Audrius
Puerto Williams kaime gyvena apie 60 čiliečių šeimų bei karinio laivyno įgula. Jei argentiniečiai atvykusius į Ušuają sveikina: „Sveiki atvykę į pasaulio kraštą“, tai šioje vietoje atvykusius čiliečiai sveikina „Sveiki atvykę už pasaulio pabaigos kraštą.“ Už kokių 20 km toliau į pietų pusę stovi Puerto Torro kaimelis, turintis labiausiai Pietinio Planetos kaimo titulą.
Čia vasarą gyvena 9 žmonės, bet žiemą, kai prasideda krabų gaudymo sezonas, gyventojų skaičius dešimtkart padidėja – išauga iki 50. Nesenai Puerto Torro atšventė įdomų jubiliejų: 30 metų be kriminalinių nusikaltimų. Ramesnės vietos auginti vaikus, matyt, jau nerasite.
Puerto Williams Čilės karinio laivyno kontoroje išduodami leidimai keliauti Čilės vandenyse. Be šito – niekaip. Europietiškos laisvės baigtos. Laivynas čia turi veik neribotą valdžią ir vaidina tokią Didelę Mamą visiems, kas tik čia atvyksta. Karininkai yra paslaugūs, mandagūs, draugiški. Biurokratijos kaip ir nėra. Bent jau nieko panašaus į tą popieriaus pūgą, kuri sutinka ir išlydi Argentinos teritorijoje.
Tiesa, kas liečia popierizmą, yra įdomus faktas. Čia popierinis darbas taip mėgstamas, kad tampa nesveika meile. Argentiniečiai šioje veikloje nepralenkiami. Jei jus įtraukė ta biurokratiška mašina, Dieve, padėk.
Tiek Ušuaja (Argentina), tiek Puerto Williams (Čilė) išduoda leidimus kelionei į tą pačią Antaktidos dalį už kokių 600 km į pietus nuo čia. Kodėl? Mat ši Antarktidos dalis Argentinoje vadinasi „Antarktida Argentina“, o Čilėje ta pati baltojo kontinento dalis vadinama „Antarktida Čilėna“. Tad ir viena ir kita pusė išdidžiai pasirašo leidimą išvykti į „jų“ Antarktidą.
Tai kvailoka, nes kai pasieki Antarktidos krantus, laivo dokumentus patikrina ir tas vietas patruliuoja Britų karališkojo laivyno atstovai.
Nors šios dvi šalys – kaimynės, bet viena į kitą skersuoja. Aštuoniasdešimtaisiais čia vos neįsiplieskė karas. Reikalas tas, kad vieną dieną Argentinos politikai pareiškė pasisavinantys tris Patagonijos salas: Lenox, Isla Nueva bei Picton.
Čiliečiai nusprendė jų neatiduoti. Karas neišvengiamas. Sutraukė abi pusės karius į šias vietas. Argentiniečiai ruošiasi pulti, čiliečiai gintis. Man pasakojo, kad čiliečiai per naktį savo salose pastatė raketinius įrenginius, pasidarę „karines raketas“ iš rąstų.
Dailiai, bet bauginančiai jas nudažė ir tai kuriam tai laikui atidėjo argentiniečių puolimą. O kai atėjo diena pradėti karą, pradėjo lyti. Orelis susimovė visiškai. Koks čia karas, kai toks šuniškas oras. O kol abi pusės laukė iki „išsipagadys“, neapsikentęs į konfliktą įsikišo Romos Popiežius ir abi šalis sutaikė. Taip karas ir pasibaigė.
Visi džiaugėsi, kariai vėl namo išvažiavo. Ypač džiaugėsi čiliečių armija, mat išvykdami iš tų trijų salų pamiršo ten užkastas minas išsikasti. Kai prisiminė, jau buvo pamiršę, kur tų minų laukai ir kiek jų palikta. Išsprendė šį galvosūkį originaliai: ten paleido galvijų bandas ganytis. Tegu tie ieško.
Kiek rado minų, kiek nerado, nežinau, o lenteles su perspėjimais apie pavojų kai kuriose vietose mačiau.
Už laivyno stovyklos ribų – Puerto Williams kaimas. Tai kokios 3 ar 5 gatvės su vienaaukščiais namukais, dažniausiai dengtais skarda.
Gal trys maisto parduotuvėlės, benzino kolonėlė, hosteliai, keli bariukai, restoranėliai, muziejus, arkliai, laisvai beklaidžiojantys gatvėmis ir besiganantys tarp namų, daugybė palaidų, bet draugiškų šunų ir dvi prostitutės iš Santa Domingo. Viena storoka, kita lieknesnė.
Taip jos užpildo visą pageidavimų sferą. Atvyksta ir išvyksta į šią vietą jos kartus su krabais: kai prasideda krabų gaudymo sezonas, jos jau čia. Kai sezonas baigiasi, jos kažkur dingsta.
Prostitutėms sekasi čia, matyt, neblogai, kadangi žvejai mėgsta pašėlti, o krabų gaudymas – pelningas verslas. Toks pelningas, kad netolimoje ateityje snieginiai krabai visai dings.
Vietinių kalbos kaip tuštėja vandenys aplinkui sukelia liūdesį. Žvejų pasakojimai apie žūklės būdus ir kiekius kelia net įsiūtį. Viskas pateisinama vienu posakiu: visi nori turtingais būti jau šiandien.
Gyvenimas kaimelyje paprastas ir visi vieni kitus pažįsta. Visi žino, kur ką gauti. Vienas augina salotas šiltnamyje, kitas nušauna jautį ar karvę ir gali parduoti mėsos (apie 5 Lt/kg). Dar kitas kaimyniškai parduoda tuos pačius krabus už kaimynui, o ne turistui skirtą kainą.
Dujos čia brangios, tad namai šildomi malkomis, atvežtomis iš aplinkinių miškų, o jie nepaliesti nuo senų laikų. Malkos parduodamos kaladėmis, viena jų kainuoja apie 1 Lt.
Rezervatas – indėnams
Per kilometrą į rytus nuo Puerto Williams yra maža gyvenvietė Vila Ukika. Čia Čilės vyriausybės atstovai kadaise įkūrė rezervatą Yamana genties indėnams. Tiksliau tiems, kas iš jų liko. Beveik visi šios genties atstovai išmirė per keletą dešimtmečių.
Tie keli, kurie liko, ir glaudžiasi šioje gyvenvietėje. Vienintelė tikroji Yamana genties indėnė yra senutė vardu Cristina Calderon, kurią čia visi švelniai vadina „Abuela“ (Močiutė). Ji vienintelė dar gali šnekėti savo genties kalba. Kiti šios bendruomenės gyventojai jau yra maišyto kraujo.
Devyniasdešimtųjų metų pradžioje Čilės vyriausybė pripažino indėnus kaip šios šalies piliečius ir leido gyventi už rezervato ribų.
Yamana indėnai visais laikais buvo klajoklai, persikeliantys iš vienos vietos į kitą naudodami kanojas, pagamintas iš medžio žievės. Manoma, jie į šias vietas atvyko prieš 3000 metų, gyveno abiejose Biglo kanalo pusėse ir net salose, siekiančiose Horno kyšulį. Kartą kaime girdėjau, kad karinio laivyno vadovybė prieš daug metų uždraudė šiems indėnams naudotis jų kanojomis, nes tai, matote, yra jiems pavojinga.
Galbūt paprastas ir nelengvas gyvenimas, sumišęs su dūmų kvapu, ir laikė mane šioje vietoje tiek daug laiko. Jurgitos nuomonė apie šią vietą buvo kiek kitoka. Gal geriau pasakyti, kad jai visa šai kėlė lengvą pasibaisėjimą. Aplinką, į kurią pateko, ji stebėjo išpūstomis akimis, niūriai tylėdama. Kultūrinis šokas.
Norėdamas kiek pakelti draugės nuotaiką ir sugriauti jos požiūrį apie mėgėjišką žūklę (atseit viename gale kablys, kitame – kvailys), pasiūliau 5-6 dienų kelionę mano pamėgtų upių ir ežerėlių link. Neaprašinėsiu šios kelionės ypatybių. Sunkiai pereinami miškai, kalnų grandinės, pelkės. Tai – laukinis kraštas. Tikras.
Jei žūklė buvo atpildas už patirtus sunkumus, tai tas atpildas buvo dosnus. Po kelių pamokų, kaip naudotis spiningu ir blizgėmis, Jurgita pradėjo traukti solidžius upėtakius, o tai pakeitė jos požiūrį į meškeriojimą. Pagautą žuvį vakarais sūdydavome, rūkydavome, kepdavome. Gerą dalį laimikio pargabenome į laivą.
Oras buvo tipiškas patagoniškas: pirmoji kelionės diena saulėta, vėjuota. Po to lietingos ir vėjuotos dienos, vėliau – sniegas, peraugantis į pūgą. Štai tau vasaris, pats vidurvasaris šiose platumose.
Bus daugiau
