Mergina tikina nebijanti būti viena tarp vyrų. Jeigu teks klausytis priekabių, ji nekreips dėmesio. Tačiau ketina būti griežta: „Jei reikės, galiu ir į dantis duoti,“ rašo „Gyvenimo būdas“.
– Kaip sugalvojote tapti savanore?
– Visuomet labai norėjau būti savanore – pavyzdžiui, išvykti į Afriką arba dalyvauti kokiame nors išlikimo žaidime. Mėgstu iššūkius.
Tačiau mano šeima, draugai nuolat atkalbėdavo nuo tokių minčių. Visą laiką buvau „patogi“ kitiems – darydavau tai, ko jie iš manęs tikėjosi ar norėjo. Nusprendžiau pasielgti kitaip. Juk jei ne dabar, tai kada?
Visi yra prieš. Išgirdau daug priežasčių, kodėl man nereikėtų eiti į kariuomenę.
Tačiau aš subrendusi ir laisva moteris, todėl pati galiu spręsti, ko man reikia.
Neslėpsiu, man kiek baisu. Galbūt kurį kartą apsiverksiu ar net norėsiu važiuoti namo.
Žinau, kad bus sunku. Bet jei reikėtų, važiuočiau ir į karą. Gyvenu laisvoje šalyje ir noriu, kad ji tokia liktų, todėl jei reikia, būsiu pasiruošusi ją ginti.
– Kodėl jūsų artimiesiems atrodo, kad kariuomenė yra blogai?
– Anot jų, iššvaistysiu savo gyvenimą. Išeikvosiu beveik metus, o per tą laiką galėčiau susirasti vyrą. Tai pagrindinis jų argumentas. Mat jiems atrodo, kad susirasti vyrą šiais laikais yra svarbiausias moters gyvenimo uždavinys.
Neilgai trukus man sukaks dvidešimt šešeri, mano mama nori anūkų, todėl patiriu savotišką spaudimą. Tačiau mano tėvai žino, kad visuomet padarysiu taip, kaip man atrodo geriausia.
Dėl to sprendimas eiti į kariuomenę neturėjo jų stebinti. Nors ir nepatiko.
Dabar stengiuosi negalvoti apie tai, kas kam nepatinka, gyvenu šia diena.
Būdama septyniasdešimties nenoriu gailėtis, kad ko nors nepadariau, nepasinaudojau suteiktomis progomis.
– Sukurti šeimą jums nėra svarbiausias tikslas?
– Buvau susižadėjusi, tačiau santykiai galiausiai iširo. Dar prieš pusmetį mama tikėjosi, kad jau tikrai bus vestuvės. Sakė, kad einu teisinga linkme.
Kai viskas baigėsi, mama liūdėjo labiausiai.
Taip, norėčiau turėti šeimą. Iš prigimties esu šeimyniška, dievinu vaikus, norėčiau jų bent keturių. Įsivaizduoju, kad tuomet būčiau visiškai jiems atsidavusi. Tačiau jei nėra to vienintelio, neieškosiu bet ko. Nemanau, kad antrąją pusę reikia būtinai turėti – nesvarbu, kokią.
Jei nesutiksiu tinkamo vyro, verčiau liksiu viena.
– Koks turėtų būti tas vienintelis?
– Man svarbiausia – pagarba. Šeimą galima sukurti be meilės, o be pagarbos – ne. Kartu su ja ateina ir visa kita.
Jeigu žmogus tave gerbia, gerai su tavimi elgiasi, anksčiau ar vėliau jį pamilsi. Gali pasirodyti paradoksalu, nes užaugau su pasakomis apie princeses, bet žinau, kad tai visiškai nerealu. Santykiai – didelis darbas.
– O gal kariuomenėje kaip tik yra puiki proga susirasti vyrą?
– Tiek mano draugai, tiek kariškiai, su kuriais teko bendrauti, juokavo, kad kariuomenėje turėsiu progą susirasti vyrą. Esą mane paskirs ten, kur vyrai labai geri.
Tačiau man pikta dėl tokių kalbų. Atrodo, kad į kariuomenę moterys eina tik vyrų ieškoti. Tai netiesa.
Einu ten, nes noriu važinėtis didelėmis mašinomis, svajoju išmokti vairuoti tanką, naudotis automatu, murdytis pelkėse. Juk tai įdomu! Gal kada nors mūsų šalį tikrai kas nors užpuls ir noriu būti tikra, kad galėsiu apsiginti.
– Nebijote, kad prie jūsų bus kabinėjamasi?
– Buvau perspėta, kad prie manęs gali kabinėtis vyrai, išgirsiu įvairių replikų, švilpimo. Bet nesu iš kelmo spirta. Galiu apsiginti. Be abejo, iš pradžių bandyčiau sutarti gražiuoju, pasitelkti moterišką žavesį ir sugebėjimus, kad išvengčiau konflikto, bet jei reikės – galiu ir į nosį užvažiuoti.
Manęs negąsdina ir laukiantis didelis fizinis krūvis. Esu stipri. Per dieną nueinu 20–30 kilometrų. Turiu du didelius šunis, su kuriais nuolat turiu bėgioti.
– Ne vienas jaunas vyras, sužinojęs, kad jo pavardė pateko į šauktinių sąrašą, puolė skųstis ir ieškoti galimybių išsisukti. Ką manote apie tokius vyrus?
– Negaliu jų smerkti. Pastaruoju metu teko daug kartų susidurti su šauktiniais, išgirdau labai daug nuomonių, kodėl dalis jų nori išvengti kariuomenės. Galiu pasakyti tiek – jei vyras bijo, kad dėl kariuomenės jį paliks mergina, tai tebūnie – vadinasi, ne jam skirta.
Šiuo metu su kolege kuriame savo verslą. Todėl nelabai suprantu ir tų, kurie sako, kad neįmanoma palikti verslo. Atvirkščiai – tai padaryti lengva. Be abejo, situacijų būna įvairių. Kai kurie, sukūrę dideles bendroves, daug darbo vietų, negali visko mesti. Juos pateisinu.
Bet jei verslas tik kuriamas, palikti jį kuriam laikui nesunku. Mano kolegė nepyksta, kad išeinu. Ji supranta, kad man to reikia.
– Sutikite – kariuomenė niekaip nesisieja su ilgais nagais, išpešiotais antakiais ir makiažu. Nebus dėl to sunku?
– Antakius išsipešioju per minutę. Dėl makiažo viskas paprasta – nesidažysiu. Gal tik žiemą prireiks šiek tiek kosmetikos priemonių, kad apsaugočiau odą nuo šalto oro. Ilgus nagus nusikirpsiu. Aišku, gal nebus smagu matyti juodas panages sėdint pelkėje, bet nuo to nenustosiu būti moterimi.
Kartais išgirstu, kad sugrįžusi iš kariuomenės nebebūsiu moteriška. Klausia, kaip vėliau nešiosiu sukneles?
Tada man tenka įrodinėti, kad tikrai nepasikeisiu. Iš prigimties esu švelni.
Būtų gana sunku po devynių mėnesių visiškai pasikeisti. Nepradėsiu keiktis, sėdėti išsižergusi, netapsiu netaktiška ir nemandagi.
Kita vertus, vien kariuomenė ir iš vaikinų nepadaro vyrų. Galbūt išmoko disciplinos, savarankiškumo, bet tai viskas.
Vyriškas man yra tas vyras, kuris sugeba suteikti laimę moteriai. Ir jei kada sutiksiu vyrą, kuris didžiuosis tuo, jog išsisuko nuo kariuomenės, jis manęs tikrai nesužavės.
– Ko labiausiai bijote stodama į kareivių gretas?
– Labiausiai nerimauju dėl maisto. Daug metų nevalgau mėsos. Paklausiau kitų savanorių, kaip maitinama kariuomenėje. Sužinojau, kad beveik visuose patiekaluose dominuoja mėsa.
Juokauju, kad ieškosiu draugų, su kuriais galėčiau pasikeisti maistu, – atiduosiu jiems mėsą, o mainais prašysiu daržovių.
Kaip nors išsisuksiu. Nors tikiu, kad bus sunku psichologiškai, mėsos tikrai nevalgysiu.
Moterys Lietuvos kariuomenėje
Krašto apsaugos ministerija skaičiuoja, kad įvairiose kariuomenės struktūrose tarnauja apie 10 procentų moterų.
Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d., kai įsigaliojo nauja Karo prievolės įstatymo redakcija, galimybė atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą buvo suteikta ir moterims.
Pirmosios moterys į bazinius karinius mokymus atėjo 2011 m. spalio 10 d. Iš beveik dviejų tūkstančių Lietuvos piliečių, baigusių būtinuosius ir bazinius karinius mokymus, net 100 yra moterų. Daugiausia jų baziniuose kariniuose mokymuose buvo 2012 m. vasarą. Vienu metu vienoje kuopoje karybos mokėsi net 10 moterų.
Trečdalis dailiosios lyties atstovių, baigusių bazinius karinius mokymus, nusprendė pratęsti tarnybą kariuomenėje.
Privaloma tarnyba užsienio šalyse
Šiuo metu tik dvi Vakarų civilizacijos valstybės – Norvegija ir Izraelis (nuotr.) – į kariuomenę privaloma tvarka įtraukia ir moteris.
Į Norvegijos karinių pajėgų šauktinių kariuomenę privaloma tvarka moterys kviečiamos nuo praėjusių metų pradžios. Šios šalies karinės tarnybos siekia, kad bent 15 proc. kareivių būtų moteriškos lyties.
Izraelis privalomai į kariuomenę kviečia vienišas arba ištekėjusias, tačiau vaikų neturinčias moteris. Atlikti karinės tarnybos dailiosios lyties atstoves šalis šaukia nuo pat savo valstybės įkūrimo 1948 metais.
