Dėl šeimos pagausėjimo šokėjai neketina lėtinti gyvenimo tempo ar atsisakyti mėgstamos veiklos. Norkūnai yra susikūrę sistemą, kurios laikydamiesi geba neužleisti karjeros, neskęsta buities smulkmenose ir be auklių pagalbos auginti vaikus.
Gimus sūnui pirmąjį mėnesį Adomas pasinaudojo tėvystės atostogomis, tačiau ir po to stengsis kaip galima daugiau laiko skirti šeimai.
„Džiaugiuosi, kad savo darbą galiu reguliuoti, manau, jog krūvį dėl šeimos primažinsiu“, – sakė dviejų vaikų tėvas.
Gimus antrajam vaikui juodu su žmona jaučiasi kur kas drąsiau ir tvirčiau nei susilaukę pirmagimės.
„Viskas, ką darai antrą kartą, yra lengviau, nes jau būni įgavęs patirties“, – kalbėjo šeimai atsidavęs A.Norkūnas.
Adomas: Namie darbuojamės slankiuoju grafiku.
Ieva: Taip, mes su Adomu keičiamės pamainomis. Mano darbo grafikas rytinis – dėstau Lietuvos edukologijos universitete, darbuojuosi vaikų menų studijoje „Terra Bella“. Adomo pedagoginis darbas šokių studijoje „Šokio harmonija“ prasideda vakarop. Todėl vyras namie su dukra praleisdavo pirmąją dienos pusę, o aš – vakarus.
Smagu, kad dukros nereikėjo leisti į darželį ir jai susirgus sėdėti namie su nedarbingumo lapeliu. Žinoma, dabar, kai susilaukiau sūnaus ir būsiu išėjusi motinystės atostogų, tas grafikas bus ramesnis.
Suprantama, kad tas, kuris tuo metu būna namie, užsikrauna ant pečių ir buities rūpesčius. Negaliu sakyti, kad toks gyvenimo stilius mums teikia malonumą. Mudu su Adomu namie susitinkame retkarčiais.
Adomas: Tada turime mažai progų susiginčyti ir susipykti.
Ieva: Oi, net ir prasilenkdamas, jei norėsi, visada rasi progų susipykti. Abu esame emocingi.
– Esate tos pačios profesijos atstovai. Kokie privalumai ir trūkumai užmojų siekiant toje pačioje srityje?
Ieva: Mūsų veikla tarsi ta pati – šokių pedagogika, bet ji labai skirtinga. Mano darbas susijęs su moderniaisiais šokiais, Adomo – su sportiniais. Šie žanrai yra labai tolimi. Tačiau pedagoginis darbas mums labai artimas, vienas kitą gerai suprantame.
Adomas: Aš daugiau dirbu su mėgėjais, o Ieva moko būsimuosius šokio, teatro profesionalus. Jei dirbtume toje pačioje vietoje, gal ir kiltų nesusipratimų.
– Susilaukėte antrojo vaiko. Ar abu nėštumo laikotarpiai buvo vienodi?
Ieva: Abu nėštumai buvo labai skirtingi. Kai laukiausi Adijos, sąmoningai pristabdžiau visą veiklą, mažai judėjau, nešokau. Buvau vangi, mieguista, greičiau pavargdavau. Jaučiausi kaip porcelianinė, bijojau judėti.
Sugalvojau, kad nėštumo metu nereikia vairuoti automobilio, nes tai pavojinga ir nesveika. Dabar manau, kad pirmąjį nėštumą per daug sureikšminau.
Kai laukiausi sūnaus, elgiausi priešingai. Fiziškai net nesijaučiau besilaukianti. Nebuvau mieguista, manęs nepykino. Juk laukdamasi šokau Anželikos Cholinos spektaklyje „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legenda“. Žinoma, nėščiai šokti sunkiau. Kai vyko generalinė repeticija, supratau, kad šoku už du, sunkiai su visais spėju.
Tik laukiantis antrojo vaiko atsirado nemažas apetitas. Tuo niekada negalėjau pasidžiaugti.
– Kaip jautėtės matydamas scenoje šokančią besilaukiančią žmoną?
Adomas: Jei manęs kas būtų klausęs, ar sutinku, kad Ieva šoktų spektaklyje, būčiau nesutikęs. Ar aš bandžiau ją nuo to atkalbinėti? Ne.
Mačiau, kad ji tuo dega. Žinoma, man buvo šiek tiek nejauku. Tačiau net gydytojai pataria, kad keičiantis aplinkybėms nereikia stabdyti savo gyvenimo.
– Neretai vyrai, kol jų žmonos laukiasi, tampa sentimentalesni, net priauga svorio.
Ieva: Abu kartus nėštumo pabaigoje pastebėjau, kad Adomas keliais kilogramais pasunkėjo.
Adomas: Gal ir papilnėjau kartu su žmona, nors nevalgau daugiau nei įprastai.
Ieva: Kartais atrodydavo, kad vyras pamiršta, jog laukiuosi, nes ir aš pati pamiršdavau. Bet kai laukiesi, emocinė būsena nebūna visiškai stabili. Nuotaika dažnai keičiasi.
Vyras tuomet stengiasi elgtis išmintingai. Kartais jam tai pavyksta, kartais ne. Laukiantis pirmojo kūdikio mums emociškai buvo sunkiau. Ne visada suprasdavau, kas man vyksta, o Adomui nebuvo lengva priimti manęs staigiai pasikeitusios.
Adomas yra labai jautrus. Jis tapatindavosi su mano nuotaikomis. Pavyzdžiui, sakydavo: „Tu tik neverk, nes man tada labai bloga.“ O kai laukiausi antrojo vaiko, jis pasakė: „Kaip gerai, kad turėsime dar vieną vaiką, bet būtų gerai, kad nereikėtų gimdyti, nes tau pirmąkart buvo sunku.“
Adomas: Dalyvavau gimdyme ir mačiau, kaip mano moteriai nelengva tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Ir dar visi tie devyni mėnesiai – su nuotaikų kaitomis.
– Kaip pasikeitė jūsų santykiai gimus vaikams?
Ieva: Į savo vyrą išmokau žvelgti ne tik kaip į partnerį, bet kaip į vaikų tėvą. Mes išėjome didelę emocinę mokyklą, į kurią patenkama tik turint vaiką. Patyrėme nemažai išbandymų.
Nesvarbu, kiek žmogui metų, pirmojo vaiko gimimas yra ne tik išskirtinis stebuklas, bet ir santykių su vyru išbandymas. Mudu su Adomu esame skirtingo amžiaus, tačiau gimus dukteriai tapome lygiaverčiais partneriais, nes nė vienas anksčiau neturėjome tokios patirties.
– Jums buvo 22-eji, kai kūrėte šeimą. Ar lengvai prisitaikėte prie sėslesnio gyvenimo būdo?
Adomas: Jeigu būčiau nenorėjęs tos santuokos, nebūčiau Ievai pasipiršęs. Nebuvau naivus ir nemaniau, kad tėvystė bus tik malonumas. Žinoma, mudu su Ieva šeimos gyvenimą įsivaizdavome truputėlį kitaip.
Reikėjo išmokti prisitaikyti prie kito žmogaus, mažiau išsimiegi. Tačiau pokyčiai aplaužo žmogaus egoizmą. Aš labai mėgstu kompanijas, būti su draugais, bendrauti.
Dabar daugiau laiko praleidžiu su šeima. Tenka atsisakyti anksčiau buvusių įprastų dalykų. Bet su Ieva turime pomėgių ir nenuobodžiaujame. Man patinka važinėtis kartais, puikiai išsikraunu. Ievai labiau reikia ramybės, ji geriau atsipalaiduoja medituodama. Taip pat Ieva mėgsta baseiną, pirtis.
– Kartą prasitarėte, kad kai gimė duktė, neberandate laiko vyrui ruošti valgio, todėl jam tenka misti kebabais.
Adomas: Aš tikrai kartais neatsisakau kebabų. Nebijau to prisipažinti. Tik jais nepiktnaudžiauju.
Ieva: Aš neslepiu, kad vaikų gimimas sukėlė chaoso, daug ką apvertė aukštyn kojomis. Gyvenant be vaikų man buvo smagu tvarkytis, skalbti, ruošti valgį, o dabar daug ko paprasčiausiai nespėju.
Dukra jau viską šluoja iš stalčių, pila ant žemės makaronus, miltus. Bet išmokau nesureikšminti smulkmenų. Ir taip esu kiek chaotiška, kartais man sunku susidėlioti į rėmus, nevėluoti, spėti dabar jau su dviem vaikais kur nors išsiruošti.
– Minėjote, kad sąmoningai vengiate civilizacijos. Ar nesinaudojate šiuolaikinėmis technologijomis? Gal daug laiko praleidžiate gamtoje ar turite kokių nors sveikuoliškų ritualų?
Ieva: Mėgstame pabėgti nuo civilizacijos. Bet tai galime padaryti vasarą per atostogas. Tuomet išlekiame į kaimą, gamtoje pailsiname smegenis.
Būtų gerai gyventi be televizoriaus, interneto. Nežinau, ar tai yra įmanoma.
Aš vengiu nesveiko, nekokybiško maisto. Beveik visai nevalgau mėsos. Man patraukli žaliavalgystė, nors apie ją dar neturiu daug žinių.
Nešioju drabužius tik iš natūralaus pluošto, man patinka vasarą vaikščioti basai. Prisimenu, kai laukiausi pirmo vaiko, paskutiniais nėštumo mėnesiais pabusdavau su tekančia saule. Atrodė, tarsi vaiko vidinė energija būtų glaudžiai susijusi su natūraliais gamtos dėsniais.
Adomas: Aš esu tradicinis vyras. Žaliavalgystė manęs nevilioja, man reikia mėsos.
Mano tėvai kaime turi sodybą, anksčiau ten su Ieva lankydavomės dažnai. Dabar rečiau, nes sodyboje yra minimalūs patogumai, o auginant mažus vaikus reikia, kad buitis neapsunkintų gyvenimo. Mes įsikūrę Vilniaus pakraštyje, šalia namų turime šiek tiek žalumos.
Nors esu jaunas, bet nesu didelis šiuolaikinių technologijų gerbėjas. Kurį laiką su Ieva neturėjome televizoriaus ir buvo labai smagu. Bet kartais ir jo norisi.
Dabar daugelis žmonių naudojasi išmaniaisiais telefonais. Aš pažįstamų prašau atiduoti senus, bet veikiančius mobiliuosius telefonus su mygtukais, nes man patogiau jais naudotis ir jie patvaresni. Kažkodėl manau, kad Ieva labiau linkusi į naujoves ir jas visas mielai išbandytų.
– Kuris iš jūsų romantiškesnis? Kokias dovanas vienas kitam dovanojate?
Ieva: Adomo dėka namuose vazoje beveik niekada nenuvysta gėlės.
Adomas: Didelių staigmenų neruošiame. Geriau daryti vienas kitam smulkius darbus, bet nuolat. Ievą vis dar stebina, kad aš jai be progos gėlių dovanoju. Kartais močiutėms paliekame dukterį ir išvažiuojame kur nors pasibūti.
– Ar kartu pašokate?
Ieva: Niekada. Vestuvinį valsą iš vakaro parepetavome virtuvėje.
Adomas: O kur šiais laikais galima smagiai pašokti? Klube arba šokių salėje. Į klubus nevaikštome. Mokydamas šokti kitus tiek prisišoku, kad grįžęs namo šokti nebenoriu. Be to, Ievai ne itin patinka sportiniai šokiai, o aš per daug nesižaviu šiuolaikiniais.
– Kas yra jūsų santuokos variklis?
Ieva: Kai dėl ko nors nesutariame, stengiamės išsikalbėti, įsiklausyti vienas į kitą. Juk kiekviena šeima išgyvena pakilimų ir nuosmukių. Viskas yra tarsi pamokos, padedančios pasiekti kitą kokybę. Patirties į kišenę neįsidėsi, tik į širdį.
Adomas: Esame jautrūs, bet stengiamės į daug ką žvelgti su humoru. Kai kyla aštresnis pokalbis, kaip karštakošiai pasirėkaujame, bet galiausiai imame šypsotis, nes kuris nors vienas pasuka pokalbį kita linkme.
Ieva: Norime išmokti į sudėtingesnę situaciją žvelgti iš šalies, pakilti virš problemų.
Adomas: Aš labiausiai vertinu Ievos supratimą. Žinau, jai nepatinka, kad daug dirbu, bet juk reikia užsidirbti duonai. O kai Ievai būna bloga nuotaika, tuomet stengiuosi suprasti, kad tokia būsena laikina ir tuoj praeis.
