O taip pat apie išgyventas dienas, vos dvidešimties metų sulaukus ir tapus partizanu, kai reikėjo nuolat žvelgti į mirtį, pakerėjo klausytojus, kaip ir kryželis, laikomas senojo partizano rankose.
Kryželio istoriją Jakavonis ir papasakojo susirinkusiems. Pasirodo, šį kryželį iš Amerikos parvežė jo bobulė, kai Juozukas dar buvo mažas, palaimino tėvas, kai jaunuolis sūnus pasirinko partizano kelią, su tuo kryželiu jis priėmė partizano priesaiką, kryželis lyg talismanas gelbėjo jį nuo Lietuvos ir Sibiro kalėjimuose tykančių nelaimių ir mirties.
Baigęs tik keturias pradinės mokyklos klases, Juozas Jakavonis stebina apsiskaitymu, nepaprastai aiškiu protu, patriotine savivoka, nes jau vaikystėje ėmė suvokti, kokia ypatinga jam skirta dalia – kovoti už Lietuvos laisvę, nepasiduoti priešų provokacijoms (Merkiu ėjo demarkacinė linija, skirianti Lietuvą ir lenkų okupuotas dzūkų žemes).
O dzūkai mokėjo ginti Tėvynę. Vien Merkinės Kryžių kalnelyje, dabartiniame Pietų Lietuvos partizanų memoriale, guli daugiau kaip 500 apylinkių partizanų. Jų kūnai okupantų ir jų vietininkų buvo išniekinti miestelio aikštėje, sumesti į duobę, kurią užlyginus, čia įrengtas mokyklos stadionas.
Prieš tai, kai jų palaikai sugulė į smėlėtą dzūkų žemę, partizanai patyrė rusų kariuomenės ir vietinių istrebitelių persekiojimus Dzūkijos miškuose, garbingą žūtį kovose arba apsisprendimą susisprogdinti savo rankomis išsikastose slėptuvėse-bunkeriuose.
Iki Atgimimo niekas nežinojo, kokią kraupiai garbingą vietą slepia tas Merkinės vidurinės mokyklos stadionas. Partizanų žūties vietą išaiškino tuometinis darbų mokytojas Juozas Kaupinis, įamžintas Stasio Lozoraičio premijos laureatės, Lietuvos televizijos žurnalistės Nijolės Baužytės filme apie Merkinę (ciklas „Mūsų miesteliai“).
Viena tokių slėptuvių-bunkerių 1945 metais buvo iškasta Jakavonio tėvų kieme, už tvarto, ant Merkio kranto, kad sovietų kareiviams sunkiau būtų išsiaiškinti, kas slepiasi žolėmis apaugusiame, medžių šaknimis apklotame žemės kauburėlyje. Bunkerį iškasė dvidešimtmetis Juozas su savo draugais partizanais. Kai jis buvo suimtas enkavedistų, o šeima išblaškyta (tėvas išvežtas į Sibirą, mama su dukterimis išsislapstė dzūkų kaimuose ir pušynuose), sodyba nyko, bunkeris buvo užverstas, ir tik 1989 metais imta jį atstatinėti.
1996 metais bunkeris pašventintas, tapo traukos centru į vaišingų Kasčiūnų šeimininkų Juozo ir Zosės Jakavonių namus. Tik tada bunkerio lankytojai sužinojo, kad Jakavonių kiemo bunkeryje glaudėsi Dzūkijos partizanų vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jame 1945 metais buvo įrengta nedidelė spaustuvėlė, leidžiamas pogrindžio laikraštis „Laisvės varpas“. Tuomet dvidešimtmetis Juozas Jakavonis buvo partizanų ryšininkas ir dalyvavo Merkinės mūšyje.
...Priglaudęs kryželį prie krūtinės, senasis partizanas Vilniaus rotušėje kalbėjo ir apie ramias saulėtas vaikystės dienas gimtajame kaime, kai niekas negalvojo, kad „ateis raudonasis slibinas ir praris mūsų kraštą, kad teks kentėti kalėjimuose ir lageriuose“. Į NKVD pasalą jaunas ir nepatyręs partizanas Juozas Jakavonis pakliuvo nešdamas į gretimą kaimą pogrindinę spaudą, dainos tekstus ir atsišaukimus, kad padėtų sutartoje vietoje. Bandė bėgti, bet „man su automatu kažkas smogė per galvą.
Jie buvo apsupę namus. Kaip vilkai, nutvėrę auką, jie nutempė mane į trobą, pradėjo mušti ir kankinti, rėkė ir reikalavo pasakyti, kur draugai, kur bunkeris.
Mačiau, kaip išsisuko šautuvo šampalą, tai yra, plieninę vielą, su kuria taip kirsdavo, kad trūkdavo oda ir bėgdavo kraujas. Nutvėrę grėblio kotą, tol daužė, kol jis sulūžinėjo. Iš pradžių visą kūną beprotiškai skaudėjo, paskui jis pasidarė lyg nesavas. Aš buvau pasiryžęs – tegu užmuša, bet nė žodžio neištarsiu“, – pasakojo senasis partizanas.
Atvežtas į Merkinės stribų būstinę vėl buvo kankinamas, o iš ten nugabentas į Varėną, kur saugumiečiai Vukolovas ir Zvonovas vėl ėmėsi „darbo“. Pagaliau Jakavonis atsidūrė Vilniaus saugumo rūmuose. O jų požemiuose buvo šimtai tokių kaip jis. Tarp suimtųjų atsidūrė ir mirtininkai, nuteisti sušaudyti Tuskulėnuose.
„Mus naikina, broliai, praneškite artimiesiems“ , – kažkas pastukseno Morzės abėcėle į kameros sieną. „Gulėjau kameros kampe, apačioje sienoje buvo nedidelė skylutė ir išgirdau lyg alsavimą. Paklausiau, kas čia alsuoja. Man atsakė, kad Jonas Semaška, Žemaitijos partizanų vadas Liepa. Ir paprašė: „Mielas broli, jei liksi gyvas, pranešk žmonai, kad mane šiandien sušaudys“. Šią pavardę Jakavonis išlaikė atmintyje ir po daugelio metų lyg per stebuklą susitiko Jono Semaškos sūnų Alvydą ir papasakojo jam, kaip žuvo jo tėvas. „Šiandien man malonu Alvydą matyti šioje salėje“, – vakaro metu kalbėjo senasis partizanas. Sibiro Golgotos keliais
Po garsiosios „troikos“ nuosprendžio, Jakavonis, kaip ir jo likimo draugai, „tėvynės išdavikai“, buvo nuteisti 10 metų lagerio ir 5 metų tremties bausmėmis. Esą jiems buvo padaryta malonė – atleisti nuo mirties bausmės. Traukiniais, laivais, baržomis, net sugedusiais lėktuvais buvo gabenami į Tolimuosius Rytus. Daugelis susirgdavo dizenterija. Numirėliams prie kojos „pririšdavo gelžgalį ir mesdavo į jūrą. Tuos, kurie išliko gyvi, Magadane išlaipino ir kareiviai su automatais ir lojančiais šunimis vedė į lagerio zoną“, – pasakojo Juozas Jakavonis.
Jis atsidūrė Zyriankos lageryje, kur dabas buvo labai sunkus, o maistas labai prastas. Vėliau buvo permestas į fabriką, kur nuo perdirbamo mineralo kasterito dulkių ėmė atsikosėti kraujais. Septynerių metų darbas lageriuose, anglių kasyklose, statybose, kenčiant nuolatinį alkį ir žeminimą, pakirto sveikatą.
1953 metais jam buvo pranešta, kad paleidžiamas į laisvę. O iš tikrųjų ta laisvė buvo tremtis, iš kurios gniaužtų „laisvieji“ tremtiniai neturėjo teisės išsivaduoti – palikti vietovės, į kurią buvo nutremti. Kanjono kaimelyje, pramintame Mirties slėniu, dirbo pirito kasykloje. 1955 metais susiekė su tėvu, kuris buvo ištremtas į Krasnojarsko krašto kaimelį Tanzibėjų, esantį netoli Mongolijos sienos.
Šis rašė į Maskvą malonės prašymą: kad sūnui leistų atvykti pas jį. Ligotą tėvą jau globojo iš Lietuvos atvažiavusi vyriausioji duktė Vladislava. Atvykęs į Tanzibėjų, Juozas Jakavonis susitiko su tremtine Zose Jezukevičiūte, susituokė. Čia jiems gimė dukra Birutė. Kita dukra, Angelė, gimė jau Lietuvoje.
Pagaliau 1958 metais Jakavonių šeimai buvo leista grįžti į Lietuvą be teisės joje prisiregistruoti ir be teisės kur nors įsidarbinti. Lietuva juos pasitiko lyg pikta pamotė. Bet pasaulis yra ne be gerų žmonių. Rizikuodamas turėti didelių nemalonumų, dzūkų miškininkas Algirdas Valavičius, tuo laiku ėjęs Druskininkų miškų ūkio direktoriaus pareigas, nepabūgo įdarbinti politinį kalinį ir tremtinį Jakavonį. Miškų ūkyje jis dirbo iki pensijos – pjovė medžius. „Ačiū Jums už Jūsų gerumą“, – padėkojo salėje esančiam A. Valavičiui. Atgimimas
1988 m., prasidėjus Atgimimui, Jakavonis įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Sodyboje pasirodė pirmieji lankytojai, besidomintys partizanų kovomis Dzūkijoje. Jakavonį, puikų pasakotoją, Dievo apdovanotą fenomenalia atmintimi, kvietė kalbėti per radiją, apie jį buvo sukurti Lietuvos ir užsienio televizijų videofilmai. Kaip minėjau straipsnio pradžioje, vėliau buvo atstatytas ir pašventintas bunkeris-partizanų vadavietė, kurį nuolat lanko moksleiviai su savo mokytojais, buvusieji partizanai, svečiai iš Lietuvos ir užsienio. Kas kada beatvažiuotų, bunkerio ir istorinės sodybos sargas Juozas Jakavonis maloniai visus sutinka ir pasakoja...
Jis visados geros nuotaikos, darbštus, puikios atminties, dar vairuoja senutėlį automobilį ( tiesa, tik iki Merkinės), nors sveikata kasmet menkėja... 2005 metais jis parašė knygą „Šalia mirties“, kurią parengė ir suredagavo buvusi „Dienovidžio“ redaktorė Aldona Žemaitytė-Petrauskienė, šitaip išsireiškusi apie pačią knygą: „Tai savotiška legenda, o gal herojinė sakmė apie savo ir savo kaimynų gyvenimą rūsčiais ir neviltimi alsuojančiais sovietinio pokario metais“.
Renginyje kalbėjo ir Juozo Jakavonio dukra Angelė Jakavonytė-Rukštelienė. „Ko mane išmokė Tėvas? Darbštumo, sąžiningumo, pareigingumo. Tėvynės meilės ir pagalbos kitam žmogui. Visus gyvenimo smūgius jis priimdavo su šviesia dvasia, su šypsena ir pasikliaudamas Aukščiausiojo pagalba.
Grįžęs į Lietuvą, tėvelis negalėjo joje nei prisiregistruoti, nei gauti darbo, todėl važiuodavo 50 km dviračiu į Baltarusiją, kad galėtų mums uždirbti duonos. Vaikystėje mudvi su sesute neturėjome gražių žaislų ir skanumynų, bet jautėme begalinę tėvų meilę ir pasiaukojimą mums, troškimą, kad tik mums viskas gerai sektųsi. To negali pakeisti jokie brangūs žaislai ir skanumynai.
Tėvelis dalydavosi su kitais viskuo, ką pats turėjo. Buvo darbštus, kuklus ir paslaugus. Meilės Tėvynei, darbštumo ir paslaugumo pamokos tiesiog įsigėrė į kraują mudviem su seserimi ir mūsų vaikams, jo vaikaičiams. Tėvelis yra apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorių medaliu, Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi ir kitais apdovanojimais.
Bet ne tai jam svarbiausia. Jis labai džiaugiasi, kad pokario rezistencine kova vis labiau domisi jaunimas. Todėl, ar spiginant saulei ar spaudžiant šalčiui, jis veda atvykusius lankytojus prie bunkerio ir pasakoja jiems apie partizanų kovas ir pasiaukojimą Tėvynei“. Angelė Jakavonytė pasidžiaugė, kad smagu ir miela dukroms ir jų vaikams sugrįžti į jaukius ir šiltus, mamos kepta duona kvepiančius namus...
Beje, A. Jakavonytė – Rukštelienė trumpai priminė ir tragišką savo mamytės, tremtinės Zosės Jezukevičiūtės-Jakavonienės šeimos istoriją. Kai jos senelis Alfonsas Jezukevičius atsidūrė Sibiro kalėjimuose, šeima jo daugiau nematė. Maži vaikai (8, 11 ir 13 metų) su sena sergančia močiute (kuri tremtyje mirė iš bado) buvo ištremti į Sibirą. Po metų sulysę, išbadėję vaikai buvo grąžinti į Lietuvą, Angelės senelei Antaninai Jezukevičienei nuolat maldaujant juos sugrąžinti... Motina jų net nepažino, tik vaikai, pamatę mamą, pribėgo prie jos. Dar po metų Zosė Jakavonienė su seserimis ir broliu buvo ištremti į Sibirą, tik šį kartą jau drauge su mama...
Vakaro dalyvius sujaudino Juozo Jakavonio vaikaičio Arvydo Skindaro paskaityta ištrauka, pasakojimas apie svogūną, iš knygos „Šalia mirties“ . „Po trijų mėnesių nuo suėmimo pagaliau gavau siuntinėlį iš namų. Negalėjau jo net į rankas paimti, nes verkiau kruvinom ašarom. Žinojau, kad tą maišelį dėjo mama ir verkė, sesutės liūdėjo, bobutė meldėsi. Liepiau Olišauskui ir Stankevičiui imti ir vaišintis, nes jie negaudavo siuntinių iš namų.
Prisimenu, kaip nedrąsiai Olišauskas ėmė iš maišelio ir dėjosi ant grindų bandeles, kurios buvo gerokai supelijusios. Siuntinyje buvo įdėta riebaluose išmirkytos ir išdžiovintos duonos, kuri buvo geriausias kalinių maistas. Ten taip pat buvo gal koks kilogramas svogūnų ir gabaliukas lašinių... Tai buvo mūsų paskutinė vakarienė kartu, nes kapitoną Stankevičių greitai išvedė. Atsisveikinant padaviau jam saują svogūnų ir kelias riekutes duonos.
Vėlai vakare man užėjo toks liūdnumas, kad atrodė, geriau jau numirčiau, norėjau, kad greičiau sušaudytų arba nuteistų. Kunigas pradėjo raminti. Jis pasiūlė tyliai pagiedoti rožančių, kaip mes darydavome kiekvieną dieną. Pasakiau, kad dar užsinorėjau svogūno. Paėmęs svogūną bandžiau atsikąsti ir neperkandu – jaučiu, kad kažkas įdėta.
Ogi žiūriu, kad ten atkirptas žąsies plunksnos gabaliukas, o toje plunksnoje įdėtas susuktas rūkomojo popieriaus raštelis, rašytas sesutės Onutės. Ji rašė: „Mielas broli, pranešu, kad mūsų mylima bobutė mirė sausio mėnesį. Pradėjau taip gailiai verkti, kad kunigas vos nuramino. Kunigas pasakė; „Tai siela prašo maldos“. Mes sukalbėjome rožančių už bobutės vėlę. Visi sakė, kad čia stebuklas – galėjo tas svogūnas papulti ir tam, kuriam padaviau saują svogūnų, ir taip būčiau nesužinojęs apie bobutės mirtį...“
