Parodė filmą apie tremtį
Panevėžio metraštininku, vaizdo juostose įamžinusiu svarbiausius miesto įvykius, vadinamas 75 metų Albertas Petrauskas tremtiniams, jų šeimoms, bičiuliams parodė naujausią savo vaizdo medžiagą – apie tremtį išgyvenusią Onos ir Jono Mikalajūnų šeimą iš Vabalninko, Biržų rajono.
Traukinio bėgių monotoniško dundėjimo fone skamba tremtinių pasižadėjimas sugrįžti, jei tik išliks gyvi, ir susitikti po žalia liepa.
Filme pasakojama apie nagingą ir darbštų kalvį J.Mikalajūną. Jo vaikai, ankstyvą rytą išgirdę kūjo trenksmą, žinodavo, kad tai jų tėvas dirba. Gyvenimas tekėjo ramia vaga – Mikalajūnai nebuvo turtuoliai, bet ir neskurdo.
Atėjus sovietų valdžiai ėmė sklandyti kalbos apie trėmimus.
Mikalajūnų dukra Judita Mikalajūnaitė-Balčikonienė prisiminė, kaip 1948 metų pavasarį į jų namus atėjo keliese, vienas – jos bendraklasis, išsivedė tėvą, o motinai su vaikais liepė į maišą dėtis daiktus. Mama norėjo pasiimti lygintuvą, bet vyrai nusišaipė: kam jums lygintuvas ten, kur baltos meškos?
Kūrė lietuviškas šeimas
Gyvuliniame vagone daugiau nei mėnesį važiavo 8 vabalninkiečių šeimos – lentpjūvės savininkai, batsiuviai.
Trūko maisto, gaivaus oro. Dienai tekdavo kibiras viralo ir vandens. Sukišę galvas prie grotuoto langelio, vabalninkiečiai klausdavo vietinių žmonių, kas tai per vietovė.
Mikalajūnų šeima buvo paskirta dirbti miškų ūkyje. Taigoje, barakuose, jie susikrovė menkutę mantą. Svarbiausia buvo nesusirgti – užklupus ligai, galėdavai kreiptis tik į medicinos seserį, bet ir ta menkai tepadėdavo, nes trūko vaistų. Rimtesnės pagalbos tekdavo važiuoti 2 paras.
Mikalajūnai kiek galėdami kabinosi į gyvenimą – sėjosi daržovių, nusipirko karvę, kiaulių.
Dukra Judita už 7 km esančią mokyklą pasiekdavo perplaukusi dvi sraunias upes, tačiau šioms užšalus mokslus teko nutraukti.
Dirbo ne tik brolis, bet ir 16 metų Judita – sunkus darbas, šaltis pakenkė merginos sveikatai.
Būdama 19-os, Judita pamilo pas ištremtus tėvus atvykusį Joną Balčikonį ir su juo susituokė. Gimė pirmoji dukra.
Brolis vedė tremtinę iš Ramygalos apskrities, Vadoklių. Tik viena šeima buvusi mišri, kitos – lietuviškos.
Po Stalino mirties J.Mikalajūnaitės-Balčikonienės tėvai parašė skundą į Maskvą dėl neteisėtos tremties. Šeima buvo reabilituota ir grįžo į tėvynę. Gyvenant Panevėžyje gimė antroji dukra.
Nuotraukoms įpūtė gyvasties
A.Petrauskas pasakojo, kad idėja sukurti beveik pusvalandžio trukmės vaizdo pasakojimą apie tremtinių šeimos likimą kilo išvydus unikalias nuotraukas.
J.Balčikonienės dukra Loreta Balčikonytė jam atnešė savo mobiliaisiais telefonais nufilmuotą motinos 80-mečio šventę ir paprašė, gal pavyktų iš šios medžiagos prisiminimui sukurti filmą.
„Nei vaizdo, nei garso – ką čia padarysi? Paklausiau, gal kartais turi nuotraukų. Atnešė per šimtą – iš viso gyvenimo“, – prisiminė A.Petrauskas.
Peržiūrėjęs kokybiškas tremtinių gyvenimą, buitį, šventes ir aplinką vaizduojančias fotografijas, A.Petrauskas suprato – būtų labai gaila, jei tokios nuotraukos nueitų į užmarštį.
Pasitaręs su Kraštotyros muziejaus darbuotoja Emilija Juškiene, A.Petrauskas ėmėsi kurti vaizdo pasakojimą: muziejininkė rengė tekstą, o operatorius dėliojo filmuotą medžiagą, nuotraukas, mąstė, kaip „prakalbinti“ tas fotografijas, įpūsti joms gyvasties, suteikti judesį, kad viena lyg šešėlis sektų kitą, būtų natūrali tąsa.
„Darbo buvo daug. Ir keikiau save, kam apsiėmiau, ir numesdavau, ir apsisukęs išeidavau, bet nurimęs grįždavau – ir vėl pradėdavau iš naujo“, – prisiminė A.Petrauskas.
Rankose gniaužė nosines
L.Balčikonytė, išgirdusi apie operatoriaus sumanumą, taip pat gavo nelengvą užduotį: dar kartą pakalbinti motiną apie išgyventą tremtį ir nufilmuoti ją šnekančią.
Bet mama nenorėjo leistis į širdį žeidžiančius prisiminimus, atsikalbinėjo, kam to esą reikia, nenorinti vėl išgyventi praeities. Apie kuriamą filmą dukra jai nieko nesakė, norėjo padaryti staigmeną Motinos dieną.
Dukra pasakė, kad anūkas mokykloje turės papasakoti apie senelių gyvenimą. Prieš tokį prašymą močiutės širdis neatsilaikė: kalbėti jai buvo labai sunku, bet ko nepadarysi dėl vaikaičio? Pasirašė tekstą, paskaito, paverkia, vėl skaito.
„J.Balčikonienė labai jautri. Per vaizdo medžiagos pristatymą Sąjūdžio muziejuje rankose ji ir dukra nuolat gniaužė nosines – tvardėsi, bet nežinojo, ar nepratrūks verkti“, – pasakojo A.Petrauskas.
J.Balčikonienės vyras miręs, o sūnus tuokart buvo išvykęs.
Vieną filmo kopiją A.Petrauskas padovanojo muziejui.
Nesuprato, kodėl žmonės gieda
Tai ne pirmas A.Petrausko vaizdo pasakojimas apie tremtinių likimą.
Paprašytas nufilmuoti pasvaliečio Jono Stasevičiaus parodos „Ilgas kelias namo“ atidarymą, A.Petrauskas irgi pasigedo gyvasties – juostoje liko tik sveikintojų kalbos. „Pakalba, ir tiek“, – prisiminė operatorius.
O įamžinti šio žmogaus likimą A.Petrauskas labai norėjo, nes J.Stasevičius buvo rašęs laišką pačiam Nikitai Chruščiovui, po Stalino mirties valdžiusiam Sovietų Sąjungą.
Tuomet 17 metų J.Stasevičius ir jo brolis prašė leisti grįžti į gimtinę, nes jiems buvo įsakyta vykti kitur gyventi. Po ilgo susirašinėjimo J.Stasevičius gavo teigiamą atsakymą.
Filmas apie J.Stasevičiaus šeimos tremtį su nuotraukomis ir dokumentais pasiekė Genocido muziejų sostinėje.
Paklaustas, ar jo paties giminėje buvo tremtinių, A.Petrauskas tik nusijuokė, kad gyveno vargingoje šeimoje – nei kas juos trėmė, nei jie kam rūpėjo.
Bet jis dar prisimena, kaip su broliu iš Pušaloto gatvės bėgdavo Stoties gatvėn žiūrėti į kažkur vežamus žmones. Gerai net nesuprato, kas tai per žmonės, koks jų likimas laukia, kodėl jie gieda ir dainuoja sėdėdami arklių traukiamuose vežimuose.
Fiksavo besiplečiantį miestą
45 metus su kino kamera dirbantis A.Petrauskas sako negalintis suskaičiuoti, kiek filmų yra sukūręs, nežinantis, kiek vaizdo medžiagos yra sukaupęs. Nebuvę kada skaičiuoti.
Kartą pažįstamo paklaustas, kur padės archyvus, A.Petrauskas atsakė: „Išeisiu anapilin – išmes.“
Jis pats nebežinantis, kas ten yra, ir prisimena laiką, kai mieste kas antras žingsnis su juo labindavosi žmonės. Pats daugelio jų neatpažindavo.
Kaip miesto metraštininkas garsėjantis A.Petrauskas Sąjūdžio laikais su kamera atsidurdavo karščiausiuose taškuose – niekas nei kviesdavo, nei mokėdavo už darbą.
Su režisieriumi Sauliumi Beržiniu jiedu sukūrė filmą „Statome Panevėžį“. Jame užfiksuoti vaizdai, kaip buvo tiesiama Senvagė, statoma „Ekrano“ gamykla, tiltas per Nevėžį.
Miestas be žmonių neįgautų gyvasties – kūrėjai nufilmavo tuomet maždaug 2 metų 100 000-ąjį panevėžietį.
Profesionalus plačios juostos filmas gali būti rodomas tik kino teatro salėje, jis saugomas Kraštotyros muziejuje.
Tik sumosavo rankomis
Iš žymių žmonių, žvelgusių į jo kino kamerą, A.Petrauskas išskiria maestro Juozą Miltinį.
Medžiagos apie genialų režisierių turi 3 valandas trukmės ir didžiuojasi, kad joje – gyvas J.Miltinis.
„Lengviausia pasisodinti kelis aktoriukus ir paklausinėti apie J.Miltinį. Bet mano nufilmuotoje medžiagoje režisierius toks, koks buvo gyvenime – talentinga, bet nevienareikšmė, prieštaringa asmenybė“, – kalbėjo A.Petrauskas.
Operatorius prisiminė, kad J.Miltinis šiukštu neprisileisdavo korespondentų, visus vydavo laukan. Todėl sulaukęs tuomet miestui vadovavusio Juozo Bečelio pasiūlymo nufilmuoti „nueinančių dar gyvų subjektų“, o pradėti – nuo J.Miltinio, A.Petrauskas tik rankomis sumosavo: „Na, žinai, Juozai, su J.Miltiniu bus sudėtinga...“
Bet liepęs sau galvos nekvaršinti J.Bečelis po kurio laiko paskambino A.Petrauskui, liepė imti kamerą ir ateiti prie panevėžiečių raudona vadinamos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į susitikimą su monsinjoru Jonu Juodeliu.
Režisieriui apraibo akys
„Susitikime buvo ir J.Miltinis. Aš atsargiai, iš tolo, vis filmuoju, jis pažiūri į mane, nesako nieko. Įėjo į bažnyčią. J.Juodelis priklaupė. Ir J.Miltinis priklaupė“, – prisiminė A.Petrauskas.
Maestro jam vėliau papasakojo, kad jaunystėje buvo klapčiukas, tik ne maldos jam rūpėjusios, o lotynų kalba.
Po pamaldų J.Juodelis pakvietė svečius pietų. O čia jau knygas nepaprastai mėgusiam J.Miltiniui apraibo akys: kur pažvelgsi – visur knygos. Ant stalo, ant palangių, spintų, stalčių ištrauksi – ir jame rasi knygų, nuotraukų.
J.Miltinis yra sakęs: „Iš manęs atimti knygą – tas pat kaip užmušti.“ Tad svečiuose pas monsinjorą jam neberūpėjo niekas. Nebematė jis ir operatoriaus.
„J.Miltinis sakė, kad jo paties biblioteka, palyginti su monsinjoro, atrodo kaip nykštukas. Tik pas jį viskas krūvoje. Esą iš chaoso visada gali ką nors vertingo išsitraukti“, – šypsojosi A.Petrauskas.
J.Miltinis lyginęs save su uodu – kaip ilgą nosį įkišantis ranką į knygų krūvą ir randantis tą, kurios reikėjo.
A.Petrauskui skauda širdį, kad tokius turtus – biblioteką, nuotraukas, paveldėję monsinjoro giminaičiai išparceliavo, išdalijo.
Įrašė J.Miltinio pokalbius
Vėliau, susėdus prie pietų stalo, J.Miltinis atsitokėjo, kad į jį nuolat atsukta A.Petrausko kamera.
„Kas čia dabar? Aš kaip parodoje. Parodysi, kaip priklaupiau bažnyčioje, – viską iš manęs atims“, – buvo pasipiktinęs maestro.
Teko kamerą nusukti, bet ji toliau įrašinėjo garsą.
A.Petrauskas įamžino režisieriaus pokalbius, tik sako, kad pats tokios garbės diskutuoti su J.Miltiniu nenusipelnė.
Tuo labiau kad jo diskusijos būdavo paremtos filosofija, tad norint pasišnekučiuoti su maestro reikėjo pirma „pasikaustyti“ šioje srityje.
Kada maestro juokaudavo, o kada kalbėdavo rimtai, A.Petrauskui liko paslaptis.
Jis prisimena, kaip režisierius išvijo mokinius, atėjusius iš jo imti interviu, palydėdamas juos tokiais žodžiais: „Kas jūs tokie? Iš kur jūs? Dar apvogs! Jiems kad tik ką nors išpešti.“
Su buvusiu J.Miltinio mokiniu režisieriumi Antanu Maciulevičiumi operatorius A.Petrauskas iš tos medžiagos apie J.Miltinį sukūrė filmą.
Žiūrint šitą filmą operatorius prašo nedaryti pertraukų – magija pradings.
Ideologinę darbuotoją atpažino
A.Petrauskas sakė, kad turi nufilmuotus jaunučius Artūrą ir Kastytį Kerbedžius – jie dainavo per mokyklos šventę.
Tarp širdžiai mieliausių jis mini filmus apie dailininkų patriarchą Kazimierą Naruševičių, akademiką Antaną Būdvytį, Ėriškių kolūkio pirmininką Alfonsą Giedraitį, Lėlių teatro įkūrėją Albertą Stepanką, pirmojo lietuviško knygyno Panevėžyje įkūrėjo Juozo Masiulio sūnų Joną.
Vieno pažįstamo paprašytas medžiagos apie poetę Eleną Mezginaitę, A.Petrauskas prisipažino, kad tokios turi, bet nesiryžo raustis po archyvus – tam gali prireikti ir dviejų savaičių.
Vieni šilčiausių prisiminimų likę iš susitikimų su Tėvu Stanislovu. Jį operatorius prisimena kaip itin paprastą, nuoširdų ir protingą žmogų.
„Kartą paprašė drauge pas Tėvą Stanislovą vykti antroji partijos sekretorė – baisiai smalsi ideologinė darbuotoja. Bet Tėvas Stanislovas iškart suprato, kad ji – ne kokia kaimo bobelė, ir provokacijoms nepasidavė“, – kalbėjo A.Petrauskas.
Ši partijos darbuotoja primygtinai teiravosi, kaipgi taip gali būti, kad kalvyste užsiiminėjantis Tėvas Stanislovas nukaltas saulutes žmonėms dovanojantis. Metalas taigi kainuojantis.
Tėvas Stanislovas nesutriko, paaiškino, kad kažkas metalo duoda, o jis iš jo ką nors nukala – padaro gerą darbą. „Už gerus darbus Dievas atlygins“, – paaiškino jai klebonas.
Verkė, nes labai gražu
A.Petrauskas yra dirbęs ir televizijoje kino operatoriumi – filmuodavo reportažus. Jam vadovavo žurnalistas ir politikas Česlovas Juršėnas.
Sudėtingiausia A.Petrauskui buvę rašyti tekstus reportažams. „Su tekstais tai jau vargdavau. Būdavo, rašau, rašau, perskaitau – ir neskamba. Vėl iš naujo. Geriau šimtą kartų nufilmuoti, nei parašyti tekstą“, – juokėsi operatorius.
Be A.Petrausko neapsieina ir dailininkų plenerai. Operatorius stengiasi sukurti tokį filmą, kad jame būtų ne vien tik faktai, bet paliestų ir žmonių jausmus.
Panevėžio rajone, Paįstryje, jis filmavo dailininkų plenerą – užfiksavo daug gražių vaizdų, parinko garso foną. Nusiuntęs filmą dailininkei Emilijai Taločkienei, gimusiai šiose apylinkėse, netrukus sulaukė jos skambučio.
Dailininkė prisipažino, kad žiūrėdama su vyru jo nufilmuotą kaimą ir plenerą negalėjo sulaikyti ašarų – taip buvę gražu.
Šiuo metu operatorius pradėjęs 4 filmus. Vienas – apie giminių susiėjimus Talkonių kaime, Pasvalio rajone.
„Nuvažiavau ir apėmė nuojauta, kad esu jau čia buvęs. Viskas taip pažįstama atrodo, negi sapnavau? Po to tik dingt į galvą, kad toje pat vietoje su Sauliumi Varnu kūrėme filmą apie Talkonių kaime gimusį kunigą Alfonsą Lipniūną“, – prisiminė operatorius.
A.Petrauskas išsiaiškino, kad dabar jį kvietę žmonės yra kunigo giminaičiai.
Chuliganą išmetė iš mokyklos
A.Petrauskas save vadina laisvamaniu. Jis nebuvo nei spaliukas, nei pionierius – nepriėmė. Gal ir būtų norėjęs jais tapti, nes pionierių kambaryje pionieriai galėdavo mušti būgną, pūsti dūdą, o jo niekas ten neleisdavo.
„Buvau mokyklos chuliganas“, – prisipažino jis. Kartą smarkiai prasikalto pasigaminęs savadarbę šaudyklę – į vamzdelį priskusdavo sieros nuo degtukų, pritaisydavo gumelę, ją pliaukš pliaukšt ir šauna.
„Viena tokia šaudyklių man nesuveikė. Prasidėjo pamoka, aš šmurkšt ją į kišenę. O sėdžiu pirmoje eilėje – kaip tikras chuliganas“, – prisiminė A.Petrauskas.
Per pamoką vaikis užsisvajojo žiūrėdamas pro langą, nejučiomis šaudyklės gumą kartą antrą pliaukšt pliaukšt – o ta kaip šovė! Mokytojai net kreida iš rankų iškrito.
Mokytoja rėkia: „Kuris šovė?“, bet kaltininkas ir taip aiškus – iš A.Petrausko suolo rūksta dūmai.
A.Petrauskas buvo pašalintas iš mokyklos. Namuose motina čiupo sūnų už kupros – ir pas direktorių. Teko jam bučiuoti ranką, šis pasigailėjo ir neklaužadą vėl priėmė.
Dėl kitokių „nuotykių“ A.Petrauskas galėjo rimtai nukentėti – su pusbroliu vadovėliuose jie Stalinui ir Leninui pripiešė ūsus, barzdą ir akinius.
