Verslininkų Ivano ir Birutės Paleičikų atžalos pasirinko panašų į tėvų kelią – sūnus Andrius, dukterys Renata ir Kristina sukasi versle. 34 metų A.Paleičikas – tolimojo keleivinio transporto bendrovės TOKS savininkas, jaunesnė jo sesuo Kristina – nekilnojamojo turto projektų plėtojimo bendrovės „Prodo“ vadovė, o Renata šiuo metu – motinystės atostogose.
Koncerno „Lukoil Baltija“ prezidentas I.Paleičikas – didžiausias autoritetas savo vaikams, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedas „Gyvenimo būdas“.
Tačiau atžalos stiepiasi iš žinomo tėvo šešėlio. Dukterys pripažino, kad nenorėtų būti vadinamos tik garsių verslininkų atžalomis ir tokiu titulu naudotis.
„Mes, seserys, irgi šį tą jau pasiekėme“, – patikino tame pačiame versle su seserimi iki motinystės atostogų dirbusi R.Paleičikaitė-Polujanskienė. Kaip Renata sutaria su septyneriais metais jaunesne Kristina?
Renata: Sutariame tobulai – ne tik pagyrų, bet ir kritikos, pastabų viena kitai tikrai negailime. Manau, kad visi šie bendravimo modeliai, net ir pykčiai būtini, jei tau žmogus išties rūpi.
Kristina: Mūsų bendravimą apibūdinčiau kaip labai margą ir atvirą. Renata visada pasako, ką mano, ir pakritikuoja.
Aišku, gal ne visada tai smagu išgirsti, bet žinau, kad ji man visada patars nuoširdžiausiai, niekada neišduos.
Todėl drąsiai galiu klausti patarimo ir viską pasipasakoti.
Pasitaiko situacijų, kai mūsų nuomonės išsiskiria ir dėl to pasipykstame. Bet pyktis ir nesikalbėjimas užtrunka vos 5–10 minučių. Apsisukame, susitaikome ir kalbamės toliau.
– Ar bendraudamos jaučiate amžiaus skirtumą?
Renata: Mūsų vaikystė prabėgo skirtingu laiku, todėl kartu lėlėmis nežaidėme. Dabar amžiaus skirtumas juntamas tik dėl statuso: aš jau ištekėjusi, turiu du vaikus ir kiek daugiau gyvenimo patirties nei sesuo.
Kristina: Pastebiu tiktai didesnį Renatos užimtumą, nes ji turi vaikų ir tenka viską daryti greitai.
– Kaip dažnai susitinkate?
Kristina: Kasdien, todėl kartais atrodo, kad net kartu gyvename.
– Tikriausiai tenka pabūti aukle sesers mažyliams?
Kristina: Kiek susitinku su Renata, ji beveik visada būna su vaikais. Todėl nebūti aukle neįmanoma, tuo labiau kad esu jos trejų metų sūnaus Marko krikštamotė.
Renata: Kristina niekada nėra atsisakiusi man pagelbėti, o su mano padaužomis Marku ir 9 mėnesių Aleksu sutaria puikiai. Juos prižiūrėti keletą valandų prilygsta rimtai treniruotei. (Juokiasi.)
– Ar būna progų, kai nutariate visą dieną skirti seseriai?
Renata: Tam progų nereikia, mus ir taip sieja bendra veikla, pomėgiai: šokiai, sportas, kulinarija.
Kristina: Renatai visos dienos turbūt ir nepavyktų skirti, nes yra du maži vyrukai, kuriems dėmesio reikia daug labiau nei man.
– Kodėl nutarėte netgi kartu dirbti?
Renata: Ši idėja – mano. Kristina baigė finansų mokslus ir dirbo mūsų įmonėje.
Kas geriau galėjo mane pavaduoti išėjus motinystės atostogų, jei ne sesuo?
Pasitikiu ja, o jai tai nauja patirtis – bendrovės direktoriaus pareigos tik į naudą.
Kristina: Renatos pasiūlymas eiti direktoriaus pareigas man buvo netikėtas, iš pradžių net gąsdino. Patirties statybų sferoje, ir dar vadovauti, neturėjau.
Bet tokia galimybė nepasitaiko kasdien, tad nutariau priimti šį iššūkį.
– O kokie pomėgiai jus stipriausiai sieja?
Renata: Bendrų pomėgių atsirado ne taip jau ir seniai.
Iš pradžių abi lankėme šokius. Buvo smagu, nes pačios tuo metu nežinojome, kokios veiklos norėtume. Bet atsiradus pirmagimiui atsirado noras sportuoti.
Po gimdymo norėjau numesti svorio, o gerų rezultatų troškau akimirksniu.
Todėl pradėjau lankyti kardiotreniruotes. Sukauptų papildomų 23 kilogramų pavyko atsikratyti per tris mėnesius.
Metant svorį prikalbinau ir seserį sportuoti, nors ji visada sakydavo, kad sportas – ne jai. Manau, kad mus abi vienijo noras pakeisti savo įpročius ir gyvenimo būdą. Trečius metus aktyviai leidžiame laiką – mėgstame minti dviračius, bėgioti, žaisti tenisą, pabandžiau net jėgos aitvarą, tačiau šios sporto šakos vis dar neįvaldžiau. O žiemą esame aktyvios slidininkės.
Kristina: Dar nuo vaikystės pradėjome slidinėti, tai turbūt buvo pirmas mūsų bendras pomėgis, kuriuo užsiimame iki šiol.
Kartu laiką leidžiame ne tik sporto klube, bet ir parduotuvėse. Renata turi gerą stiliaus pojūtį, tai beveik nė vienas apsipirkimas neįvyksta be jos – prireikia jos patarimo, kad nenukrypčiau į lankas. (Juokiasi.)
Džiaugiuosi, kad ji mane paskatino pradėti sportuoti, norėjau numesti svorio, ir kurį laiką vaikščiojome kartu į treniruotes. Tai buvo iššūkis, nes varžėmės, kuri daugiau gali padaryti, juk tuo metu abi kovojome su papildomais kilogramais.
O šiuo metu bendras pomėgis – kulinarija. Ja susidomėjau vaikystėje – su pusseserėmis dažnai susitikusios ką nors gamindavome.
Paauglystėje pomėgis pasimiršo, o vėl prie kulinarijos grįžau išsikrausčiusi iš tėvų namų.
Pradėjau labiau domėtis maisto ruošimu, žiūrėti kulinarijos laidas ir kilo noras namie eksperimentuoti. Tai pamačiusi Renata pakvietė į mokymus pas žinomą virtuvės meistrą Liutaurą Čepracką, kad abi įgytume daugiau žinių.
– Kaip svorio metimą galima suderinti su pomėgiu suktis virtuvėje? Ar vis dėlto sportas turėjo daugiausia reikšmės atsikratant antsvorio?
Renata: Mesti svorį paskatino sveikas pavydas – žaviuosi moterimis, kurios sugeba atrodyti puikiai – nesvarbu, ar jos daug dirba, ar augina būrį vaikų.
Man priemonė gerai savijautai ir išvaizdai susikurti buvo intensyvus sportas.
Daug treniravausi, bet daug ir valgiau. Tačiau taip buvo iki pirmojo gimdymo.
Susilaukusi antrojo sūnaus patyriau lengvą šoką – priaugti 25 kilogramai netirpo taip sparčiai kaip anksčiau.
Pasirodo, lengvabūdiškai vertinau maisto svarbą. Susiveržiau gerklę, ir tai padėjo. (Juokiasi.)
Tuo metu Kristina, domėdamasi kulinarija, atrado sveiko ir skanaus maisto receptūrų.
Bet patiekalų įvairovė buvo gana ribota: pavyzdžiui, vandenyje kepintos daržovės.
Po kelių savaičių išseko kulinarinės fantazijos, o alkis nedingo, todėl nusprendžiau ieškoti profesionalių kulinarų pagalbos. Gera draugė supažindino su virtuvės vadovu L.Čepracku.
Mums su seserimi pasisekė, kad jis maloniai sutiko atskleisti keletą savo kulinarinių paslapčių. Po kelių paskaitų net mano vyras Jurgis pastebėjo, kad namie pakito patiekalų skonis ir įvairovė.
– O kaip jums sekėsi derinti svorio metimą ir mitybą?
Kristina: Kai prieš trejus metus pamačiau savo nuotraukas, vaizdas man labai nepatiko – supykau ant savęs, kad taip apsileidau, o juk man visai nedaug metų.
Tuomet susigriebiau: pradėjau paisyti, kiek ir ko valgau, darytis masažus, bet prisiversti sportuoti valios nebuvo. Po kiek laiko Renata pasiūlė kartu sportuoti, tai buvo dar didesnis pasistūmėjimas metant svorį.
Pradėjau bėgioti ir dabar ši veikla man jau atrodo nebebaisi – neįsivaizduoju, kaip galėčiau nesportuoti. Dar labai didelį postūmį davė tai, kad pradėjau gyventi atskirai nuo tėvų ir išmokau sveikiau gaminti, nes būdavo labai sunku atsisakyti skanių mamos kotletukų su bulvių koše ir grietinėlės padažu.
Didelio palaikymo dėl sporto ir svorio metimo sulaukiau ir iš savo šeimos, ir iš draugo Eimanto, kuris taip pat aktyviai sportuoja ir sveikai maitinasi.
Užsispyrimas ir noras gražiai atrodyti leido man atsikratyti 27 kilogramų. Dabar savęs kitokios neįsivaizduoju ir nenorėčiau kitokia būti.
Šie mano pokyčiai paskatino ir seserį labiau domėtis sveika mityba, pasitempti po antrojo gimdymo.
Lieknėjome kartu. Dabar kartais sau leidžiame pasilepinti šokolado gabalėliu, o ne tik į jį pasižiūrėti.
– Kuo pravertė kulinarijos kursai?
Renata: Supratome, kiek daug nežinome. Įsitikinome, kad kulinarija – kūryba, kultūra, gyvenimo būdas, kurį svarbu perteikti vaikams, ypač šiais greitojo maisto kulto laikais.
Be to, ieškoti naujos veiklos svarbu dar ir dėl to, kad norisi būti įdomioms pačioms sau. Šiuos dalykus viena kitai dažnai primename.
Kristina: Atėjome į kursus manydamos, kad visai nemažai žinome apie maistą, ir tuomet supratome, kad beveik nieko nežinome.
Išmokome naujų receptų, kaip taisyklingai ruošti valgį ir kaip palepinti savo mylimuosius.
– Ar patariate viena kitai meilės srityje?
Kristina: Meilės klausimus aptariame, bet sesuo niekada nenurodo, kaip man reikėtų elgtis. Ji dažniau pateikia pavyzdžių arba argumentų, pagal kuriuos ir susidėlioju savo nuomonę, kaip turėčiau elgtis.
Sprendimus jausmų srityje ir ji, ir aš priimame pačios.
