Stoties vedėjo darbas reikalavo visko – paukščiai skrido nuo ryto iki vakaro, o kai jie neskrido, reikėjo skubiai iki žiemos suremontuoti neprižiūrėtus pastatus su išdaužytais langais, nuo vėjo plyšo paukščių gaudymo tinklai, o juos nuleidinėti turėjusi elektra dingdavo – to paties vėjo neišlaikę trūkinėjo elektros laidai.
Penkeriems metams valdžia paskyrė L. Jezerskui šį darbą, kad šiek tiek stotį aptvarkytų.
Penkeri metai pavirto į keturiasdešimt įvairiausių išbandymų metų.
„Aš tikrai po laiminga žvaigžde gimęs, – šypsosi Leonas. – Man padėjo visi angelai ir velniai. O žinot kodėl – ogi valgau lakštingalų liežuvėlius, tai ir mano lakštingala visiems gražiai čiulba. O kai visi girdi gražią šneką, tai ir padėt nori“, – juokais nuleidžia klausimus, kaip jam sekdavosi neįtikėtinus darbus stotyje padaryti.
Juk sovietmečiu visko trūkdavo, jei naujiems tinklams reikėdavo nestandartinės formos stulpų, tai jų tekdavo ieškoti kad ir Kaliningrado srityje esančiuose kariniuose jūrų uostuose. Jei pritrūkdavo stočiai skirtų pinigų tvirtinimo detalėms – likimas atnešdavo ekskursiją iš Charkovo metalo gamyklos.
Arbata, „sliekai“ (taip Leonas Jezerskas vadindavo ungurius), skanaus vyno butelaitis (taip „Dainavą“ vadindavo svečiai iš Rusijos ar Ukrainos) – ir po kokio mėnesio atrieda sunkvežimiai su reikiamomis detalėmis. Už tuos pačius „sliekus“ trūkinėjantys elektros laidai buvo pakeisti į požeminį elektros kabelį, o bangų ir ledo lyčių ardomą Ventės iškyšulį ėmė saugoti tvirtas molas.
Už ką „sliekai“, juk ir sovietmečiu ar prieš 15 metų jie buvo nepigūs. Pasirodo, už atlyginimą. Taip, taip, jūs visai nesuklydote, pasirodo, galima už savo pinigus pirkti dovanas, kad įtaką ar valdiškas medžiagas turintys asmenys padėtų pastatyti valdiškus įrenginius, reikalingus visuomenės tikslams. Šiandien nuolat skaitant apie plaunamus projektų pinigus, sunku suvokti, kaip pinigų srovelė gali tekėti priešinga kryptimi. O pasirodo, gali.
Bet Ventės ragas turėjo kerų, kurie ne vieną pavertė jo gerbėju, norinčiu kaip nors padėti. Ir be „sliekų“. Tokiu visišku Rago fanu buvo Pranciškus Zubė, Šilutės melioracijos viršininkas, padėjęs ir molą, ir tinklus statyti. Kai 2001 metais Leonas Jezerskas gavo Šilutės garbingiausią apdovanojimą „Sidabrinę nendrę“, tai čia pat norėjo jį Zubei ir atiduoti.
Nereikėjo – po kelių metų nendrė buvo įteikta ir šiam Ventės rago entuziastui.
Kitoje Lietuvos pusėje nuošalioje miško trobelėje gyvenantis Kazimieras Giniūnas, kadaise buvęs Leono Jezersko studentas, o vėliau – tiesioginis viršininkas, neslepė džiaugsmo: „Mačiau ne kartą per televizorių, kokį puikų molą Leonas pastatė, kaip gerai Ragą apsaugo nuo pavasarinių ledo lyčių, jau gal ir švyturį būtų nugriovę, jei ne molas ir akmeninis išklotas krantas“.
Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejaus direktorė Nijolė Gulbinienė vadina L. Jezerską „Žmogumi trys viename“ – ornitologas, statybininkas ir konstruktorius. Didžiausias jo, kaip konstruktoriaus, išradimas – zigzaginiai tinklai. Kadaise buvo nupirkti brangūs užsieniniai japoniški voratinkliniai tinklai, kuriuose žūdavo įsipainioję paukščiai, tai juos, greitai nukabinę, Ventės ornitologai ėmė sukti galvą – kaip gaudyti smulkiuosius sparnuočius.
„Penkerius metus dirbo mano kompiuteris, – parodė L. Jezerskas į savo galvą. – Sukosi programa ir gimė zigzaginiai tinklai, kur paukštis pakliūna, skraido viduje, neprispaustas, neįsipainiojęs, pusiau laisvas, kol ornitolgai jį iš galutinės kameros paima ir sužieduoja. Tuos tinklus tuoj perėmė ornitologai iš Estijos, iš Sankt Peterburgo, vėliau dar kelios Europos šalys, net Argentina ir Malaizija. Lietuviams nereikia verkti, kad jie mažesni, kad nieko negali. Nereikia nosies nuleist – viską jie gali.“
Iš viso L. Jezersko sužieduota apie 900000 paukščių. Ne vien Ventės rage, prieš tai buvo lizdų stebėjimai Dzūkijos ir Vidurio Lietuvos miškuose. Ekspedicijos Komandorų salose, Tadžikijoje, Gruzijoje, Abchazijoje. Ir visur paukščiai. Daugybė turistų grupių klausėsi Leono Jezersko pasakojimų apie žiedavimą, vienam kitam smalsesniam leidžiama kokį paukštelį savom rankom sužieduoti.
Ir beveik nebuvo nė vienos grupės, kurioje Leonas nebūtų radęs aukos savo klastingjam klausimui.
„Ar pirmą kartą žieduojate?“ – Leonas klausia kokios nors jaunos damos su vestuviniu žiedu ant piršto. Ši nuraudusi iš susijaudinimo – ne juokas gi, gyvas paukščiukas rankoje – „Pirmą, pirmą.“ O tada jau Leono ataka: „Į bažnyčią ar vaikštot? Tai va pasisakykit, kad melavot.“
Visa kompanija juokais leipsta, o dama dar nieko nesupranta. Dar linksmiau visiems.
Kiek dar šimtų juokingų, keistų ir visai nejuokingų istorijų glūdi devyniasdešimtmečio atmintyje. Kiekviename pokalbyje paskutinė istorija visada būna optimistinė.
Kaip kad ir ši: „Ar žinot, kad Lietuvos paukščiai niekada nebuvo praradę nepriklausomybės? Visą sovietmetį dėdavom žiedus su užrašu „Lituanica“.
