Išsiskyrė ir atėmė savo pavardę
Biržų rajono Medeikių kaime gyvenanti 27 metų Agnė Pelanytė šiandien švyti laime ir gyvenimo džiaugsmu, nors neseniai, išgirdusi diagnozę „vėžys“, žvelgė mirčiai į akis ir patyrė kitokių skaudžių netekčių.
Agnė sutinka su „Panevėžio ryto“ skaitytojais pasidalyti savo ligos ir sveikimo istorija, atvirai papasakoti, ką jautė sužinojusi, kokia liga užklupo. Kalbamės apie viską: bendravimo su medikais niuansus, artimųjų reakciją, meilę. Gėlynų apsuptuose namuose gyvena trys moterys: Agnė, jos mama Ona Pelanienė ir dvimetė dukrytė Tilė.
Tai, kad jauna moteris visai neseniai galynėjosi su onkologine liga, išduoda tik trumpučiai, vietoj išslinkusiųjų ataugantys plaukai.
Medikams ištarus pirmuosius šiurpą keliančius žodžius apie įtarimus dėl vėžio, Agnė buvo aštuntą mėnesį nėščia. Nuo to momento staiga atšalo sutuoktinio jausmai. Gimus kūdikiui, bet dar prieš žmonos onkologinę operaciją, vyras paliko šeimą. Viena skyrybų sąlyga buvo gan keista: vyras pageidavo, kad Agnė atsisakytų jo pavardės, susigrąžintų mergautinę.
Kita būtų pasidavusi nevilčiai ir neatlaikiusi tokio baisaus išdavystės skausmo, bet tik ne Agnė. Smulkutės moters akys spinduliuoja ypatinga, džiugia šviesa, tarsi matytų kažką daugiau, nei regim mes.
„Mano angelas sargas labai darbingas“, – kvatoja Agnė, glausdama prie savęs dukrelę.
Mažylė judri ir linksma, bėga nuo mamos prie močiutės, pakimba tai vienai, tai kitai ant kaklo. „Jei nebūtų šitos ligos, tikriausiai neturėčiau Tilės“, – užsimena ji.
Ligą pastebėjo akyla akušerė
Po sudėtingos operacijos, kurios metu buvo pašalintas skrandis ir dalis stemplės, po 6 alinančių chemoterapijos kursų praėjo jau metai. Radikalaus gydymo rezultatai puikūs, nuolatiniai tyrimai naujų vėžio židinių nerodo.
„Dabar visokie smulkūs rūpesčiai man kelia tik juoką. Gyvenime yra tiek gražių dalykų, turiu nuveikti svarbiausią darbą – užauginti dukrytę, o visa kita menkniekiai“, – po įveiktos ligos kitaip prioritetus dėliojasi Agnė.
Pirmieji įtarimai, kad jaunos moters organizme vyksta negeri dalykai, kilo Agnę nėštumo metu prižiūrėjusiai akušerei Audronei Bukauskienei. Tai ji sukėlė ant kojų kolegas, kad šie besilaukiančiąją nuodugniai ištirtų ir ieškotų ligos.
„Jei ne ji, nei manęs, nei dukrelės šiandien jau nebūtų, dėl jos atidumo mes abi gyvos“, – Agnės akys apsitraukia ašarom.
Nuo pat pirmųjų nėštumo savaičių moters vaikščiojimas buvo komplikuotas, dėl gresiančio persileidimo medikai ją vis guldydavo į ligoninę. Darant kraujo tyrimus kaskart jie vis būdavo prastesni, rodė sutrikusį cukraus kiekį ir didelį nusėdimą. Patyrusi akušerė ėmė sakyti, kad nuo nėštumo taip blogai negali būti.
Biržų gydytojai aptiko įtartiną auglį.
„Pamačiau, kad echoskopuojančios daktarės nuotaika pasikeitė“, – prisimena Agnė. Vidaus organų echoskopija parodė, kad kasos uodegėlėje yra augliukas – insulinoma. Tai retas neuroendokriniškai aktyvus kasos auglys, išskiriantis insuliną.
Agnę paguldė tirti į Kauno klinikas, jau ėjo aštuntas nėštumo mėnuo. Deja, kauniečiai nebepajėgė patikslinti diagnozės, ūgtelėjęs vaisius užstojo kasą ir echoskopuojant jau nebuvo nieko matyti. Pacientei buvo liepta atvažiuoti po gimdymo, tada galėsiantys atlikti tikslesnį tyrimą – tomografiją.
Medikė išbarė dėl delsimo
Biržų ligoninėje gimdymo skyrius panaikintas, tad Agnė ketino gimdyti Panevėžyje.
„Diagnozė tebebuvo neaiški, galbūt vėžiu serganti gimdyvė atrodė pernelyg sudėtingas ligonis, todėl Panevėžio gimdymo namai manęs nepriėmė“, – prisiminė moteris. Jai teko važiuoti gimdyti į Kauną.
Agnė džiaugiasi, kad taip viskas susiklostė. Klinikose jai buvo atliktas cezario pjūvis. Natūraliai sveiko vaikelio ji nebūtų pagimdžiusi, nes vaisiui apie kaklą buvo smarkiai apsiraizgiusi virkštelė, gimdamas kūdikis galėjo uždusti.
Po sudėtingo gimdymo moteris turėjo šiek tiek sustiprėti, tad į klinikas tirtis nuvažiavo tik po dviejų mėnesių.
Maža vieno auglio – įtartinas kraujagyslinis darinys – hemangioma ir adenoma buvo aptiktas ir kepenyse. Augliai įvardyti gerybiniais. Biržietei patarta po kurio laiko pasirodyti skrandžio ligų specialistui, nes vienas iš jos nusiskundimų buvo visiškas apetito praradimas.
Ligos istorijoje taip pat buvo nerimą keliantis įrašas: nuo skrandžio vėžio mirė vyresnioji Agnės sesuo, nuo onkologinės ligos – ir tėvas.
„Kai pasirodžiau pas skrandžio gydytoją, ji ant manęs visa to žodžio prasme puolė rėkti: kaip aš galiu taip delsti“, – medikės įtūžį dėl užleistos ligos prisiminė Agnė.
Ašaras nudžiovino blaivus protas
Biržietei iš karto atliko gastroskopiją – į skrandį įvedė žvalgantįjį zondą. Pamačiusi vaizdą kompiuterio ekrane gydytoja pacientę iš karto nusivedė į Onkologijos skyrių. Antrąjį zondavimą stebėjo jau gydytojų konsiliumas, buvo paimtos 4 biopsijos.
„Užsimerkiau. Gydytojų daug, visi šneka medicinine kalba. Supratau, kad nieko gero“, – pasakojo Agnė.
Biopsijos rezultatų biržietė turėjo laukti mėnesį, bet medikai paskambino po dviejų savaičių ir pranešė, jog mėginiuose rasta piktybinių ląstelių, tad skubiai reikia ruoštis operacijai.
„Tiesiai šviesiai paklausiau: ar man vėžys? Išgirdau patvirtinimą“, – sakė moteris.
Gydytojo ištarta tokia diagnozė beveik kiekvienam ligoniui išmuša pagrindą po kojom, užplūsta siaubas, neviltis, gailestis, pyktis ir panašios emocijos. Šito neišvengė ir Agnė.
„Buvo šokas, pikta, ištiko isterija. Balsu raudojau atsiklaupusi terasoje. Paskui atsikvošėjau: o kam save ardau? Atėjo blaivus protas, reikia liautis verkti, imtis veiksmų, gydytis. Jei nieko nedarysiu, numirsiu. Kaip aš galiu mirt? Kas vaiką užaugins? Kai kovoji ir miršti, kitas reikalas, nei kad iškeliauji nė kiek nesistengdamas, tik ašarodamas.
Pasitikėjau savimi. Greit susivokiau, kad niekas man nepadės, tik optimizmas. Žmogus turi pats sau padėti, tik paskui tikėtis pagalbos iš kitų. Tarsi kažkas taukštelėjo per pakaušį ir prasidėjo juodas humoras, šaipiausi iš savęs, savo būklės, emocijų, ir viskas pasidarė paprasčiau“, – pasakojo biržietė.
Prieš operaciją parašė testamentą
Agnė buvo užregistruota pas chirurgą Žilviną Dambrauską. Prieš operaciją teko važiuoti konsultuotis, aptarti gydymą.
„Daktaras kalbėjo, o aš pritariau. Sakė: jokių žolelių, jokių šalutinių gydymų, jei neklausai, aš neapsiimu tavęs operuot. Su viskuo sutikau. Operavo po dviejų savaičių“, – prisiminė ji.
Kadangi jau vyko skyrybų procesas, jauna moteris prieš guldamasi ant operacinio stalo parašė testamentą. Sutuoktinis šeimą buvo palikęs prieš kelis mėnesius.
„Oficialiai skirtis jis nenorėjo, kad nereikėtų mokėti alimentų, teko duoti į teismą. Nežinojau, kaip man baigsis. Kadangi tuo žmogumi nebegalėjau pasitikėti, nenorėjau, kad jam viskas atitektų, norėjau pasirūpinti savo vaiku“, – kalbėjo Agnė.
Operacija truko 6 valandas.
Dabar Agnei atrodo, kad baisiausias momentas buvo ne tada, kai išgirdo diagnozę, o kai po operacijos atsibudo reanimacijoje ir pamatė savo kūne gausybę kateterių, žarnelių, drenų.
Kurį laiką ligonę maitino specialiu baltyminiu skysčiu, jį lašino per į pagrindinę kaklo veną įvestą keliolikos centimetrų ilgio kateterį.
Abiejose rankose kyšojo kateteriai vaistams, lašelinėms ir kraujui perpilti, šonuose driekėsi drenai, petyje buvo nuorinimo kateteris, nes tiesiai į stuburą 5 dienas lašino morfijų. Dar kažkas buvo pririšta ir prie pilvo.
Šiek tiek sustiprėjusiai po operacijos ligonei buvo skirta chemoterapija. „Atvažiuodavau autobusu, sulašindavo vaistus ir autobusu grįždavau namo. Bloga pasidarydavo naktį. Tada dešimt dienų būdavau leisgyvė, nekildavau iš lovos. Šešis kursus kartojo kas tris savaites“, – sunkų sveikimo laikotarpį prisiminė moteris.
Visai nebejaučia alkio
Išpjovus visą skrandį, pacientei iš žarnų buvo suformuotas maišelis. Sunkiausias darbas buvo išmokti valgyti. Kadangi virškinimas vyko nebe skrandyje, o tik žarnyne, pačiai ligonei eksperimentuojant reikėjo išsiaiškinti, kokį maistą jos organizmas toleruoja.
Joks gydytojas negalėjo nuspėti, ką ligonė galės valgyti, o ko ne. „Daktaras paaiškino, kad dabar esu kaip kūdikis, pratintis prie maisto teks bandymais, tik taip žinosiu, kas tinka“, – pasakojo Agnė.
Biržietė dabar jau žino, kad negali vartoti pieno, jautienos, varškės, kai kurių rūšių žuvies. Vienu metu ji gali suvalgyti labai nedidelį kiekį maisto, maitintis reikia mažiausiai 6 kartus per dieną.
„Nuolat kažką kramsnoju, nors alkio visai nejaučiu. Dabar mano apetitas – mano mintys, valgau tik todėl, kad žinau, jog reikia“, – apie organizmo pasikeitimus po operacijos pasakojo moteris.
Agnė yra profesionali virėja. Prieš ligą ji dirbo Biržų restorane „Alaus kelias“. Dabar moteris yra išėjusi vaiko auginimo atostogų. Supratingi darbdaviai sutiko, kad į darbą ji grįš tada, kai pakankamai sustiprės.
Sesers ligą pražiūrėjo
Agnei buvo nustatytas genetinio tipo vėžys. Tai reiškia, kad ligos atsiradimą lėmė paveldėtas vėžį skatinantis genas.
Šešeriais metais vyresnė sesuo Vaiva mirė prieš 13 metų, atšventusi vos 20-ąjį gimtadienį. Tuo metu ji Utenoje studijavo dizainą.
Vaiva kurį laiką jautėsi blogai, ėjo per Utenos gydytojus, bet įvairių sričių specialistai tvirtino, kad mergina sveikutėlė.
O.Pelanienė tebeturi išsaugojusi dukters sveikatos kortelę, kur vienas po kito rikiuojasi medikų įrašai: „Sveika.“
„Paskutiniu metu ji beveik nieko nevalgė, pilvas išpampęs, o gastroskopijos rezultatai neva jokių pakitimų nerodė. Dabar su mama pasikalbam, kad jai zondas į skrandį tilpti nebegalėjo, o jiems – sveika“, – stebėjosi biržietė.
Vaiva nyko akyse, uteniškiai gydytojai nieko nerado, tad O.Pelanienė įkalbėjo dukrą pasirodyti Biržų gydytojams. Vietinė ginekologė iš karto pasakė matanti bėdą, davė siuntimą į Vilniaus onkologinę ligoninę. Pirminis vėžio židinys buvo skrandyje, metastazės jau buvo išplitusios visur. Vaiva po mėnesio mirė.
Skrandį susigadino norėdama sustorėti?
Po dukros mirties O.Pelanienė labai nerimavo ir dėl jaunėlės atžalos sveikatos, vedė ją pas gydytojus tikrinti, net važiavo į sostinę pas genetikus. Agnei tada ėjo keturiolikti metai.
Genetikė apžiūrėjo rankas, kojas, nagus, ir viskas, nedarė jokio kraujo tyrimo, vizitas baigėsi tik beprasmiu pokalbiu, biržietės praktiškai nieko nesužinojo.
Pačiai Agnei nė karto nešmėstelėjo mintis, jog gali susirgti ta pačia liga kaip sesuo. Agnė pasvarsto, kad josios ligą galėjo paskatinti atsainus požiūris į savo sveikatą ir mitybą.
„Aš visad stengiausi priaugti svorio, nes buvau labai laiba. Valgydavau skrudintas bulvytes. Būdavo, išsikepi keptuvę bulvių, padūsauji, bet visą suvalgai. Skrandyje visad būdavo žaizdelių ir erozijų, pavartodavau vaistus porą savaičių, gal jos ir užgydavo, bet aš vėl iš naujo. Dabar jau žinau, kad pradėjus gydymą jį būtina baigti, pasitikrinti, ar viskas gerai“, – sako moteris.
Išrėkė šiurpų linkėjimą
Liga gerokai pakoregavo Agnės požiūrį į gyvenimą, meilę, artimuosius. Agnei nebesvarbūs paviršiniai dalykai, juokingai atrodo puikavimasis blizgučiais, noras pasirodyti. Didžiausia vertybė jai dabar – nuoširdus bendravimas. Planų ateičiai Agnė nekuria, džiaugiasi tuo, ką turi šiandien.
Biržietė daug skaito, mėgsta poeziją, pati dalyvauja poezijos skaitymuose. „Nesigailiu nė vienos pragyventos sunkios dienos, neapgailestauju, kad iširo šeima. Sutuoktinis išėjo užklupus pirmai bėdai. Tikriausiai taip geriau, nei būtų išėjęs vėliau. Nelaimė geriausiai viską parodo“, – kalba Agnė.
Kai biržietė susirgo, atsisijojo ne tik draugai, bet ir giminės.
Ligoninėje aplankiusi viena draugė tiesiai šviesiai prisipažino, kad bijo kalbėtis su ligone, nes nežino, apie ką šnekėti, ar vengti ligos temos. Kai kurie giminaičiai, anksčiau dažnai lankydavęsi Pelanių namuose, dabar neberodo akių, vengia kontaktų.
„Gal jie bijo užsikrėsti?“ – juokiasi moteris.
Agnę sukrėtė giminaičių požiūris į onkologinę ligą ir keistas pyktis. Neseniai jie tarpusavyje aiškinosi santykius ir įtūžio akimirką viena giminaitė išrėkė: „Kad tu paspringtum tuo savo vėžiu!“ Visi buvę patalpoje nuščiuvo, o Agnė tarstelėjo: „Ačiū.“
Baisūs žodžiai grįžo bumerangu. Po mėnesio paaiškėjo, kad giminaitės vyras susirgo ta pačia iškeikta liga, vėžio diagnozė įtariama ir jos dukrai.
