„Sūnaus netektį ne išgyvenome, o išgyvename, ir taip bus iki gyvenimo pabaigos“, – ištarė jo tėvas Hamletas Markšaitis.
Baisi žinia birželio rytą
Tą vasaros rytą pasaulį sukrėtė žinia apie šiurpų išpuolį atokiame Šiaurės Pakistano Himalajų rajone: teroristai naktį nušovė dešimt taikių keliautojų, įsikūrusių Nanga Parbato bazinėje stovykloje. Tarp aukų – ir Ernestas. Kitas ekspedicijos dalyvis alpinistas Saulius Damulevičius, laimei, kraupios žūties išvengė.
„Sesuo birželio 23-iosios rytą paskambino ir pranešė išgirdusi per radiją, kad Pakistane kažkas atsitiko su alpinistais: lyg įkaitais paėmė, lyg dar kažkas. Pradėjau naršyti internete. Apie alpinistų nužudymą ir iš BBC informacijos sužinojau, kad tarp nužudytų yra alpinistas iš Lietuvos. Kai aptikau informaciją, kad su Ernestu nepasiseka užmegzti ryšio, mane apėmė bloga nuojauta.
O vėliau paskambino marti ir pranešė, kad Ernesto nebėra. Jai iš Pakistano paskambino ir pranešė Saulius“, – kelerių metų senumo įvykius pasakojo 78-erių matematikas Hamletas Markšaitis.
Jo sūnui, kuris palaidotas Karveliškių kapinėse, šiais metais būtų suėję 46-eri. Vilniuje gyvenantys Ernesto tėvai ne kartą bandė atkalbėti sūnų nuo kalnų, tačiau šis nesileido į kalbas. Maža to, su artimaisiais nebuvo linkęs dalytis artėjančių žygių planais. Paprastai tėvai sužinodavo tada, kai jis jau būdavo sugrįžęs iš kelionės.
„Gyvenimo būdą „eiti“ į kalnus Ernestas pats pasirinko, ir buvo beprasmiška nuo to jį atkalbinėti. Kai jis išvykdavo mums žinant, aišku, jaudindavomės ir laukdavome. Grįžęs kompiuteryje jis kartais rodydavo nuotraukas, bet aš stengdavausi vaizduoti, kad man nelabai įdomu, norėdamas šiek tiek nuslopinti jo entuziazmą“, – prisimena H.Markšaitis.
Ypač tėvas nenorėjo, kad sūnus keliautų į Pakistaną.
„Kai 2012 metais jis ruošėsi kelionei į Pakistaną, bandžiau atkalbėti vykti į tą šalį. Aiškinau, kad tai labai pavojinga šalis ir gyvybė ten nuvertinta.
Bet manęs nepaklausė, o grįžęs labai gyrė žmones. Sakė, kad vietiniai – labai paprasti ir svetingi. Kai ruošėsi į Pakistaną vykti 2013 metais, nieko nesakiau. Jei būtų paklausęs mano nuomonės, būčiau atkalbinėjęs ir pataręs nevykti“, – graudinosi tėvas.
Vis dėlto kas Ernestą taip traukė į Pakistaną, kad jis netgi mokėsi vietinių kalbos? „Turbūt likimas traukė. Ypač – K2 viršūnė, kalnas – žudikas, į kurį svajojo įkopti“, – sakė tėvas.
Neapykantos nejaučia
Vieną nelemtą birželio dieną jis sulaukė netikėto skambučio. Tylėdamas išklausė žinią ir padėjo ragelį. Tada nuėjo į virtuvę, kur plušėjo žmona, ir pasakė: laikykis, Ernesto nebėra.
„Šis momentas buvo labai sunkus ir jis mums tęsiasi iki šiol. Visą laiką netikėjau, kad Ernesto jau nebėra tarp mūsų, tačiau suėmiau save į rankas. Ir dabar man geriau, kai kažkuo užsiimu, tada lengviau išgyvenu sūnaus netektį“, – prisipažino alpinisto mama Vera Markšaitienė.
Nors praėjo jau dveji metai, vienturčio sūnaus netekusiems tėvams ne ką atlėgo. Jie jaučiasi dėkingi Ernesto draugams, kurie rodo nuoširdų dėmesį ir rūpestį. Jie ypač padėjo, kai sūnaus palaikus iš tolimo krašto reikėjo pargabenti į Lietuvą ir palaidoti.
„Alpinistai ypač taikūs žmonės. Ateiti ir juos iššaudyti – galvoje netelpantis dalykas“, – krimtosi tėvas.
Ar jis jaučia neapykantą sūnaus žudikams?
„Nežinau, ką pajusčiau juos pamatęs. O dabar ką neapkęsti? Jų nuotraukų net nesu matęs. Be to, neapykanta sūnaus neprikels. Neapykantos niekam nejaučiu.
Bet šiaip ginkluotais padarais, kurie gali žudyti niekuo nekaltus beginklius žmones, bjauriuosi. Jų negalima vadinti žmonėmis, nors turi žmogiškąjį pavidalą. Mano supratimu, tai paprasčiausi išsigimėliai“, – pratrūko vyras.
Norėjo, kad būtų matematikas
Kaip pasakoja tėvai, Ernestas išbandė įvairias ekstremalias sritis: užsiiminėjo karatė, mokėsi sklandyti, galiausiai susižavėjo kalnais ir netgi tapo aukštuminių darbų specialistu.
„Aš norėjau, kad sūnus būtų matematikas. Jis buvo įstojęs į doktorantūrą, bet jos nebaigė, nes pasirinko kitokį gyvenimo būdą. Matematika – nepaprastai sudėtingas mokslas, kurio grožis visiškai kitoks nei gamtos ir kalnų stichijos.
Jis turėjo geras rankas ir gerą galvą, bet vienoje vietoje nenustygdavo, o kalnai buvo ta vieta, kur jis gerai jausdavosi.
Augdamas yra patyręs įvairiausių nuotykių: buvo įkritęs stačia galva į blogai pridengtą duobę, įlūžęs žiemą kažkokiame Ignalinos ežere ir dar patyręs visokių nuotykių, bet visais atvejais baigdavosi gerai. Kai išeidavo į kalnus, visada su viltimi galvodavau, kad gal jam viskas sėkmingai baigsis, kaip ir ankstesniais atvejais. Bet taip pat nerimavau ir bijojau, kad anksčiau ar vėliau kalnai jį gali pasiimti“, – kalbėjo tėvas.
Ne kartą yra uždavęs sūnui klausimą, kas jį taip vilioja į kalnus.
„Atsakydavo, kad labai patinka pats kopimo procesas, jau nekalbant apie kalnų grožį. Aišku, alpinistų tikslas – įkopti į viršūnes ir pajusti tik jiems žinomą pasitenkinimą, džiaugsmą, kaip atpildą už sunkų darbą. Bet tai ne visada pasiseka. Kalnų stichija nenuspėjama. Gal tai ir vilioja alpinistus...“ – svarstė vyras.
Tėvas pasakoja, kad kalnais susižavėjęs Ernestas buvo pasiruošęs visiems gyvenimo atvejams: savo buvusiai žmonai, su kuria užaugino dvi dukras, netgi buvo palikęs laišką su nurodymais, kaip elgtis nelaimės atveju.
Nesėkmių ruožas
„Mes pamažu sužinojome, kad sūnus išeina į kalnus. Dieve mano, aš ne kartą prašiau, kad jis palauktų, kol aš išeisiu iš šio pasaulio, tada tegul lipa į bet kurią pasaulio viršūnę ir nuo jos kad ir šoka. Neramu būdavo, kai jis ruošdavosi į kalnus“, – sakė tėvas.
Jau kurį laiką patyrusiam alpinistui buvo prasidėjęs nesėkmių ruožas: 2013 metais Prancūzijos Alpėse stipri audra užklupo septynis alpinistus iš Lietuvos. Penkiems (jie buvo pasiskirstę į tris grupes ir lipo skirtingais maršrutais) pavyko išsigelbėti, Ernestui – irgi, kiti du dingo kalnuose. Taip pat su bendražygiais vis nesėkmingai šturmavo Alpėse esančią Petit Dru viršūnę.
Tik po Ernesto mirties artimi bičiuliai Julius Survila ir Artūras Bazys įveikė šį nepaprastai sudėtingą maršrutą ir jį paskyrė tragiškai žuvusiam draugui.
„2012 metais Pakistane jis ir pats vos nežuvo – jį su palapine nešė sniego lavina ir sustojo, kai iki bedugnės buvo likę penki metrai. Visi įrankiai, batai buvo iškritę iš palapinės, jis be batų leidosi žemyn, kol sutiko alpinistus, kurie iškvietė pagalbą.
Lyg ir daug perspėjimų yra buvę. Ypač skaudu, kai Alpėse žuvo du bendražygiai. Kai kurie susimąsto po tokių perspėjimų ir padaro pertrauką, o Ernestas to nepadarė“, – sakė H.Markšaitis.
Tėvas ir sūnus šiek tiek kalbėdavosi tomis skaudžiomis temomis, bet Ernestas nelabai mėgdavo klausytis, jeigu kalbos liesdavo kalnus ir buvo raginamas pristabdyti savo keliones.
„Saulėta diena, debesys, lietus, žaluma, sniegas, kalnų vaizdai – gamta visomis savo apraiškomis primena Ernestą, nes jis labai ją mylėjo. Kalnai nepaprastai gražūs, užburiantys savo didybe ir netgi hipnotizuojantys žmones.
Kalnuose viskas suvokiama kitaip. Ne kalnai kalti, kad juose žūva alpinistai. Jie labai gerai žino, kur eina, ir tiems žygiams ruošiasi. Alpinistams tik būtina palinkėti sėkmės jų žygiuose.
Bet šis atvejis toks, apie kokį niekas nebūtų net pagalvojęs. Ir neduok Dieve, jei atsitinka nelaimė (nesvarbu susiklosčiusios aplinkybės), netektį tenka išgyventi artimiesiems. O tėvams vaikų atminimas visada yra šventas“, – atsisveikindamas ištarė H.Markšaitis.
