„Taip, – įsitikinusi J. Šležaitė ir net nelinkusi nuolaidžiauti. – Šalia savęs įsivaizduoju tik labai stiprų ir taip pat sėkmės lydymą vyrą.“
Septynerių metų darbą – operinio dainavimo ir pedagogikos studijas – vainikavo ne tik magistro diplomas, bet ir pagrindinis – Aidos – vaidmuo to paties pavadinimo Dž. Verdžio operoje.
- Jaučiatės laiminga?
– Dar dabar jaučiu tą euforiją, kaip ką tik po premjeros. Tai toks ypatingas jausmas, kurio su niekuo nesulyginsi. Aidos vaidmuo Estijoje, Tartu miesto teatre „Vanemuine“, – pagrindinis konkurso „Klaudia Taev“, kurį laimėjau 2013 m., prizas. Man tai didelis įvertinimas ir, manau, pasitikėjimas kaip bet kuriam solistui.
- Kas dainininkui yra ši specialybė?
– Pirmiausia tai visiškas atsidavimas. Vienintelis teisėtas meilužis dainininkams – dainavimas. Taip, tai sunkus ir alinantis darbas, bet ir neapsakomas malonumas. Procesas, kuris vyksta lavinant dainavimo įgūdžius, pasiruošimas spektakliams ir euforija po premjeros – su niekuo nesulyginamas jausmas. Tikriausiai, toks laimės pojūtis apima tik pilotus, pirmą kartą pakilusius į dangų.
- Sakoma, kad jeigu karjeros kreivė kyla aukštyn, asmeninio gyvenimo – proporcingai leidžiasi žemyn, su retomis išimtimis. Negąsdina tai?
– Aš manau, kad visada reikia kalbėti ir tikrai galima rasti sprendimą. Jeigu namuose tyla, kažkas yra negerai. Kai moteriai sekasi geriau, vyrui ne visada lengva tai išlaikyti, nepaisant to, kad antroji pusė tuos iššūkius jam kelia visai nesąmoningai.
Santykiai su scenos žmogumi reikalauja dar daugiau išbandymų. Kalbu ne tik apie dažnus išsiskyrimus, nuolatines gastroles, bet pirmiausia – apie pasitikėjimą. Ar šiuo atveju galima rasti kokį nors sprendimą? Taip, galima ir netgi būtina visada ieškoti kompromisų: derinti koncertų datas, vykti kartu į gastroles ir t. t. Reikia tik noro.
- Ko reikia, kad abiem – ir vyrui, ir moteriai – tas noras atsirastų?
– Pirmiausia reiktų nepamiršti, jog porą sudaro du žmonės. Juk žmogui visko duota po du: dvi rankos, akys, kojos. Taip ir su pora: turi būti du, nes vienas nieko padaryti negalės.
Žinoma, sunku paminti savo principus, kai ko atsisakyti, tačiau kartais reikia nematyti ir negirdėti. Tik tokiu atveju bus pasiektas kompromisas, kai vienokioje ar kitokioje situacijoje vienas žmogus pabus „protingesnis“.
Tiesiog nori būti su žmogumi ir sąmoningai supranti, kad bus situacijų, kai reiks atsisakyti savęs.
- Koks vyras galėtų užkariauti jūsų širdį?
– Dažnai pagalvoju, kad tai galėtų būti menininkas, dainininkas, tai yra žmogus, kuris gerai supranta, kas yra scena, ką reiškia pasirodymai, galintis atlaikyti įvairų spaudimą – dėmesį, pavydą, apkalbas.
Juk be to neįsivaizduojamas scenos žmonių gyvenimas. Šalia savęs įsivaizduoju tik labai stiprų ir taip pat sėkmės lydimą vyrą. Kodėl? Nes jeigu vienam partneriui sekasi geriau, kitam – prasčiau, tarp žmonių atsiranda trintis.
Aš to visai nenoriu. Man reikia stipraus, supratingo žmogaus, tokio, kuris palaikytų ir suprastų. Kai moteriai sekasi geriau, vyrui ne visada lengva tai išlaikyti.
- Ar šiuo atveju galima rasti kokį nors sprendimą?
– Taip, galima ir netgi būtina. Supratingumas ir vidinė stiprybė yra du kertiniai dalykai. Kita vertus, mano antroji pusė ne menininkas, galbūt taip tik geriau: jis racionalesnis ir laiko mane arčiau žemės bei neleidžia kažkur skrajoti. Manau, jis yra atsvara mano meniškam būdui.
- Iš to, ką kalbate, atrodo, kad dar pati gerai nežinote, kokio vyro jums reikia... Viena vertus, jus galėtų suprasti menininkas, kita vertus – norite, kad vyras būtų ir racionalaus prado. Ar sunku jus supančioti meilės saitais?
– Nieko nereikia pančioti. Virvės ilgai nesulaiko. Gaila, kad abiejų pradų – meniškumo ir racionalumo – negalima sudėti į vieną. Idealių, deja, nėra. Aš greitai įsimyliu. Meilė yra mano gyvenimo variklis. Tačiau tikrąją meilę duodu tam žmogui, kuris yra šalia. Kai jaučiu, jog nebedarau sau, o darau tik jam, vadinasi, aš jau esu supančiota.
- Esate stipri moteris. Kokio žmogaus jums reikia: į kurį galėtumėe atsiremti, pasiguosti ar kuris apipiltų dėmesiu, mokėtų kartu pasidžiaugti?
– Tokio vyro, kuris yra ir bus šalia manęs: į jį galėsiu ir atsiremti, ir dėmesio sulaukti. Sutikite, kiekvienai moteriai reikia dėmesio. Scenos moteriai apskritai to dėmesio reikia labai daug, tai – mano „trūkumas“. Nors kartais jau abejoju, ar toks apskritai egzistuoja (juokiasi).
Esu susidūrusi ir su vyrišku pavydu, kai žmogus tiesiog negali būti kartu, nes moteriai geriau sekasi. Pastebiu, kad moterys, kurioms sekasi, gąsdina vyrus. Ne tik todėl, kad jos labai savarankiškos, turi savo nuomonę, bet ir dėl gebėjimo kartais aiškiau matyti tikslą ir kryptingai eiti link jo.
O vyrai neretai nori, kad šalia būtų paprasta moteris, kuri apgaubtų namus šiluma. Sutinku, to irgi reikia, aš taip pat mėgstu gaminti maistą, man patinka būti namuose. Beje, sutapimas ar ne, tačiau jei namuose neruošiu valgyti, tai pirmas ženklas, kad tarpusavio santykiuose kažkas yra negerai.
- Koks yra idealus šeimos modelis? Ar apskritai scenos žmonės gali sukurti darnią šeimą?
– Žinoma, gali. Nepaisant visų užkulisių, pagundų, muzikai tikrai gali gyventi drauge. Man pavyzdys yra mano dėstytojų Vladimiro Prudnikovo ir Nijolės Ralytės šeima. Jie kartu daugybę metų – scenoje partneriai, vyras ir žmona namuose. Malonu matyti, kai tos pačios profesijos žmonės kartu eina per gyvenimą.
Manau, tai labai sunku, nes būnant visur kartu reikia išmokti nevarginti vienam kito nuolatiniu buvimu, neatsibosti ir kaskart rasti, kuo sudominti, patraukti. Tai yra tikras iššūkis.
P. Coelho savo romane „Nugalėtojas lieka vienas“ parodo, kad žmogus, pasiekęs savo tikslą, nebūtinai jaučiasi laimingas.
- Muzikos pasaulyje nemažai pavyzdžių, kai dėl scenos aukojama šeima, vaikai. Ką apie tai manote?
– Kraštutinumai gyvenime apskritai nėra gerai, stengiuosi jų vengti. Jeigu kalbame apie vaikus, aš tikrai ateityje save matau kaip mamą. Neabejoju, kad viską įmanoma suderinti. Man pavyzdys yra tų pačių Prudnikovų dukra, taip pat operos dainininkė Ieva Prudnikovaitė: su savo mergyte važinėja į gastroles ir sugeba suderinti motinystę, moterystę, šeimą. Vadinasi, įmanoma.
Kita vertus, aš niekada savęs neįsivaizdavau ir dabar neįsivaizduoju vien kaip karjeros moters. Taip, turiu daug planų, ką norėčiau pasiekti kaip dainininkė, tačiau man lygiai taip pat reikia žmogaus, prie kurio aš galėčiau prisiglausti grįžusi arba kuriam galėčiau paskambinti ir papasakoti, kaip man kas nors pavyko, arba pasiguosti. Manau, tokio šilto žmogiško bendravimo reikia visiems, nesvarbu, į kokias karjeros aukštumas nori įkopti.
- Dėl motinų, kurios vienu metu ir dirba, ir vaiką augina, yra prieštaringų nuomonių. Ar verta dėl scenos atsisakyti to jausmo, kai gali ramiai mėgautis motinyste?
– Mano vyras turėtų turėti visą komplektą savybių, kad šalia jo jausčiausi laiminga. Esu susidūrusi ir su vyrišku pavydu, kai žmogus tiesiog negali būti kartu.
Kita vertus, aš niekada savęs neįsivaizdavau ir dabar neįsivaizduoju vien kaip karjeros moters. Pirmiausia, nereikia galvoti, kad vos pagimdžiusi moteris iš karto grįžta į sceną. Aišku, visaip būna, bet daugeliu atvejų organizmas tiesiog pats viską sustato į vietas: pasikeičia moters kūnas, hormonai, kvėpavimas, būna, kad ir metus negali dainuoti.
Pirmiausia, nereikia galvoti, kad vos pagimdžiusi moteris iš karto grįžta į sceną. Aišku, visaip būna, bet daugeliu atvejų organizmas tiesiog pats viską sustato į vietas: pasikeičia moters kūnas, hormonai, kvėpavimas, būna, kad ir metus negali dainuoti. Nors kai kurioms moterims pagimdžius atsiveria kažkokios vidinės čakros ir balsas tiesiog „veržiasi“ skambėti.
Be to, dabar šeimos modelis keičiasi ir aš labai dėl to džiaugsiuosi. Nebūtinai moteris laiko visus keturis namų kampus, vyrai noriai ne tik dalyvauja namų ruošoje, bet ir eina tėvystės atostogų. Ir man tai atrodo visiškai natūralu, juk vaikelis yra abiejų.
- Sakoma: žmogus planuoja, o kažkas iš aukščiau ima ir viską perplanuoja. Ar turite atsarginį planą gyvenime?
– Jeigu kalbame apie muziką, kol kas neturiu plano „B“, dar reikia daug ką nuveikti ir pasiekti. Dabar yra tik planas „A“.
Jeigu nedainuočiau scenoje, mielai dėstyčiau operinį dainavimą. Man jau yra tekę tai daryti. Labai smagu stebėti, kaip jaunas žmogus tobulėja, o jeigu ne – tai dar didesnis iššūkis to siekti.
O žvelgiant iš moteriškos pusės, man tas atsarginis planas būtų šeima. Jeigu matyčiau, kad tikrai atsirado tas žmogus, dėl kurio verta atsisakyti muzikos bent jau kuriam laikui, nedvejodama jį rinkčiausi. Aišku, tai nereiškia, kad visiškai atsisakyčiau dainavimo, tokiu atveju aš nebūčiau aš, nes dainavimas yra dalis manęs.
