Nenukentėjo dėl laimingo atsitiktinumo
Vidutinių platumų klimato šalių, tarp jų – ir Lietuvos, gyventojai ramūs – žemės drebėjimai mums negresia. Lietuvių, savo akimis mačiusių tokias tragedijas, – vos vienas kitas. Tarp jų – Darius Montvila. Pusantrų metų Nepalo sostinėje Katmandu praleidęs vyras šios kelionės nepamirš visą gyvenimą. Atvykęs vadovauti mobiliojo ryšio tinklo tiesimui, patyręs specialistas tapo atsakingas ne tik už savo, bet ir už turistų grupės iš Lietuvos saugumą.
„Aš įkalbėjau atvykti grupę savo draugų: atvažiuokite, aš jums parodysiu Nepalą, nes tai yra įdomu, jūs niekada nebuvote“, – pasakoja Darius.
Tada „Emigrantų“ pašnekovas net negalėjo įtarti, kad draugus pasikvietė tiesiai ant mirties slenksčio. Laimei, visi lietuviai – sveiki ir gyvi. Už tai dėkoti reikia tik mažam atsitiktinumui. Kaip tik tą dieną Darius turistus išsivežė aprodyti kalnų kaimelių. Jie nė nenumanė, kad iš visko, ką prieš tai matė Katmandu, netrukus liks tiktai griuvėsiai.
„Atsisėdom pailsėti ir tuo metu prasidėjo baisiausias drebėjimas. Mes patekom į zoną, kur drebėti drebėjo, namai kratėsi, medžiai, automobiliai siūbavo, žmonės bijojo, tačiau toje vietoje niekas negriuvo, nes nebuvo didelių pastatų. Mums labai pasisekė: nenuslinko nė vienas kalno šlaitas, ant mūsų nenusirito nė vienas akmuo. Smūgius pamatėme, išgirdome, pajutome, bet nuo mūsų nė plaukas nenukrito. Tik tuomet, kada grįžome žemyn į miestelius, supratome, kad tai buvo ne šiaip didelis žemės drebėjimas, kad tai buvo masinė nelaimė“, – prisimena Darius.
Kol lietuviai suprato, kad tai, ką jie mato, yra 7,8 balų žemės drebėjimas, praėjo keletas minučių.
„Lietuviai nežino, kas yra žemės drebėjimas. Na, žemė kilnojasi, keista. Na, stiklinė, pastatyta ant stalo, kratosi ir praktiškai nugriūna. Na, džipai kratosi kaip per techninę apžiūrą. Bet nė vienas nesupranta, kokia rizika, kokia nelaimė ateina“, – sako Darius.
Fatalizmas vietiniams leidžia išlaikyti ramybę
Vaizdai, kuriuos išvydo išvažiavę iš lankytų kaimelių, iš Dariaus atminties jau niekada neišsitrins. Tai baisiausia, ką jis kada nors yra regėjęs: „Kai pamatai, kaip pastatas visas dreba ir laksto kaip švytuoklė, kai bėgdamas iš pastato laiptais žemyn pamatai, kaip sienoje atsiranda plyšys, kurio prieš pusę sekundės dar nebuvo, tuomet ateina baimė.“
Pasak Dariaus, Nepale žemės drebėjimų būna daug, bet fatalizmas vietiniams leidžia ramiai gyventi. „Visi seismologai jiems jau ilgai ir seniai sakė: anksčiau ar vėliau jūs vėl turėsite didžiulį žemės drebėjimą. Paskutinis toks stiprus buvo 1934 metais. Nepaisant to, krūva namelių buvo pastatyta iš nedegto molio plytų. Tai reiškia, kad, jeigu kas nors gerai trinktels į sieną, tai ta siena subyrės ir sugrius. Tie nameliai ir sugriuvo“, – „Emigrantams“ pasakoja Darius.
Fatalizmas – tai tikėjimas, kad viskas, kas vyksta žmogui ir aplinkiniam pasauliui, nuo jo paties nepriklauso. Baimė dėl ateities, baimė, kad kas nors nepavyks, nerimas dėl pinigų – tai, kas labiausiai rūpi europiečiui, nepaliečiui – nesvarbu. Ir jeigu tavo namus nušlavė žemės drebėjimas ar potvynis – vadinasi, taip buvo nulemta ir nuo to saugotis neverta.
„Beveik visi geriau pastatyti pastatai išsilaikė – suskeldėjo, bet išsilaikė. Tačiau tai nebuvo panika. Tai buvo stresas, baimė, riksmai, nusiminimas, verksmas dėl žuvusiųjų, tai buvo nekoordinuoti nepaliečių veiksmai, ką toliau daryti, tačiau nebuvo panikos. Buvo daug neveiksnumo, neefektyvumo, daug netvarkos, tačiau nebuvo panikos. Aš manau, kad tai vėliau išgelbėjo labai daug gyvybių. Ačiū Dievui, panikos nebuvo ir mūsų grupėje, bet baimės – daug“, – prisimena Darius.
Panika – tai stipri, nepakeliama baimė, užvaldanti visas mintis, verčianti žmogų kovoti net tada, kai nelabai aišku, ką tiksliai jis turėtų daryti. Kai esi fatalistas, panika – neįmanoma. Darius sako, kad šis požiūris apsaugojo žmones nuo dar didesnės nelaimės.
Dešimt dienų – tiek lietuvis praleido Nepale po baisiosios balandžio 25-osios, visiems laikams pakoregavusios Nepalo istoriją.
„Aš buvau iki to laiko, kada baigė važiuoti tarptautinės pagalbos grupės. Jos pradėjo grįžti namo, šalis susivokė, kaip toliau gyventi, ir pradėjo labai atsargiai, labai negrabiai, bet jau grįžti į gyvenimą. Jau matėsi, kad pagrindinės žaizdos sustojo gilėti ir jie ėmė tvarkytis. [...] Pamačiau visą tą baimę, nerimą, betvarkę, žmonių gelbėjimą, lavonų traukimą, laidojimą, maisto, vandens trūkumą, ligų riziką, transporto nebuvimą, masinį žmonių bėgimą. Visa tai vyksta per pirmąją savaitę. Po tokių nelaimių pirmosios trys dienos yra kritinės, o dar savaitę reikia padėti jiems grąžinti gyvenimą atgal į vėžes“, – pasakoja Darius.
Teko maitintis beveik vien ryžiais
Po išgyvento žemės drebėjimo ant Dariaus galvos padaugėjo žilų plaukų. Tačiau, pasak „Emigrantų“ pašnekovo, tai – pats niekingiausias mažmožis, koks tik galėjo nutikti.
„Grupė atvažiavusių draugų man buvo pagrindinė atsakomybė, pridėjo daug žilų plaukų, nes mes buvome ne Katmandu, o reikėjo išvažiuoti iš šalies ar bent jau išsiųsti grupę“, – prisimena Darius.
200 kilometrų – nedidelis atstumas. Tačiau šalyje, kur absoliučiai visi keliai sugriauti, užduotis pasiekti oro uostą tampa neįmanoma.
„Skristi reikia 200 kilometrų, visi regioniniai oro uostai uždaryti. Visas vietines oro linijas ir visus lėktuvus valstybė nukreipė dirbti skraidančiomis greitosiomis pagalbomis. Taigi jokių skrydžių nėra, mūsų grupės [suplanuotas] skrydis buvo už 5 dienų.
Ačiū Dievui, veikė pagrindinis oro uostas – vos gyvas, bet veikė. Jį atidarė labai greitai. [Tai pirmas galvosūkis buvo], kaip atgabenti žmones iš ten, kur mes esame, iki oro uosto bet kokiomis priemonėmis per tas likusias keturias dienas. Nes 200 kilometrų tuo metu atrodo labai daug. Pėsčiomis nelabai nueisi“, – sako Darius.
Šiaip ne taip nusigavę iki Nepalo sostinės Katmandu, lietuviai suprato: tai tik didelių nepatogumų pradžia. Tačiau mirties akivaizdoje tampa sunku įvardyti, kas yra tikrieji sunkumai. Darius ir jo draugai žinojo: jų padėtis yra kone geriausia visoje šalyje, todėl didelių reikalavimų niekam nekėlė.
„Atvažiuojame į viešbutį, jis – apgriautas. Jie sako: mes sutrūkinėjome, negalime jūsų priimti ir neturime jums maisto, neturime vandens, elektros“, – prisimena Darius.
Mums viskas tinka, tik priimkite – toks buvo ne tik turistų iš Lietuvos, bet absoliučiai visų Nepalo svečių prašymas: „Kambariai netvarkyti, nevalyti, nėra patalynės, kažkas miegojo, miegosiu toje patalynėje, nes daugiau nėra kur.“
Kitą rytą viešbutis patiekė pusryčius: vienas kiaušinis, riekelė duonos ir stiklinė vandens. Dar turėjo druskos. Turint omenyje tai, kas dėjosi aplinkui, nelaimės užkluptiems turistams tai atrodė tarytum maistas iš prabangiausio restorano. Viešbučio darbuotojai pažadėjo paruošti ir vakarienę.
„Ir davė vakarienę – virtų ryžių su užpilu. Kitą dieną pietūs buvo tie patys ryžiai su tuo pačiu užpilu. Vakarienė – tie patys ryžiai su tuo pačiu užpilu, bet leido įsidėti antrą kartą. Dabar skamba juokingai“, – prisimena Darius.
Po drebėjimo pinigai tampa beverčiai
Kelionės į Nepalą – labai brangios. Ten atvyksta tik tie, kurie gali sau tai leisti. Lietuviai, kasdieniame gyvenime neskaičiuojantys maistui skiriamų pinigų, daugelį patogumų įvertino iš naujo. Tokioje situacijoje pinigai nieko nepakeis.
„Gali laikyti rankose bet kokius pinigus, valgyti ir gerti negausi. Po žemės drebėjimo mieste pinigai yra beverčiai. Ir kada Lietuva sakė, kad rinks pinigus, tai aš visiems stengiausi sakyti, kad jiems netrūksta pinigų, jie su tais pinigais neturi ką daryti, nes ten nėra daiktų. Jie neturi ką valgyti, ko gerti. Jie neturi palapinių, jie neturi kuo užsidengti nuo lietaus.
Nesiųskit jiems pinigų, siųskit jiems tai, ko jiems reikia. Nepale palapinių pritrūko per kelias dienas, tuomet Kinijos artimiausiose provincijose visos palapinės buvo iššluotos ir Indijos beveik visi žinomi sandėliai buvo iššluoti“, – pasakoja lietuvis.
Staiga tūkstančiai šeimų liko be stogo virš galvos. Tokią situaciją net sunku įsivaizduoti: vieną dieną tiesiog nebeturite namų. Prisiglaustumėte pas draugą – bet namų neturi ir jis.
„Staiga apie 100 tūkst. šeimų liko be būsto – 100 tūkst. palapinių net Kinijos sandėliuose nėra. O jiems reikia ne tų turistinių, kur įlendi į tokį urvelį, jiems reikia šeimyninės. Ir ta šeima – ne lietuviška, kur yra 2–4 žmonės, o nepalietiška – 12–25 žmonės. Taigi į tą turistinę palapinę nieko nesuguldysi. Jiems reikia kitokios palapinės“, – aiškina Darius.
„Mūsų kaimo vieškelis Nepale vadinamas autostrada“
Egzotiškasis Nepalas – valstybė, kuriai priklauso net 8 iš 10 aukščiausių pasaulio viršukalnių. Tarp jų – ir garsusis Everestas. Dėl kalnų ši šalis gali pasigirti kerinčia gamtos įvairove. Žalios lygumos, miškai, retai sutinkamos gyvūnų rūšys – Nepalas turi viską, išskyrus pinigus. Tai – viena skurdžiausių, mažiausiai išsivysčiusių valstybių visame pasaulyje.
Apie daugybę dalykų, kuriais mes naudojamės kasdien, ten žmonės gali tik pasvajoti. Vienas iš jų – mobilusis ryšys. Tai ir buvo priežastis, dėl kurios Darius atsirado mažytėje Azijos šalyje. Jis nustatytam terminui tapo telekomunikacijų įmonės vadovu, atsakingu už plėtrą. Tokioje kalnuotoje vietovėje veikiantis mobilusis ryšys – uždavinys, reikalaujantis daug darbo ir kvalifikacijos.
Sprendimą vykti dirbti į Nepalą Darius priėmė, nes, anot jo paties, buvo „smalsu, įdomu, keista ir pagrindinis [motyvas] – jeigu ne dabar, tai kada? Be to, tokio tipo projektų pasaulyje iš viso likę tiek, kad gali ant pirštų suskaičiuoti.“
Europoje ir Amerikoje visi mobilaus ryšio tinklai jau pastatyti. Belieka Afrika ir Azija. Abiejuose žemynuose – vos po keletą šalių, vis dar turinčių labai silpnai išvystytą ryšį. Darius suprato: tokia proga daugiau niekada nepasitaikys. Jo žmona nusprendė vykti kartu.
„Nepalas neturi stabilaus elektros tiekimo, Nepale yra skaičiuojama, kiek valandų per dieną naudojama elektra. Mes gi skaičiuojame, kiek valandų ar minučių per metus nebuvo elektros. Jeigu nėra 30 minučių, tai jau didžiulis skandalas, jeigu nebuvo 2 valandas, tai laikraščiai rašo pirmuosiuose puslapiuose. Ir jeigu 3 tūkst. žmonių po kažkokios audros neturi elektros, tai visą savaitę kartojama, kiek neturi. Nepale pusė žmonių neturi elektros. Nepalas neturi gerų kelių. Mūsų kaimo vieškelis Nepale yra vadinamas autostrada“, – tikina Darius.
Kalnai, džiunglės, uolos – įkasti į žemę stiklo pluoštą Nepale be galo sunku. Jau nuo pirmos dienos prasidėjo netikėtumai, kurių numatyti buvo tiesiog neįmanoma.
„Kai išlipi Nepale, supranti, kad Nepalas turi vieną oro uostą, neturi infrastruktūros, su elektra yra tragedija, viskas ten yra tragedija, su kuo reikės dirbti. Komanda yra ne tragedija, bet su ja dirbti sunku, ji visiškai kitokia.
Jie neturi nieko – pardavimų, distribucijos, rinkodaros, struktūrizuotos techninės priežiūros, pirkimų, neturi strategijos, operacinio plano, pareigybių aprašymo, jie neturi suvokimo, ar tai yra efektyvu, neturi finansų kontrolės, neturi analizės, kodėl jie daro taip, o ne kitaip, jie neturi jokio plano, kaip prižiūrės tinklo kokybę, jie neturi tinklo kokybės matavimo parametrų. Aš, matyt, tik rytoj užbaigčiau vardindamas, ko jie neturi“, – sako Darius.
Pirmoji staigmena Dariaus laukė vos išlipus iš lėktuvo. Jiedu su žmona buvo skubiai nuvesti į privatų, senais baldais apstatytą kambarį. Iš pradžių lietuviai išsigando, bet paskui suprato – vietiniai gyventojai jiems nieko blogo nedarys. Atvirkščiai: tai – itin svarbiems asmenims skirta laukimo ložė.
„Žmonės, kurie tave pasitinka, nedrįsta tavo akivaizdoje atsisėsti, tavo akivaizdoje gali tik stovėti. Kaip paskui išsiaiškinome, tai buvo dešinioji kompanijos vadovo ranka ir vyriausias finansininkas. Po to tave išveža pačia geriausia diplomatine mašina ir tu supranti, kad tai, ką matei ligi šiol, ir tai, ką pamatai chaoso pilname kelyje su rikšomis, motociklais, duobėmis, triukšmu, dulkėmis, labai skiriasi“, – pasakoja Darius.
Nepaliečių nemotyvuoja nei pinigai, nei karjera
Per pusantrų metų lietuvis spėjo pamatyti visas lig tol nepažįstamos šalies puses. „Skurdo ten yra labai daug. To nereikėtų painioti su purvu, su pykčiu. Yra vargani, skurdūs, bet draugiški ir geranoriški nepaliečiai“, – sako Darius.
Lietuvis gavo komandą, kurią sudarė 25 žmonės. Tačiau Nepale net skaičiai suvokiami kitaip, nei įprasta mums.
„Pradėti reikia nuo to, kad Lietuvoje, kai paklausia, kokią tu turi komandą, dažniausiai atsakai: turiu tiek ir tiek žmonių. Nepale paklaustas, kokią tu turi komandą, niekada negali duoti aiškaus atsakymo, nes ten visada viskas yra kitaip. Tiesiogiai pavaldžių turi 15 žmonių, struktūra yra apie 30 žmonių, tačiau likusieji 40 žmonių dirba kompanijose, kurios aptarnauja šitą kompaniją – tos kompanijos tu tiesiogiai nevaldai, nepaisant to, kad jiems moki pinigus.
Taigi tiesiogiai pavadžius turėjau 26 žmones, imant su visais – apie 45 žmones, iš kurių maždaug 15-kos niekada gyvenime taip ir nemačiau, nes dirbo kitoje kompanijoje, įsikūrusioje nutolusiame regione, iki kurio reikia skristi, o po to dar važiuoti. Bet čia reikia klausti taip – kiek iš tų žmonių yra tų, kurie dirba? Du“, – sako Darius.
Savo laidose „Emigrantai“ jau ne kartą pasakojo apie lietuvius, kuriuos žemina anglai, airiai ar vokiečiai. Nepale – atvirkščiai. Jei tik esi baltaodis, o juolab iš Europos, į tave visada žiūrės palankiai. Taigi savo autoriteto Dariui įrodinėti nereikėjo. Bet tai dar nereiškia, kad pavaldiniai klausė jo nurodymų.
„Atvažiavęs pabandžiau susirasti ten dirbančių žmonių, klausiau ir konkurentų: o kas čia motyvuoja darbuotojus? Sakė – žinai, alga iš esmės nemotyvuoja. O kaip karjera? Karjera iš esmės irgi nelabai motyvuoja. Gal tuomet, sakau, geras žodis, asmeninis pavyzdys. Na, sako, asmeninis pavyzdys nekenkia, bet jis iš principo irgi nelabai varo į priekį. Tai gal tuomet ambicijos? Kad jie neturi ambicijų.
Tai, sakau, gerai, duokit patarimą, ką daryti. Sako – tu su jais kruopščiai, nuoširdžiai, švelniai ir labai ilgai dirbk, aiškindamas, ką reikia. Tik nepersistenk nei su pinigais, nei su karjera, nes tai neveikia. Sako – po pusmečio, pusantrų metų jie sutiks, kad reikia elgtis daugiau mažiau taip, kaip tu nori“, – pasakoja Darius.
Po pastatu – 18 tonų kuro
Į prašymą prisiminti didžiausius Nepale įvykusius kuriozus, Darius atsako su šypsena: kuriozų ten buvo tiek, kad vieną net sunku prisiminti. Kiekviena diena prasidėdavo kuriozais ir jais baigdavosi.
„Nepale neigiamas atsakymas yra nepriimtinas. Ir tokiu atveju tipinis kuriozas yra atspėti, kada, kai atsako teigiamai, pasako „taip“, o kada – „ne“. Japonai yra šios kultūros meistrai, nepaliečiai yra daug paprastesni. Taigi pasitarus su japonais ir gavus iš jų pavyzdžių, kaip sakant teigiamą atsakymą, iš tikrųjų sakyti „jokiais būdais“, Nepale man užtruko gal porą mėnesių atsirinkti, kada tas žmogus, atsakęs teigiamai, darys, o kada – ne“, – pasakoja Darius.
Elektra Nepale – vis dar prabanga. Tik nedidelė dalis šalies gyventojų turi elektrą be jokių pertraukų. Mobilaus ryšio operatoriui, kuriam dirbo Darius, priklausė du milžiniški generatoriai, tapę vieno labai didelio kuriozo dalimi. Tiesa, nedaug trūko ir iki to, kad tas kuriozas būtų išvis nejuokingas.
„Ateini ir sakai – o kur pas jus rezervinės kuro talpos? Nes jeigu nėra elektros, tai kažkokiu kuru reikia tą generatorių maitinti. Man sako – jokių problemų, mes turime 18 tonų kuro. Sakau – žinote, aš esu rūsy, virš manęs yra 10 aukštų pastatas, o čia stovi 2 didžiuliai generatoriai, o kur pas jus kuro talpos? Jis beda sau po kojomis ir sako – čia. Tada sakai – klausyk, ar tu esi teisus sakydamas, kad pastatas stovi ant 18 tonų kuro. Sako – taip. Mes viską numatėme ir viskas gerai. Ir jeigu reikia, įvažiuos dar vienas sunkvežimis ir užpils dar 18 tonų, mes viską suplanavome. Sakau, o žemės drebėjimai Nepale būna?“ – prisimena Darius.
Jeigu darbas nepadarytas, vadinasi, šitaip lemta. Toks daugelio nepaliečių mąstymas tampa didele bėda, kai į šalį atvyksti tik ribotam laikui, o darbai, kuriuos reikia atlikti, – labai svarbūs ir užimantys daug laiko.
„Reikia atvežti metalo konstrukcijas, tai gerai – užsakysim dabar, per 2 mėnesius pagamins, po to atveš, ai, dar įrangos reikia, o įranga jau guli pusę metų, tai nieko tokio, nueisim ir sumontuosim viską. Sakau – vyrai, pas mane pusę metų įranga guli sandėlyje, įšaldyti pinigai, vyrai žiūri į mane nustebusiomis akimis: tai įrangą jau turime, kuo vadas nepatenkintas“, – pasakoja Darius.
Kadangi netoliese – kažkada britų kolonizuota Indija, dauguma nepaliečių kalba angliškai. Bet kas iš to – susikalbėti su vietiniais gyventojais Dariui vis tiek ne visada pavykdavo. Galų gale jis suprato: reikia leisti pačiam darbuotojui nuspręsti, ką jis darys ir kada. Tai padėjo, bet tik iš dalies.
„Tai, kas pas mus vyksta 3 dienas, ten gali vykti 4 mėnesius, o pinigai per tą laiką eina, bet labai linksma. Į galą jie viską darė daugiau mažiau gerai. Ir kai kurie iš jų darė idealiai laiku. Ne visi“, – teigia lietuvis.
Krovinį prisiriša plačia juosta per kaktą
Mobiliojo ryšio diegimas Nepale primena pasaką, kaip visa šeima rovė ropę.
„Nepale pirma bandai atvežti sunkvežimiais. Kelių ten nėra, jie sustoja. Tuomet krauni į traktorius, kurie ties tam tikra vieta irgi sustoja, nes toliau nebegali važiuoti. Tuomet krauni ant asiliukų, kurie ties tam tikra vieta sustoja. Tada vadinamieji mulų traukiniai, kurie ateina po 5–6–10–15 mulų, kurie neša krovinius. Po to tie mulai sustoja, nes ir jie nebegali praeiti.
O tuomet prasideda Nepalo linksmiausioji dalis – vadinamieji galvos nešuliai. Jie turi atskirą terminą „head load“ – galvos krovinys, kai žmonės tikrąja to žodžio prasme pasiima tavo smėlį, akmenis, betoną, vandenį, cementą, metalo konstrukcijas, radijo bazinę stotį, anteną, akumuliatorius, laidus, kabelius, kraunasi į krepšį už nugaros, tą krepšį prisiriša plačia juosta per kaktą ir lipa toliau į kalną“, – pasakoja lietuvis.
Apie 200 dolerių per mėnesį – tiek gali uždirbti jaunas sveikas vyras, visas jėgas atidavęs nešimui. Daugumą tų kalnų sunku įveikti net nieko nenešant, todėl, koks vergiškas tai darbas, net sunku įsivaizduoti. Tačiau nepaliečiai dėkingi visiems, kas tik apskritai duoda darbo.
„Kai kuriose vietovėse velka ne tik vyrai, bet ir moterys. Kadangi darbo yra mažai, tai kaimas su kaimu pešasi dėl teisės dirbti ir grasina mums, nes mes atidavėme darbą ne tam kaimui. Mes net nediskutuojame: dalį darbo duodame kaimui apačioje, dalį – kaimui viršuje, kitaip turėsime problemų.
Dar yra blogiau, kai jie neša mūsų daiktus, kurie sveria po kokius 80 kg, padeda per vidurį kelio ir sako – mums per mažai, dabar jūs turite mums mokėti daugiau. O jūs pabandykite surasti alternatyvą, daugiau ten nieko nėra, tiktai tas kaimas apačioje ir kaimas viršuje. Dar galima malūnsparniais pasinaudoti, bet malūnsparnis kainuoja labai brangiai – 6 tūkst. dolerių už valandą“, – pasakoja Darius.
Darbą Nepale Darius baigė. Projektas kol kas įšaldytas. Gali būti, kad lietuvis grįš tęsti darbų, o gal ir ne – Nepale nieko tiksliai negali žinoti. Tačiau visko, ką ten patyrė, žinoma, ir žemės drebėjimo, jis nepamirš niekada.
„[Grįžęs į Lietuvą] staiga supranti, kad čia žalia, čia iš esmės nėra jokių rūpesčių, čia žmonės skundžiasi ne tuo, kuo reikėtų, čia saulė šviečia, oras grynas, čia paskutinius dešimt metų iš esmės nebuvo jokių sukrėtimų, nes finansų krizė, palyginus su žemės drebėjimu, yra mažos bėdos“, – sako Darius.
