Jurgita
Audrius jau kurį laiką buvo pats sau darbą susikūręs: dirbo gidu žvejams mėgėjams Navarino saloje. Nežiūrint į tai, kad jis Patagonijoje gyvena tik kelerius metus, pačias puikiausias žvejybos vietas žino geriau nei vietiniai gyventojai, kurie dažniausiai tingi pajudėti iš namų.
Audrius – užkietėjęs žvejys, o aš meškerę paskutinį kartą laikiau būdama penkerių. Ką ten ir kalbėti, net nežinau kuo skiriasi spiningas nuo meškerykočio. Tačiau nenorėdama įžeisti savo draugo, mintyse keikdamasi, sutikau eiti žvejoti.
Taigi, mano akimis žiūrint, susikrovę neatkeliamas kuprines, išsiruošėme į savaitės žygį. Diena pasitaikė patagoniškai vasariška. Šilta ir saulėta. Mums labai pasisekė. Pažįstami čiliečiai pavežęjo apie 30 kilometrų. Toliau viskas. Jokios civilizacijos nebėra. Jei būčiau bent vieną šimtają dalį žinojusi kur man teks ropštis, niekada nebūčiau sutikusi su tokia avantiūra.
Kopimas į kalną – menkniekis. Tačiau lipti aukštyn, kai tau kelią pastoja neperlipami nuvirtę medžiai, aukšti spygliuoti krūmai, klampios sąmanos, tai tikras iššūkis.
Aš būčiau šitoje tankmėje pasiklydusi jau po penkių minučių. O Audrius, profesionaliai naudodamasis kompasu, vede mus teisinga kryptimi. Miškai čia tikrai žmonių nepaliesti nuo pat jų atsiradimo dienos. Žemės sluoksnis nėra gilus, nuvirtę medžiai pūva, taip sudarydami dirvą kitiems.
Miškuose ganosi daugybė laukinių jaučių vadinamų bagual. Bagual – tai laukinis, praradęs kontaktą su žmogumi raguotis ar šuo. Navarino saloje juos gana dažnai galima sutikti. Nežinau ar šitie jaučiai draugiški ar ne, bet artintis prie jų visai nesinori.
Lygesnėse vietose auga laukinės orchidėjos. Nedidelės baltos gėlytės. Skink nors ir glėbį, o Lietuvoje jos nemažus pinigus kainuoja. Visą dieną ropštėmės į kalną ir tik pavakare išėjome į laukymę, kur likome nakvoti. Dar viena diena kelio per sąlyginai lygų lauką, kuriame kilimu auga laukinės uogos – chiauros. Indėnai jas dar švelniai vadina amai. Uogos panašios į spanguoles, bet beveik be skonio.
Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, jog dabar bus žymiai lengviau eiti. Kaip aš klydau. Laukymė pasidengusi sąmanomis. Jos dviejų rūšių: žalios ir raudonos. Jei užlipai ant raudonų, klimpsti į jas iki kelių. O po jomis dažnai vanduo kliuksi. Dar ir pailsėti nelabai išeina.
Jokio rąsto ar akmenėlio ant ko galėtum atsisėsti. Paėjus kiek toliau į salos gilumą pasirodė ištisi plotai nudžiuvusių medžių. Tai – bebrų darbas. Kadaise į Čilę bebrus atvežė iš Kanados. Norėta juos medžioti, mėsą valgyti, o kailiukus brangiai pardavinėti. Tačiau šiame krašte žiemos ne tokios šaltos kaip Kanadoje, todėl žvėriukams neišsivystė pokailis ir kailiukai tapo beverčiais.
O bebrams Patagonijoje patiko. Jų užsiveisė tiek, kad dabar jau mokamos premijos už kiekvieną nušautą. Matant bebrų darbų pasekmes pačiai norisi juos šaudyti. Aplinkui ištisinės užtvankos. Aplink jas susidariusios pelkės, nudžiuvę, apgraužti medžiai ir krūmai. Jei iš tokio miško ploto išlystų koks priešistorinis gyvūnas net nenustebtum.
Perlipę per užtvankas pagaliau pasiekėme ežerą be pavadinimo. Įkūrėme stovyklavietę ir iš karto – žvejoti. Pirmą dieną aš tik žiūrėjau kaip Audrius traukia upėtakius. Matant tokias dideles žuvis nejučia ir aš pajutau norą jas sugauti.
Kitą dieną mane pradėjo mokyti kaip naudotis spiningu ir blizge. Jau pirmas metimas buvo sėkmingas, bet po to vienas po kito ėmė kibti upėtakiai. Apėmė toks azartas, jog nejutau nei šalčio, nei prasidėjusio lietaus. Prigaudėme tikrai daug žuvies. Audrius ją išdarinėjo, pasūdėme ir suvėrę ant šakų, palikome džiūti.
Vakarienei, žinoma, valgėme žuvį. Ją kepėme ant laužo. Bet skaniausias upėtakis – rūkytas. Audrius čia neprilygstamas. Tam reikalui net puodą atsinešė. Į puodo dugną pridėjo sausų šakelių, ant jų gabaliukus žuvies. Puodas uždengiams ir dedamas į karštas žarijas. Po 10-20 minučių jau paruošta. Skonis nepakartojamas. Ir mirdamas gali valgyti. Laukiniai upėtakiai gerokai skiriasi nuo pirktų parduotuvėje. Jų mėsa tamsesnė, liesesnė ir stangresnė.
Būtume galėję žvejoti iki begalybės, tačiau žinant kokiu keliu reikės gryžti, daug žuvies neįmanoma parsinešti. Taip lenktyniaujant kas greičiau ir didesnį upėtakį ištrauks, prabėgo trys dienos. Susiruošėme grįžti, o čia – siurprizas. Vidurvasaris, o pradėjo snigti. Apie vidurdienį net pūga pakilo. Skubėjome pereiti laukymę ir nuo vėjo pasislėpti miške. Niekaip negaliu priprasti prie tokios nenormaliai greitos metų laikų kaitos. Dar viena naktis palapinėje. Ačiū Dievui, nors malkų laužui turime užtektinai.
Kitą rytą – jau paskutinis kelionės etapas. Šį kartą per mišką eiti lengviau, nes leidžiamės nuo kalno. Nors per kai kuriuos medžius perlipti tiesiog neįmanoma dėl jų dydžio. Išėjome iš miško, o priešakyje dar 30 km iki Puerto Williams. Audrius mane nuramino sakydamas, jog kažkas mus būtinai paveš.
Geriau jau to nebūtų sakęs. Nė vienos mašinos! Kojos iš nuovargio nebeklauso, o ilgam sustoti negali. Batai peršlapę kiaurai, todėl tuoj pat darosi šalta. Taip po truputį pailsėdami nupėdinome apie 15 kilometrų.
Pagaliau pasirodė vienintelė mašina per visą dieną. Sustojo!!! Vairuotoją aš buvau pasiryžusi išbučiuoti. Pagaliau mes gryžome į „Taurą“. Upėtakius sūdžiau, kepiau. Nesigirsiu, bet kotletukus iš jų įvertino net Audrius, kuris vis kartodavo, jog žuvies nemėgsta.
Išvyka buvo nepakartojama. Žinau, jei tik pasitaikys proga, būtinai ją pakartosiu.
Bus daugiau
