Senatvėje tapo ramsčiu
„Jei ne aš, galbūt kas nors kitas būtų atėjęs į šią šeimą ir tapęs jiems senatvėje ramsčiu“, – tarė Rokiškio rajone, Panemunėlio geležinkelio stotyje, Vlado ir Kazimieros Pivoriūnų šeimoje užaugęs 34 metų Martynas Rimka.
9 metų berniuką Pivoriūnai priėmė į savo šeimą, nes neturėjo savo vaikų.
K.Pivoriūnienė prieš 2 metus išėjo į anapilį. Moteris daug metų sunkiai sirgo, iki stalo prieidavo tik kitų prilaikoma. Kojose jai verdavosi žaizdos, reikėjo perrišinėti. Pirmasis į pagalbą jai atskubėdavo Martynas.
Jis globėją vadino motina, vedžiojo, vartė, slaugė, guodė užėjus skausmui.
Moteris kentėjo ir nuo antsvorio.
Su globėju 87 metų V.Pivoriūnu M.Rimka kartu dirba ūkio darbus – šeima turi šiek tiek žemės, traktoriuką ir padargus, laiko arklį, 4 ožkas, sodina daržą. Jaunas vyras moka visus darbus ir dar kaimynėms padeda.
Užtat paklaustas, ar pagelbėtų gyvybę jam davusiai biologinei motinai ar tėvui, M.Rimka susimąsto: „Abejoju.“
Tapo šeimos nariu
M.Rimka į globėjų šeimą pateko kone atsitiktinai. Jaunystėje K.Pivoriūnienė, važiuodama arkliu į bažnyčią, iškrito iš vežimo į balą, peršlapo ir sušalo.
Greičiausiai tai ir pakenkė moters sveikatai, šeima vaikų nesusilaukė.
Pivoriūnų giminaitė dirbo Obelių vaikų globos namuose. Kartą ji užsuko į svečius ir pasiteiravo, gal vasarai priimtų berniuką. Mat visus vaikus išsivežiojo žmonės, liko du.
„Nenorėjo su jais „bovytis“, tai ir įsiūlė. O mums negi gaila, sakėm, vežk“, – prisiminė V.Pivoriūnas.
Sutikimą gavusi giminaitė netrukus atvežė į kaimą rudaakį berniuką juodais lyg anglimis plaukais.
Dabar paklaustas, ar troško patekti pas globėjus, nuo kūdikystės valdiškoje įstaigoje augęs M.Rimka sakė: „Nežinau. Nei svajojau, nei baidžiausi. Nežinojau, ko tikėtis. Jeigu veža, vadinasi, taip reikia.“
Berniukas greitai tapo šeimos nariu. Iš pradžių globėjų prašomas atnešdavo iš šulinio vandens, padėjo dirbti kitus darbus, po to nebereikėjo ir priminti.
Jam patiko rūpintis ir gyvuliais – Pivoriūnai laikė kiaulių, triušių.
Dėl vagystės buvo pokalbis
Po vasaros atostogų vaikas kurį laiką važinėdavo į Obelių vaikų globos namus traukiniu. Tėvukas palydėdavo iki geležinkelio stoties ir globotinis išvykdavo. Savaitgaliui vėl grįždavo.
Susisiekimas buvo geras, bet po kokių metų globėjai apsisprendė: parašė pareiškimą ir berniukas liko jų šeimoje.
„Pripratom. Ir Martynui pas mus patiko“, – paprastai paaiškino V.Pivoriūnas.
Globotinis prisipažino, kad neužaugo be išdaigų – nugvelbė iš tėvuko piniginės 25 rublius.
Tai buvo nemenka suma, ir Pivoriūnai iškart suprato, kur jie dingo. Priremtas prie sienos paauglys netruko prisipažinti, kur dėjo pinigus – pirko kramtomosios gumos, kitokių niekučių.
Paklaustas, ar globėjai skaudžiai baudė, M.Rimka tik šyptelėjo: „Buvo pokalbis.“
Dabar jis nesigaili tokios pamokos – ir pagunda vagiliauti dingo, ir įsitikino, kad jis nebuvo trumpalaikė globėjų užgaida.
Pasikalbėję su vaiku, Pivoriūnai jo neatstūmė, negrąžino į internatą.
Autobusu išsiuntė atgal
O karčios gyvenimo patirties M.Rimka jau turėjo, žinojo, kad svetimam vaikui suaugusieji atleidžia toli gražu ne viską.
„Ši globėjų šeima man buvo jau trečioji. Iš pradžių paėmė jauna šeima. O man tuomet baisiai rūpėjo degtukai. Atrodo, dėžutę aukštai padėjo, bet nužiūrėjau, pristūmiau stalą, kėdę – viršun, ir užsikabarojau“, – prisiminė M.Rimka.
Iš pradžių malkinėje degino sudžiūvusias žieves ir skiedras, bet žaidimas tvarte baigėsi nelaime. Plykstelėjo ugnis.
Persigandęs berniukas lėkė ieškoti kibiro vandens, bet liepsnų malšinti teko kviesti gaisrinę.
Nieko nesakydami, globėjai įsodino padaužą į autobusą ir išsiuntė atgal į internatą. Auklėtojos jį bausmei uždarė į tualetą.
Kitoje šeimoje augo 4 vaikai, bet tėvai savaitgaliais parsiveždavo Martyną ir dar vieną mergaitę. Žmonės gyveno ūkiškai. Nežinia, ar ne dėl naudos prie darbų jie panoro tapti globėjais, bet M.Rimka nepritapo ir grįžo į globos namus.
Taip blaškytas po valdiškus ir svetimus namus, M.Rimka džiaugiasi, kad Pivoriūnų šeimoje rado ramybės uostą, išmoko visų darbų, nenuėjo šunkeliais.
Susitikimas su gimdytoja – šaltas
M.Rimka, jau būdamas suaugęs, susirado savo seserį.
Jis prisiminė, kaip viena kaimynė atėjo į svečius su laikraščiu rankoje ir lyg juokaudama pasakė: „Žiūrėk, Martynai, tavo brolį užmušė.“
M.Rimka žinojo brolio vardą ir pavardę – jie atitiko. Brolis buvo jį kažkada aplankęs vaikų namuose.
Kilo klausimas, kas rengė brolio laidotuves. Tai aiškindamasis, M.Rimka surado Panevėžyje gyvenančią jo žmoną, o šioji davė sesers kontaktus. Su draugu ji buvo išvykusi dirbti į Airiją.
Sesuo žinojo, kur gyvena jųdviejų gimdytoja, ir abu nutarė ją aplankyti.
Susitikimas buvo šaltas. Šventinę – Vasario 16 dieną – motinos ir jos sugyventinio namuose buvo žvarbu. Skurdas, nešvara, nenuoširdumas – liko tik tokie įspūdžiai.
Pokalbis tarp gimdytojos ir jos vaikų taip pat buvo šaltas. Moteris neišvirė net arbatos.
„Nežinau, kiek mes dar turime brolių ir seserų. Vieni kalba apie 9, kiti net apie 16 vaikų. Kiekvieno mūsų tėvas tikriausiai vis kitas“, – kalbėjo M.Rimka.
Motina teisinosi, esą kalta valstybė – gimdymo namuose atėmė vaikus, nes ji neturėjo darbo.
Apie tėvą jaunas vyras išvis neturi ką pasakyti. Kažkas sakė, kad jis panašus į kažkokį ten vyrą, bet – tik tiek.
Paklaustas, kaip susiklostė santykiai su seserimi, ar bendrauja, M.Rimka sakė, kad dabar bent jau jaučiasi ne vienas.
Dar vienas brolis palaidotas Ignalinoje.
Myli visus gyvuliukus
V.Pivoriūnas su M.Rimka padaro visus ūkio darbus ir dar padeda našlėms kaimynėms.
Vos tik orai atšyla, jiedu iš tvarto išleidžia žolytės parupšnoti kumelę, vardu Barbora. Ji – vyrų numylėtinė ir darbų pagalbininkė.
Dar po kiemą kapstosi raudonų kaip ugnis plunksnų gaidys. „Už mane gal kiek jaunesnis“, – juokauja V.Pivoriūnas.
Paukščiui gali būti apie 15 metų. Panašaus amžiaus ir vištelė, bet jų nukirsti nė vienam iš vyrų ranka nekyla – jie amželį baigs savo mirtimi.
Tvarte mekena ožkos. Viena, drąsesnė, leidžiasi paglostoma ir neslepia jauniklio, o kita nuo nepažįstamųjų akių savo kūnu dengia du mažylius.
Dar viena ožkelė irgi atsives jauniklių, o tvarto vidury trypčioja ožys.
Pro narvelio grotas dairosi juodas švelniakailis triušis.
Paklaustas, kuris augintinis jam pats mieliausias, M.Rimka atsako: „Turi gyvuliuką – privalai juo rūpintis. Visus vienodai mylim.“
Abu vyrai moka melžti ožkas, bet dabar tai daro tik jaunasis. Anksčiau iš pieno jis darydavo sūrius, dabar pieną išgeria arba panaudoja kitiems patiekalams.
Granata sprogo rankoje
Apie merginas M.Rimka nelinkęs atvirauti, tik juokauja, kad vietos merginos dar jo nesuplėšė į gabalus besidalindamos, kuriai teks.
Prie visų darbų tinkantis prisipažino vengiantis vienintelio – virtuvės. „Geriau jau mėšlą mėžti nei gaminti maistą“, – nusijuokė vaikinas. Ši pareiga tenkanti tėvukui.
O V.Pivoriūnas sako, kad galėtų pamaitinti visą šalį. Maistą gaminti jis įprato Sibire, kur buvo ištremtas kaip politinis kalinys. Vyras tikina, kad niekam nelinkėtų tokio gyvenimo, kokį patyrė jis.
Kai V.Pivoriūnui suėjo 3 mėnesiai, nuo plaučių ligos mirė tėvas. Mama liko su 6 vaikais – 4 sūnumis ir 2 dukterimis. Teturėjo hektarą balos.
Tėviškė – nuo Panemunėlio geležinkelio stoties už kokių 4 kilometrų, tarp miškų. Pernai grybaudami vyrai aplankė sodybos vietą, rado šulinio duobę ir obelį.
Karo neramumai neaplenkė ir atokiausių šalies kampelių. Einant frontui, tuomet dar 18-os neturėjęs V.Pivoriūnas sunkiai susižeidė – rado numestą granatą.
Vaikinas ją paėmė į ranką, bet šioji delne sprogo.
Operavo lauko ligoninėje, įkurtoje kažkokiame klojime. V.Pivoriūnas neteko trijų dešinės rankos pirštų ir akies.
Su skrebais per naktį gėrė
Brolis Edvardas tapo partizanų vadu, o V.Pivoriūnas – ryšininku. Pranešdavo naujienas, nunešdavo pavalgyti.
1945 metais sovietų valdžia leido partizanams legalizuotis, liepė atiduoti ginklus, ir galėsią ramiai gyventi. Centro komitete dirbęs V.Pivoriūno pusbrolis atvykęs teiravosi, kur jo šeimynykščiai ir, išgirdęs, kad brolis – miške su partizanais, paprašė susitikti.
Einančius miško link, juos pastebėjo vietiniai skrebai. Subėgo V.Pivoriūno seserys, ėmė raudoti ir maldauti, kad brolis į mišką neitų, kitaip galą gaus. Esą tegu ateina patys partizanai, jei nori.
Iš miško išėjo gal 9 vyrai – partizanai. Pusbrolis su visais bučiuojasi – juk pusbroliai, tolimesni giminaičiai ir pažįstami. Skrebai nustebę žiūri.
„Susėdo vyrai Pivoriūnų, kitų, ne mūsų, troboje prie stalo. Atnešiau kelis litrus samanės. Skrebai su partizanais pernakt gėrė ir dainavo. Tokie buvo laikai“, – juokėsi prisiminęs V.Pivoriūnas.
Partizanai tuokart išties nenukentėjo, grįžo pas savo šeimas. Bet jau po 4 metų Šimonių girioje kažkas aptiko paslėptų ginklų. Prasidėjo areštai.
Vienas buvęs partizanas įskundė V.Pivoriūną, kad šiam patikėjo paslėpti savo ginklą.
„Aš gi ne durnas, neprisipažinau. Bet, po teisybei, taip ir buvo – šautuvą įmečiau į balą, broliui pasakiau ir tas jį išsigriebė“, – pasakojo vyras.
Tuomet 22 metų V.Pivoriūnas vos prieš kelias dienas buvo vedęs Kazimierą iš gretimo kaimo.
Pasipiktino, kodėl mažiau
Per areštą iš Kamajų atvykdavo girti skrebai mušti „banditų“. Buvo ir kitokių būdų kankinti jaunus vyrus – V.Pivoriūną ir jo brolį rudenį kniūbsčius, už nugaros surištomis rankomis paguldė į šaltą balą. Kad neprigertų, reikėjo laikyti aukštyn pakeltas galvas.
„Įvažiavo į tą balą mašina ir nuklimpo, o mus taip gulinčius pralaikė kelias valandas“, – pasakojo V.Pivoriūnas.
Pusantrų metų jis praleido Panevėžio kalėjime. Kaip velnių pririjęs kalinys jis 21 dieną praleido karceryje.
Su draugais bendravo belsdamas į sieną Morzės abėcėlę.
Teismas V.Pivoriūnui skyrė 7 metus lagerio.
„Visiems davė po 10, o man tiktai 7 metus! Pasipiktinau, kodėl man mažiau“, – dabar jau pats stebėjosi V.Pivoriūnas.
Bet pridūrė, kad iš tikrųjų niekam nieko blogo nepadarė, be to, ryšius su partizanais palaikė būdamas nepilnametis.
Marija parodė laisvę
„Važiuojant į Sibirą gaila buvo Lietuvos, bet dar labiau gaila žmonos“, – kalbėjo V.Pivoriūnas.
Lageryje, Bratske, vyras regėjo viziją – naktį, lyg ir nemiegodamas, išvydo, kaip nušvito Angara ir kalnai už jos.
Vakarų pusėje dangus pasidaręs skaidrus skaidrus, o per visą skliautą nušvitęs Švč. Marijos atvaizdas.
V.Pivoriūnas bandęs kelti iš miego savo likimo brolius, bet niekas nereagavo.
Nieko netarusi Marija išnyko. Rytą apie viziją jis papasakojo kunigui Antanui Burneikai. Šis pasakęs, kad sapnas sapnu telieka.
„Tik vėliau aš supratau – Marija man parodė laisvę, ateinančią iš Vakarų, iš tos pusės, kur mano tėviškė, žmona“, – kalbėjo V.Pivoriūnas.
Po sapno praėjus porai mėnesių išties išėjo įsakymas amnestuoti senukus ir nusikaltimą padariusius nepilnamečius.
Taip lageryje V.Pivoriūnas išbuvo metais trumpiau, nei teismas skyrė.
Svainis įdarbino statybose
K.Pivoriūnienė irgi yra pasakojusi vyrui ir M.Rimkai, kad, sielvartaudama dėl Sibire kalinčio savo vyro, taip pat yra regėjusi Mariją.
Kartą, kai ji labai nuoširdžiai meldėsi ir liejo ašaras, Marija jai tarusi: „Neverk, moterie. Tavo vyras grįš po 6 metų.“ Taip ir atsitiko.
V.Pivoriūnas namo grįžo kišenėje turėdamas 80 rublių, taip, kaip stovi – su striuke ir veltinukais. Šie iš karto permirko, nes buvo šlapia, kovo mėnuo.
K.Pivoriūnienė dirbo linų fabrike. Moterys lyg vėjo gūsis nulėkė pranešti jai naujienos, ir ji atbėgo pasitikti tiek laiko nematyto sutuoktinio.
Apsikabino, pasibučiavo, gal ir džiaugsmo ašara nubėgo.
Kurį laiką abu gyveno pas svetimus žmones prie geležinkelio. V.Pivoriūnas neturėjo paso, nes viską – ir dokumentus, ir nuotraukas, ir dainų sąsiuvinius – konfiskavo areštuojant. Statybose Pandėlio rajone jį įdarbino svainis.
Gavo ir dokumentus – juose rašoma, kad V.Pivoriūnas jau darbavosi statybose, nors tuomet dar kalėjo lageryje. Saugumas į tai neatkreipęs dėmesio.
Su brigada V.Pivoriūnas statė fermas ir namus Kvetkuose, Gerkoniuose, Paliepyje, Kazliškyje. Vėliau suvisam grįžo į Panemunėlio geležinkelio stotį, sudėjo langus ir duris statomai mokyklai.
Pamažėle pasistatė namus sau ir Kazimierai.
