Šalies ypatumų ieško kaimuose
Panevėžio kraštotyros muziejaus Restauravimo ir konservavimo skyriaus vedėjas 54 metų Stanislovas Grubliauskas jau penkiolikti metai atostogauja dviračiu sukdamas ratus po Europą.
Per mėnesį jis numina kelis tūkstančius kilometrų, miega palapinėje, maudosi upėse ar ežeruose, o maitinasi dažniausiai rugine duona, rūgpieniu ir sūriu.
Ekologiškiausia transporto priemone į tolimas keliones S.Grubliauskas išsirengia kiekvienų metų liepą. Keliauja vienas. Per daug metų jau kirto 25 šalių ribas.
Tikslaus žygio maršruto iš anksto S.Grubliauskas neplanuoja, tik bendrais bruožais pamintija apie kelionės kryptį. Vėliau viską koreguoja orai, netikėtai šaunančios idėjos.
Prieš išvykdamas S.Grubliauskas nesėdi internete ir per įvairias vaizdo programas neapžiūrinėja kelių, sąmoningai neskaito informacijos apie vietovių ypatumus. Restauratorius viską nori atrasti pats. Stebinantys netikėtumai jam – žaviausia tokių kelionių dalis.
Ir šią vasarą S.Grubliausko maršrutas nesieks didžiųjų Europos miestų, vingiuos atokiomis svečių šalių vietovėmis, per girias, uolėtas pakrantes, kaimus ir mažus miestelius.
„Didmiesčių modernizmas visur panašus, o kaimuose pamatai etninius šalies ypatumus, gyvenimo būdą, tautinius skirtumus“, – tikina S.Grubliauskas.
Miegojo ir stikluose, ir dilgynėse
Prieš keliones panevėžietis specia-liai nesitreniruoja, tiesiog visus metus nepaleidžia iš rankų dviračio, kiekvieną savaitgalį numina po kelias dešimtis kilometrų.
Ilgiausias atstumas, kurį S.Grubliauskas įveikė per vieną dieną, yra 237 kilometrai.
Tamsiu paros metu jis nevažiuoja, žvalgosi atokesnės vietos ir statosi palapinę nakvynei.
„Teko nakvoti dilgynėse, darže, sode, ant stiklų, apleistuose namuose, ant uolos krašto, giliai krūmuose ir prie pat kelio. Yra buvę, kad myniau 70 kilometrų, kol radau vietą palapinei, nes vienoj pusėj buvo status skardis ir jūra, kitoj uola. Pagaliau dviejų metrų aukštyje išvydau nediduką iškyšulį, šiaip ne taip užsitempiau ant jo dviratį, dar užteko vietos susirangyti ir pačiam“, – pasakojo vyras, kaip netikėčiausiai praleido naktį.
Keliaudamas panevėžietis niekad nekuria laužo, neruošia karšto maisto, tad jo buvimo svetimoje valdoje šeimininkai dažniausiai nė nepastebi. Temstant pasistatęs palapinę vos išaušus jis stengiasi iš tos vietos dingti.
Pavadintas geležiniu žmogumi S.Grubliauskas kilsteli antakius. Kas čia tokio? Sėdi ant dviračio ir važiuoji. Svarbiausia, kad transporto priemonė būtų patogi, pritaikyta važiuotojo fizinėms savybėms.
„Nusiperka žmogus dviratį, nuleidžia sėdynę, važiuoja sulenktais keliais ir dejuoja, kad greit pavargsta, dviratis nepatogus“, – šypsosi dviračių entuziastas.
Keliai prie Kupiškio atrodė kalvoti
Kaip šovė į galvą po pasaulį žvalgytis, regis, tokiu alinančiu būdu – per pačius viduvasario karščius minant dviračio pedalus, nesinaudojant jokiais civilizacijos patogumais?
„Ko vaikystėje trūksta, tuo suaugusieji vėliau žaidžia“, – juokiasi ištvermingasis keliauninkas.
Panevėžiečiui nuo mažų dienų labai reikėjo dviračio. Vienas sulūžo, kitą pavogė, vėliau reikėjo ilgokai laukti, kol dėdė padovanos naują.
Paauglystėje jis vienu ypu buvo numynęs 50 kilometrų.
Svajonių dviratį vyras įsigijo tik sulaukęs 39-erių, kai 2000 metais draugai dviračių entuziastai jį pakvietė į dviejų dienų žygį. Tą kartą kompanija per dvi dienas įveikė 400 kilometrų.
„Šoko nepatyriau, bet grįžtant atgal kalneliai prie Kupiškio atrodė labai jau nemenki“, – sako pašnekovas.
Nuo tos vasaros tolimi žygiai dviračiu virto S.Grubliausko gyvenimo būdu.
Iš pradžių į keliones vykdavęs ne vienas, bet greitai supratęs, kad keliauti be kompanijos, kai prie nieko nereikia derintis ir varžyti savo laisvės, kur kas maloniau.
Šeimos tema vyras kalbėti nenori, pasako tik tiek, kad kadaise ją turėjo, o dabar gyvena vienas.
Per porą metų S.Grubliauskas dviračiu išmaišė visas Baltijos šalis, išvažinėjo visus visutėlius Lietuvos, Latvijos ir Estijos miestelius ir kaimus.
Vėlesnių kelionių atstumai vis ilgėjo. Užpernai S.Grubliauskas dviračiu pasiekė Graikiją, per mėnesį sukorė 5,5 tūkstančio kilometrų.
Pernai dviračiu keliavo per Lenkiją, Austriją, nusibeldė iki piečiausio Šveicarijos taško – Ženevos, namo grįžo per Vokietiją.
„Labai klaidūs Tiuringijos miškai, buvau pasiėmęs per stambų žemėlapį, tad teko paklaidžioti“, – prisipažįsta keliauninkas.
Į medį įlipa ir nesitreniravęs
Keliautojas yra pervažiavęs Italiją, Prancūziją, Lichtenšteiną, Makedoniją, Čekiją, Vengriją, Rumuniją, Juodkalniją, Bosniją ir Hercegoviną, Kroatiją, Ukrainą, Albaniją.
S.Grubliauskas dviračio nekeitė jau daug metų.
Tiesa, anuomet nusipirktą iš karto vežė pas gerą meistrą, kad pritaikytų jo ūgiui ir sudėjimui, perrinktų taip, kad būtų saugu ir patogu važiuoti ilgus atstumus.
Kasmet prieš kiekvieną kelionę S.Grubliauskas pakeičia kai kurias dviračio detales, atsargai įsideda 5 padangas, stipinų, grandinę.
Vykstančiųjų atostogauti galvasopė: kaip kuo daugiau daiktų sugrūsti į lagaminus. Dviratininko tokios problemos nekamuoja. Svarbiausia – įsimesti porą peilių, porą žiebtuvėlių, dokumentus, palapinę, miegmaišį ir pamainą drabužių. Visas turtas telpa į prie dviračio pritvirtintą kuprinę.
Tolimų išvykų, kai visą laiką reikia minti pedalus, S.Grubliauskas nevadina sportu.
„Tai nauda sveikatai ir pažinimo džiaugsmas“, – visą mėnesį trunkančią intensyvią fizinę veiklą apibūdina jis.
S.Grubliauskas sportavo tik mokykliniais metais, lankė laisvąsias imtynes. Vėliau jokiu sportu neužsiėmė.
„Sudėjimas toks, kad į medį įlipu, papildomai sportuoti nereikia“, – juokiasi jis.
Skurdas ir šiukšlės neišgąsdino
Tokią gausybę kilometrų keliaujant dviračiu nebūna jokių civilizacijos patogumų. S.Grubliauskas nestoja prie pakelės degalinių praustis. Rytinei higienai užtenka geriamojo vandens butelio. Rimtesnis maudymasis ir skalbimasis būna tada, kai pasiekia upę ar ežerą.
„Svarbiausia iš ryto nesiauti batų jų neiškračius, nes gali būti įlindęs skorpionas ar įsirangiusi gyvatė“, – moko dviratininkas.
Iš visų aplankytų šalių S.Grubliauskui egzotiškiausia pasirodė viena skurdžiausių Europos šalių Albanija.
„Visai kitoks gyvenimas, papročiai, šiek tiek musulmoniško pasaulio. Daugiau etninės kultūros nei kitose Europos šalyse, ji nėra paveikta Vakarų pasaulio įtakos. Vandens trūkumas, baisūs šiukšlynai, pakelėse nudvėsę gyvūnai, upėse plūduriuojantys kalnai šiukšlių. Pasienyje iškart pasitiko elgetos ir čigonai. Aplinkui tvyro šleikštus pamazgų dvokas“, – trumpai Albaniją apibūdino muziejaus darbuotojas.
Tačiau tokie įspūdžiai panevėžiečiui sukėlė ne pasibjaurėjimą, o smalsumą, norą geriau pažinti tą šalį. S.Grubliauskas dar kartą norėtų į Albaniją: „Mane traukia senoji apleista miestelių architektūra, įdomu pabendrauti su paprastais žmonėmis. Kai albanų bandžiau klausti, kodėl aplinkui tokia netvarka, atsakė, kad čia viskas gerai, jie taip įpratę, čia tiesiog tokie papročiai.“
Lygindamas pervažiuotas šalis S.Grubliauskas tvirtino, kad dviračių takai geriausi Slovakijoje ir Vengrijoje. Taip pat ten labai ramu. Toks įspūdis, kad miestukai pritaikyti pagyvenusiems žmonėms. Bendras išsivystymo lygis panašus kaip mūsų šalies, tik ten gerokai švariau.
Naktį pratūnojo debesyje
„Šveicarijoje jaučiausi lyg namie. Keistas jausmas, kažkas artimo, gal šalies mažumas tokį įspūdį sudarė?“ – panevėžietis pats stebisi, kad labiausiai išsivysčiusi ir brangiausia Europos valstybė kažkuo priminė Lietuvą, nors jai iki Šveicarijos, oi, kaip toli.
S.Grubliauską labiausiai žavėjo šveicarų požiūris į gyvenimą, paprasta buitis, didžiavimasis savo gyvuliais, paukščiais, ūkiu ir kaimiškais darbais. Pavergė vaizdas, kai miestelio gatve su paspirtukais pralėkė močiutė ir anūkai.
„Pas mus tokių dalykų gėdijamasi, o šveicaras, išmaišęs visą Europą, laimingas, kad jo šeima dirba ūkyje: melžia gyvulius, pjauna žolę, spaudžia sūrius, suka sviestą“, – įspūdžiais dalijosi keliautojas.
Su viena kalnuose gyvenančia ūkininko šeima panevėžietis susidraugavo.
Tą kartą kalnų keliu užvažiavo gan aukštai. Temo, pradėjo lyti, dviračio termometras rodė vos 6 laipsnius, teko dairytis, kur statyti palapinę nakvynei. Tolėliau matėsi tuščias viešbutis ir dar du neaiškios paskirties pastatėliai. Į vieną jų keliauninkas atrėmė dviratį ir netoliese ištempė palapinę.
„Tik rytą susivokiau, kad tūnau debesy“, – juokėsi pašnekovas. Jis buvo beveik trijų kilometrų aukštyje.
Jo link artėjo vietinis gyventojas, stumdamas pilną karutį sūrių. Paaiškėjo, kad dviratis atremtas į sūrių sandėlį.
Ūkininkas panevėžietį pakvietė į šeimos namus, aprodė gyvulius ir sūrių bei sviesto gamybos patalpas.
„Prie mano akių iš kibiro pieno sumušė 8 kilogramus sviesto, supakavo gabalėliais, sudėjo į šaltkrepšį ir paruošė vežti į kalnų papėdės miestelį. Neįsivaizduoju, kokio riebumo galėtų būti toks Alpių karvių pienas“, – stebėjosi muziejininkas.
Atsisveikinant šveicaras lietuviui padovanojo visą sūrio galvą.
Į malonių svetimšalių namus neina
Įvairių šalių žmonės keliautoją dviračiu dažnai kviečia į namus pasisvečiuoti ir pernakvoti.
S.Grubliauskas pasinaudoja tik kvietimu pabendrauti, bet palapinės į minkštą svetingų žmonių lovą neiškeičia.
„Lovoje galiu miegoti namie. Keliaudamas laikausi nuostatos nakvoti tik lauke. Tiesiog taip noriu. Nesu pernelyg kuklus, nebijau sukelti rūpesčių, manau, jei kviečia, būna pasiruošę priimti. Bet nenoriu laiko gaišti, kartais trukdo kalbos barjeras“, – bendravimo su svetimtaučiais ypatumus atskleidė pašnekovas.
Vienintelį kartą S.Grubliauskas šiek tiek pažeidė savo nusistatymą. Keliaudamas per Vokietiją jis sutiko pasisvečiuoti pas ypač to prašiusią lietuvių šeimą.
Tąsyk nedidelio Vokietijos miestelio gatvėje dviratį su pritvirtinta trispalve pastebėjo kadaise Jonavoje gyvenęs futbolininkas su žmona. Jau seniai Vokietijoje įsikūrusi pora tiesiog ėmė maldauti, kad keliautojas nors trumpai pas juos paviešėtų, taip troško pabendrauti su tautiečiu.
S.Grubliauskas į svečius nuėjo, bet kai jam pasiūlė nakvynę, nė už ką nesutiko miegoti name, išsiderėjo, jog nakvos jų kieme, ant batuto.
Atsisveikinant lietuvių šeima prikrovė du krepšius dešrų, kumpių ir kitokių skanėstų.
„Labai padėkojau ir pasiėmiau tik mineralinio butelį. Juk man tų skanėstų kelionėje nereikia“, – sakė S.Grubliauskas.
Dovanoja šventųjų atvaizdus
Visą mėnesį intensyviai mindamas dviračio pedalus S.Grubliauskas maitinasi labai menkai. Keliaudamas jis nevalgo nei mėsos, nei kitų stipresnių valgių.
Pagrindinis maistas būna ruginė duona, rūgštus pienas, sūrio produktai, mineralinis vanduo. Kartais pakelėse iš vietinių gyventojų keliautojas nusiperka šviežių daržovių, vaisių. Dažnai prekeiviai prikrauna vaisių dykai.
Makedonijoje S.Grubliauskas sustojo nusipirkti arbūzo. Pardavėjas mostelėjo ranka į šalia esantį savo arbūzų lauką ir lietuviui dovanai liepė išsirinkti koks tik patinka.
„Ukrainoje labai šilti žmonės, visko pridovanoja, net knygų“, – sakė panevėžietis.
S.Grubliauskas, grįždamas iš žygių, daugiausia parsiveža dovanų šventųjų paveikslėlių. Įvairiuose miesteliuose ir kaimuose žmonės dovanoja juos, kad saugotų kelionėje.
Keisčiausią dovaną keliautojui bandė įteikti Lietuvoje, prie Molėtų.
Žmogus primygtinai norėjo padovanoti gyvą karpį, o kai jo neėmė, gavo kilogramą agurkų.
Virš galvos švilpė kulkos
Visose šalyse, per kurias keliavo, panevėžietis jautėsi gan saugiai. Nakvynėms rinkosi atokias vietas, ten, kur aplink nematyti žmonių, palei įtartinas kavines nesitrainiojo, jei pravažiuodamas matydavo ne itin draugiškus veidus, stengdavosi tose vietose nesustoti.
S.Grubliauskui dviračio prirakinti niekur neteko. Jeigu sumanydavo apžiūrėti miestelį, transportą su didžiule kuprine tiesiog atremdavo į kokį pastatą, pasiimdavo tik kuprinytę su pinigais, dokumentais, fotoaparatu, atsarginiu peiliuku ir žiebtuvėliu.
Per visus penkiolika metų nė vienoje šalyje niekas jo turistinės mantos neapkraustė.
„Apvogė tik Dembavoje, kai dviratį palikau prie daugiabučio ir trumpam užbėgau pas draugą. Paties dviračio neėmė, jis ne toks, kaip dabar madingi, aptrintas, pernelyg išskirtinis, bet pasisavino sėdynės apvalkalą“, – sako keliauninkas.
Ne svetur, o savoje šalyje panevėžiečio laukė ir nemalonus nuotykis. Tą kartą, temstant, S.Grubliauskas tik spėjo ant Merkio kranto išsitempti palapinę, kai visai šalia ėmė zvimbti kulkos.
Pasirodo, netoliese įsikūrė kompanija, atvažiavusi pašaudyti.
„Nebėgau ir nesirodžiau, atsiguliau ant žemės, maža kas. Jie porą valandų papyškino ir išsinešdino“, – šiurpoką atvejį prisiminė panevėžietis.
Estijoje prie miško pasistatęs palapinę lietuvis rytą pabudo nuo pjūklų dūzgimo. Vos už kelių metrų medkirčiai pjovė egles ir nematė keliauninko palapinės.
Keliauninkas savo daiktus susirinko pirmiau, nei žemėn driokstelėjo eglė.
