė 1140 gramų, o Elzė –1070 gramų.
Tuomet būsima medikė daug žinojo apie neišnešiotus naujagimius. Tačiau vilnietei nuojauta nepakuždėjo, kad toks likimas laukia ir jos vaikų.
„Net būdama gydytoja nesugebėjau teisingai įvertinti savo situacijos. Iki paskutinės minutės, kol nepagimdžiau per anksti, maniau, gal mums tai negresia“, – prisiminė moteris.
Ją užtvindė prieštaringų jausmų antplūdis. Moteris suprato, kad jos neišnešiotų vaikų laukia daug sunkių akimirkų.
Gimus Jokūbui ir Elzei ji su vyru nežinojo, džiaugtis ar verkti. Tokie vaikai maitinami dažniausiai motinos pienu pro ploną zondą, kuris įkišamas tiesiai į skrandį, nes mažyliai dar neturi čiulpimo, rijimo refleksų.
Tie vaikai visiškai nepasiruošę pradėti gyvenimo šiame pasaulyje, neturi imuniteto.
„Pirmoji para po vaikų gimimo buvo labai sunki, po to – pirmosios trys paros, paskui – pirmosios dešimt parų.
Kai persikraustėme į Vaikų ligoninę, kažkas iš gydytojų ramindamas pasakė, kad neišnešiotiems naujagimiams svarbiausios yra dešimt parų, po to – svarbiausias pirmas mėnuo“, – sakė motina.
Praėjus dešimčiai dienų nuo vaikų gimimo buvo švenčiama pirma rimta sukaktis, nes jaunai šeimai reanimacijos slaugytojos padovanojo atviruką su vaikų pėdų atspaudais.
Dovana jauną gydytoją ir jos vyrą sujaudino – jie pajuto, kad medikai iš visų jėgų stengiasi, kad Jokūbas su Elze gyventų.
Iš pradžių tėvai galėjo į inkubatorių įkišti tik pirštą ir trumpam paliesti kiekvieną vaiką. Vėliau galėjo juos paglostyti.
I.Ivaškevičienei giliai į atmintį įstrigo vienas pirmųjų susitikimų su Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus vadovu gydytoju Arūnu Liubšiu.
Gimdyvė suprato, kad jos vaikams blogai, bet stengėsi to neparodyti.
Nesubrendę plaučiai, infekcijos pavojus, maitinimas pro zondą, ne viena operacija – kol šių kliūčių neįveikė sūnus Jokūbas, tol negalėjo sutvirtėti.
Dukteriai Elzei taip pat reikėjo medicinos pagalbos, kad jos organizmas galėtų subręsti. Nujausdama, kuo gali baigtis tokia medicininė intervencija, moteris sunkiai tramdė emocijas.
Susitvardžiusi moteris išdrįso paklausti gydytojo A.Liubšio: „Ar tikite, kad viskas bus gerai?“ O jis atsakė: „Jei netikėčiau, seniai būčiau metęs šią specialybę. Visada turiu vilties.“
Tąsyk žodis „viltis“ įgavo didelę prasmę.
„Atrodo, vienas paprastas žodis gali būti inkaras, į kurį įsikimbi ir laikaisi. Negali pasiduoti“, – sakė I.Ivaškevičienė.
Jai pasidarė ramiau, kai suprato, kad skyriuje, kuriame gydomi jos vaikai, bus padaryta viskas, kas įmanoma. Ši ligoninė niekuo nesiskiria nuo moderniausių Vakaruose, nes neišnešiotų naujagimių priežiūrai sudaromos panašios sąlygos.
Vidinis lūžis įvyko tada, kai Inga pirmąkart priglaudė savo vaiką prie krūtinės, kad jis galėtų ne tik įsiminti motinos kvapą, bet ir išgirsti jos širdies plakimą.
Kartu su vyru moteris alpo iš laimės – juodu sėdėjo ir vienas laikė vieną vaiką, kitas – kitą.
Tokį kengūros metodą taiko visos pasaulio klinikos, kuriose prižiūrimi neišnešioti naujagimiai. Apie šio metodo privalumus jauniems tėvams paaiškino viena slaugytoja ir paragino juos kuo ilgiau glausti savo vaiką, nes jis dar nežino, kas yra tikroji mama ir tikrasis tėvas.
Nors Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje medikai irgi laiko vaikus rankose, pasirodo, neišnešiotas naujagimis sugeba intuityviai atpažinti savo biologinę motiną iš to, kaip kas jį glaudžia prie savęs.
Kartą Elzė taip stipriai įsikibo į motinos pirštą tarsi nenorėtų skirtis. Mažylė net susiraukė ir pradėjo verkti. Galbūt tai nebuvo sąmoninga reakcija, bet toks dukters elgesys laimingą motiną sugraudino iki ašarų.
Nors motinystės džiaugsmas atėjo per vargus, I.Ivaškevičienei nereikėjo dėl dvynių priežiūros išsižadėti karjeros. Ji namie su vaikais praleido dvejus metus.
„Kartais būdavo sunku iki išprotėjimo. Mums su vyru padėjo artimieji, ypač seneliai neleido suskysti – kas kitas, jei ne aš ar mano vyras, prižiūrės tuos vaikus. Jei išteši, bus viskas“, – prisipažino pašnekovė.
Dabar niekas negalėtų įtarti, kad sūnui Jokūbui buvo rimtų valgymo sutrikimų – jis nesiskundžia apetitu. „Mama, ką čia valgai? Reikia dalytis“, – dažnai motiną prajuokina Jokūbas.
Naujų iššūkių metas
Vaikų ligoninės Vilniuje Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje netrūksta medicinos įrangos, bet norint įrengti dar vieną vietą mažajam pacientui reikėtų išleisti maždaug 150–170 tūkst. eurų – tiek, kiek kainuoja prabangus automobilis.
Gydytojas neonatologas A.Liubšys (nuotr.)teigė, kad visame pasaulyje vieni brangiausių pacientų yra neišnešioti naujagimiai, jiems skiriama apie 70 proc. visų lėšų, kurios atitenka vaikų gydymui ir priežiūrai.
Kasmet čia gydoma daugiau nei 300 naujagimių. Mažiausi pacientai čia neretai praleidžia du ar tris mėnesius.
„Tai – brangūs pacientai. Kažkada ginčijomės su širdies chirurgais, ar brangiau kainuoja šuntuoti širdį, kai būna pažeista vainikinė kraujagyslė, ar gydyti neišnešiotą naujagimį. Mes, neonatologai, lengvai juos nurungėme. Mėnesį ar pusantro Intensyviosios terapijos skyriuje praleidžiantis neišnešiotas naujagimis valstybei kainuoja daugiau“, – pasakojo gydytojas A.Liubšys.
Prieš 25 metus Vaikų ligoninėje įkurtas atskiras Naujagimių intensyviosios terapijos skyrius buvo pirmas visoje šalyje.
Čia daug unikalių dalykų, kurių neturi nė viena šalies gydymo įstaiga. Sostinės medikus gelbėja inkubatoriai, kuriuose palaikoma tam tikra drėgmė ir oro temperatūra, priartinta prie motinos įsčių temperatūros. Šiuolaikinė stebėjimo įranga registruoja neišnešioto naujagimio kraujo įsotinimą deguonimi, pulsą, kvėpavimą, kraujospūdį ir kitokias gyvybines funkcijas. Taip pat naudojamos specialios priemonės, kuriomis dozuojami medikamentai, maistas.
„Mes lašais skaičiuojame kiekvieną mililitrą skysčio. Suaugusiam pacientui nėra taip svarbu, ar bus sulašinta keliais šimtais mililitrų daugiau ar mažiau, jis to nepajus. O mes negalime apsirikti, net 5 mililitrų paklaida gali būti pražūtinga“, – sakė A.Liubšys.
