Jurgita
NORIU Į PASAULIO KRAŠTĄ.....
Taip visada sakydavau kai būdavau pavargusi, nusiminusi ar jausdavausi nelaiminga. Dirbau bendrovėje. Turėjau ir savo verslą. Šeima, namai.... gyvenau kaip ir daugelis žmonių. O paskutiniu metu vis dažniau ir dažniau pagalvodavau apie tą vietą.
Kad ir kaip banaliai skambėtų, vieną dieną viskas pasikeitė. Vienus dalykus praradau, tačiau gavau galimybę savo akimis pamatyti tą, nežinia, kur esantį pasaulio kraštą. Visų draugų ir pažįstamų nuostabai, turėdama tik mamos palaiminimą ir begalinį savo sūnaus Vytauto palaikymą, susikroviau lagaminą ir sausio 6 dieną palikau Lietuvą.
Mano tikslas – Ušuaja Ugnies Žemėje.
Atskristi į Argentinos Patagoniją man prireikė trijų parų. Su persėdimais, laukimais, 14 valandų skrydžiu.
Bet viskas vyko sklandžiai. Bagažas nedingo, lėktuvai skrido be gedimų. O ir aš, kaip ne keista, nepasimečiau. Nors taip toli ir viena skridau pirmą kartą.
Jau sėdėdama lėktuve į Ušuają, pasidžiaugiau savimi ir nekantriai ėmiau laukti nusileidimo. Na, ne vien tik nusileidimo. Laukiau, žinoma, ir mane pasitinkančio Audriaus. Čia ir buvo siurprizas.
Lėktuvas atskrido beveik pusvalandžiu anksčiau nei buvo nurodyta mano biliete. Pasiėmiau bagažą, išėjau į salę, o manęs niekas nepasitinka. Mano bendrakeleiviai jau išsiskirstė, aš pradėjau truputį nerimauti. Kaip visada tokiais atvejais, pastebėjau, jog mano telefonas išsikrovęs. Taigi, paskambinti niekam negaliu, kur eiti nežinau. Bet ir čia viskas baigėsi laimingai. Audrius mane pasitiko.
Vasara, bet panaši į lietuvišką rudenį
Ušuaja pasitiko mane lietumi ir šaltu vėju. Nors čia ir vasara, bet panašiau į lietuvišką rudenį. Be striukės ir kepurės šalta. Audrius man paaiškino kuo šioje vietoje skiriasi žiema nuo vasaros.
Pasirodo, vasarą reikia tik dviejų kelnių. O aš naiviai tikėjau, jog šioje pasaulio pusėje rasiu vasarą ir pabėgsiu nuo žiemos. Pasigavome taksi ir nuvažiavome į prieplauką, kur stovėjo Audriaus burinis laivas „Taura“.
Su visais lagaminais iki laivo mane nuvežė jachtklubo prižiūrėtojas Gustavo. Beje, nepaminėjau argentiniečių išvaizdos. Palyginus su manimi, jie visi labai maži. Labai keista matyti tamsius veidus.
Moterų figūros toli gražu neprimena europiečių. Kojos trumpos, liemens beveik nėra. Tačiau tai labai draugiški žmonės. Pietų Amerikoje įprasta gatvėje (ypač mažesniuose miesteliuose) su visais sveikintis, o susitikus kokį pažįstamą būtinai pasibučiuoti į abu skruostus. Iš pat pradžių tai buvo labai keista.
„Taura“ mažas laivelis, jo ilgis – vos 9 metrai. Yra miegamasis, salonas, mažytė virtuvėlė. Po kelių dienų pradėjau apsiprasti „Tauroje“ ir net pastebėjau, kad vietos pakanka.
Žinoma, buvo keista priprasti prie miniatiūrinės virtuvės, laivo spintelių ir mažutės dujinės plytelės. Jei išgirdus žodį „jachta“ jums prieš akis iškyla didelis, baltas, gražus laivas su visais patogumais, turiu jus nuvilti. Tai ne apie mus.
„Tauroje“ didžiausias patogumas – jūrinis tualetas, kuriuo dar ne taip paprasta išmokti naudotis. Jokio dušo, šaldytuvo, skalbimo mašinos ir kitų mums taip įprastų buitinės technikos stebuklų.
Skalbimas – tikras iššūkis laive. Tenka prisiminti močiutės „skalbimo mašiną“ – trintuvę. Žinoma, čia jos ir su žiburiu nerasi. Audriui tenka nemenka užduotis (su ja jis susidoroja puikiai) iš medžio pagaminti man trintuvę.
Tai pati geriausia daugiafunkcinė „skalbimo mašina“, Audriaus dar naudojama vietoje suolo plaukiant valtimi. Taigi, kibiras karšto vandens, trintuvė ir virtuvės grindys pilnos vandens.
Taip atrodo mano skalbimo diena. Taupome gėlą vandenį, todėl iš pradžių skalauju sūriu iš už borto. Malonumo nedaug, nes vanduo šaltas.
Skalbinius išdžiaustau laivo denyje visai nekreipdama dėmesio į stipėjantį vėją. Ir štai – pirmi nuostoliai – į Biglo kanalą nunešti keli mano rūbai. Taip gavau pamoką, kad su Patagonijos vėju juokauti negalima.
Maudymasis mums taip pat – rimta ceremonija. Tenka užvirinti nemažą kiekį vandens, supilti jį į kibirą, sumaišyti su šaltu ir perpilti į specialų plastikinį maišą, gamintojų skambiai pavadintu „saulės dušu“.
Kabiname jį palubėje virtuvėje ir taip prausiamės. Gerai, kad vanduo nuo grindų nubėga į žemiausią laivo dalį, iš kur yra išpumpuojamas. Kitaip tektų vandenį semti nuo salono grindų.
Mūsų tikslas – ne būti Argentinoje, o kilti Čilės pakrante, todėl greitai pradėjome ruoštis tai kelionei. Tikrinau, skaičiavau, kiek ir kokių turime maisto atsargų.
Audrius pirko degalus, keitė variklio tepalus. Abu lakstėme po parduotuves, pirkdami reikalingų daiktų.
Reikėtų paminėti, kaip aš sugebėjau priimti pirmą krikštą vandeniu. „Taura“ stovėjo ne prie molo, o nuleidusi inkarą toliau nuo kranto.
Pasiekti krantą buvo galima, tik plaukiant valtimi. Aš lipau į ją ir kažkokiu būdu sugebėjau įkristi į vandenį. Nors ir vasara, bet vandens temperatūra – vos 4 laipsniai. Audrius ir jo draugas Antonio mane sėkmingai ištraukė. Audrius puolė mane girdyti arbata su romu, pakišo po karštu dušu.
Mano nuotykis baigėsi laimingai. Buvo linksma. Kitą dieną jachtklubas jau žinojo apie mano maudynes. Ir visi būtinai turėjo pajuokauti, net žadėjo padovanoti asmeninį gelbėjimo ratą.
Vykti į Argentiną su turistine bendrove, vadinasi, nepamatyti nieko. Šios šalies atmosferą įmanoma pajusti tik čia gyvenant. Man atrodė, patekau į kažkokį sunkiai suvokiamą pasaulį.
Europietiškos taisyklės čia nebegalioja. Argentina labai įdomi šalis. Kaip patys argentiniečiai sako, tai ne šalis, tai tokia vieta planetoje. Palyginus su Europa, čia labai nešvaru.
Argentiniečiai nesivargina tvarkyti aplinkos. Nei gatvėje, nei apie savo kieme. O indėnai gyvena kaip kokie mūsų čigonai. Nei vietiniai gyventojai, nei turistai negali pasikeisti valiutos bankuose. Tai draudžiama.
Turistai turi surinkti krūvą popierių ir tai ne visada bankas parduos. Todėl čia nelegalios valiutos keityklos tiesiog klesti. Ir kursas gatvėje žymiai geresnis nei banke.
Ušuajoje rūbų parduotuvės orientuotos į turistus, didelės kainos. Jie atvyksta į šį miestą žiemą slidinėti, vasarą – plaukti į Antarktidą.
Vietiniai gyventojai pamišę dėl matės. Ją geria iš specialių puodelių per sidabrinį šiaudelį (bombija). Dažnai gali pamatyti net gatvėje nešantis termosą su mate ir tuos puodelius.
Kavos geriama mažai ir ji labai neskani (lyginant su lietuviška).
Oras Patagonijoje keičiasi labai greitai. Per dieną galima pajusti visus keturis metų laikus. Saulės būna nelabai daug, o vėjo – sočiai. Reikia pamatyti, kaip visi džiaugiasi gražiu oru.
Žmonės eina pasivaikščioti krantine, ten pasistato sulankstomus staliukus ir užkandžiauja, kalbasi, mezga, skaito. Vaikai važinėja dviračiais.
Prie namų specialiose kepsninėse kepama mėsa. Tai vadinama asado. Kepsninė – tai parija, o pastatas kur kepama mėsa vadinamas kinčio. Jautienos gabalas ištrinamas druska ir kepamas ant karštų žarijų. Labai skanu, bet jokios fantazijos. Apie kokį nors marinavimą nėra net kalbos. Folijoje kepamos paprikos, bulvės, svogūnai.
Mieste yra keli prekybos centrai. Jie panašūs į Lietuvos prekybos centrus, tik gerokai mažesni. Keista matyti jų apsaugos darbuotojus su neperšaunamomis liemenėmis, bet be ginklo.
Dar įdomiau – vos ne su kiekvienu pirkėju apsaugininkai pasisveikina, klausia, kaip sekasi.
Maisto produktai nuo lietuviškų skiriasi kokybe, įvairove ir, žinoma, kaina. Jautiena labai pigi. Kilogramas – apie 2 eurus. Tiek pat kainuoja trys litrai koka kolos. Bulvių kilogramo kaina 3 eurai. Kiaulienos nėra, tik vištiena. Jokių rūkytų gaminių.
Man, įpratusiai prie dūmu kvepiančio kumpio ir dešros, atrodė, jog nebus ką valgyti. Gerai, kad iš Lietuvos įsidėjau du gabaliukus rūkytos dešrytės ir oro uoste man jos neatėmė.
Užbėgant įvykiams už akių noriu pasakyti, kad tuos du gabaliukus baisiai taupydami pabaigėme valgyti po pusės metų.
Duoną taip pat tenka pamiršti. Skani juoda duonelė yra tik Lietuvoje, o Argentinoje – tik balta. Tiksliau – gaminys panašus į mūsų batoną.
Ušuajoje niekur neradau torto, tad savo 40-ą gimtadienį teko atšvęsti valgant ledus. Galėjau nusipirkti tik bandelių arba jų kalėdinį pyragą su džiovintais vaisiais.
Pyragas puikus, bet neįprasta, jog nėra net nieko panašaus į mūsų „Maximos“ pyragus ar tortukus.
Niekaip negaliu priprasti prie sūdyto sviesto, beskonio, varškę primenančio darinio, grietinėlės vietoje grietinės ir baisių daržovių.
Vaisiai ir daržovės atrodo lyg „nukankinti“. Juos atveža iš šalies šiaurės (kas yra gana toli), todėl salotos suvytusios, pomidorai supuvę, agurkai taip pat nekelia apetito. O krapai su petražolėmis išvis nebegali vadintis žalumynais.
Tačiau nepaisant išvaizdos, daržovių kainos gerokai didesnės nei Lietuvoje. Visa laimė, jog kopūstai ir morkos atrodo gana padoriai.
Gaminu iš jų salotas ir džiaugiuosi Audriaus apetitu jas valgant. Argentina – jūrinė valstybė, o žuvies nėra jokios: nei šviežios, nei šaldytos.
Bet prie visko priprantama. Taip ir aš po truputį pratinuosi prie kitokio maisto.
Ušuajoje gyvena Audriaus draugai Olegas ir Svieta iš Kaliningrado. Mes su jais dažnai susitinkame, einame į svečius. Taip nepastebimai prabėga trys savaitės.
Mūsų pasiruošimas kelionei eina į pabaigą. Belieka susitvarkyti dokumentus prefektūroje (kažkas lyg pakrantės policija). Ten ilgai pildėme įvairiausius dokumentus. Prefektūroje visi vaikšto su ginklais, labai rimti ir pasiruošę karui. Tik niekas nežino, su kuo jie ruošiasi kariauti. Gavome visus parašus.
Pasirašėme pasižadėjimą nevežti narkotikų ir neplaukti į Folklandų salas, kurios priklauso britams.
Einame į muitinę. Mane pralinksmino muitinės inventorius. Prie langelio padėtas nemažas lauko akmuo. Ant jo dažais užrašyta „ muitinės“. Pasirodo tuo akmeniu prispaudžiami atnešti dokumentai.
Tokia originali kanceliarinė priemonė nustebino tik mane. Vietiniams tai visai normalu. Visi dokumentai pasirašyti ir mes sausio 28 d. išplaukiame iš Argentinos į Čilę. Nuo Ušuajos iki Puerto Wiljamso apie 50 km plaukiant Biglo kanalu. Mums oras pasitaikė puikus.
Vėjo nebuvo, tai burių Audrius nekėlė. Plaukėme tik įjungę variklį. Biglo kanalas labai gražus. Iš abiejų pusių kalnai, miškai. Aplink jachtą sukiojosi pingvinai, tolumoje matėsi jūrų liūtų kolonija.
Plaukėme kanalo viduriu. Arčiau kranto auga jūržolės, vietinų vadinamos kačijujomis. Jų aukštis gali siekti 10 metrų. Pavojinga, jei propeleris jas įtrauktų. Tai – tvirtos žolės, auga ten, kur yra povandeninės uolos, nuo jų reikia laikytis kuo toliau.
Pavakaryje pasiekiame Puerto Wiljamsą. Skubame tvarkytis dokumentų, gauti turistinę vizą jau Čilės teritorijoje.
Puerto Wiljamsas iš pirmo žvilgsnio man pasirodė labai niūrus miestelis. Ir čia pilna šiukšlių. Gatvėse ganosi palaidi arkliai, laksto pulkai šunų.
Eidamas šaligatviu turi žiūrėti, kad neįliptum į kokį arklio blyną. Apsipratus miestelis pasirodė jaukesnis. Žmonės be galo draugiški. Visi būtinai sustos, pakalbins. Tik man sunku, kai nemoku ispaniškai. Tenka mirksėti akytėmis ir gražiai šypsotis.
Audrius mane pavaišino vietine duona. Ji vadinasi ajuja. Tai baltas paplotėlis. Labai skanu, ypač kai nusiperki dar šiltą. Nuo Puerto Wiljamso iki Antarktidos tik 600 km. Oras šaltokas.
Atvyksta daug turistų, kurie su čerteriniais reisais plaukia į Antarktidą. Todėl šis miestelis turi daug mažų parduotuvyčių, hostelių. Labai populiaru nenakvoti hostelyje, o tik nusipirkti vakarienę. Viena vakarienė žmogui kainuoja apie 25 dolerius.
Bus daugiau
