„Viešpatie, suteik mums nuolankumo, nesipriešinti tam, ko negalime pakeisti, drąsos, keisti tai, ką galima pakeisti ir išminties suvokti šį skirtumą“, – tokie žodžiai kabo susirinkimų salėje, kurioje dažnai liejasi ašaros.
Graudūs likimai nėra smagi pokalbių tema, buvę narkotikų vartotojai beveik pažįsta pragarą. Nors į šį centrą atviros durys visiems, bet čia galioja griežta atranka.
„Ar bus gerai, jei pasisakysime tavo tėvams, kad tavęs nepriimame?“ Jei būsimas naujokas su tuo sutinka, jam patariama atvykti kitais metais, žinoma, jei jis dar bus gyvas.
Būsimam centro gyventojui gali padėti tik nuoširdus noras gydytis ir atsisakyti narkotikų.
Apsilankė ne viename centre
Meikštų dvaras, Ukmergės reabilitacijos centras, Senoji Varėna – 35 metų vilnietei Audrai prireikė ne vieno bandymo, kad išbristų iš narkotikų liūno. Trys mėginimai pasveikti žlugo, bet moteris neabejojo savo sėkme. Netoli Molėtų įsikūręs reabilitacijos centras „Nugalėtojų akademija“ tapo jos antraisiais namais.
Beveik du dešimtmečiai narkotikų vartojimo Audrą pavertė vagių ir žmogžudžių bendrininke. Tačiau moteris sugebėjo atsitiesti.
Jei ne policijos pareigūnų reikalavimas gydytis, Audra galbūt ir nebūtų patekusi į reabilitacijos centrą „Nugalėtojų akademiją“. Ji neslėpė, kad tai padarė tik prispirta policijos.
Narkotikus vartojo kartu su sutuoktiniu
Audra ėmė svaigintis, baigusi vidurinę mokyklą. Gamtos mokslus studijavusi vienoje aukštojoje mokykloje ji nemanė, kad pragaištingas polinkis siekti malonumo ją neatpažįstamai pasikeis.
Antrame kurse susipažinusi su keliais metais vyresniu Rolandu ir už jo ištekėjusi moteris negalėdavo daug ko suprasti. Grįžęs iš darbo jos vyras užmigdavo, vos tik atsisėsdavo žiūrėti televizorių.
Iš pradžių moteris manė, kad Rolandas labai pavargdavo, nes jos sutuoktinis dirbo tuometinėje Vilniaus gamykloje „Plasta“ pamainos viršininku.
Vėliau moteris įtarė, kad kažkas negerai. Kartą ji užklupo Rolandą rūkantį heroiną. Ją suėmė pyktis, todėl pareikalavo, kad sutuoktinis leistų ir jai pabandyti. Jis priešinosi, bet kai vyras užmigo, moteris iš smalsumo vis tiek pasiekė savo.
Šio malonumo kaina buvo labai didelė. Audra prisipažino, kad narkotikus ėmė vartoti kartu su savo sutuoktiniu ir vis labiau ėmė nekęsti savęs.
Metadonas buvo kaip vitaminai
Pirmą kartą gydytis ji pradėjo sulaukusi 23 metų, kai pateko į Meikštų dvarą, esantį netoli Visagino. Tačiau ši viltis greitai žlugo.
Audra dar 7 metus vartojo chemines medžiagas, nes neįsivaizdavo savo gyvenimo be jų. Vilnietė žinojo, kad sostinės Priklausomybės ligų centre galės pasinaudoti metadono programa.
Kad galėtų išgerti metadono, net penkerius metus kasdien ji vykdavo troleibusu į šią gydymo įstaigą. 60 mililitrų šio medikamento ją sugrąžindavo į gyvenimą – be metadono moteris nesugebėdavo net pavalgyti.
Audra įtikėjo, kad pakaitinei terapijai skiriamas metadonas – vienintelis išsigelbėjimas. Ji turėjo pavyzdžių, kai vartojantys šį preparatą žmonės neprarado nei darbo, nei šeimos, sugebėjo auginti net vaikus.
Ieškojo dozės ir tabore
Tačiau metadonas Audrai buvo pernelyg trapus tiltas į viltį. Buvusiai Lietuvos edukologijos universiteto studentei nepavyko atsitiesti.
Ji ėmė dar labiau ristis į dugną – ryte ji vykdavo išgerti metadono, o vakare užsukdavo į taborą, kad įsigytų dar vieną narkotikų dozę.
Vėliau ji išvyko į Ukmergėje įsikūrusį reabilitacijos centrą. Kurį laiką gydymas padėjo, tačiau moteris pasigedo psichologo ir socialinio darbuotojo pagalbos.
Audra prisipažino, kad nežinodama, kaip susidoroti su narkotikų alkiu, vėl grįžo prie ankstesnio gyvenimo būdo. Taip žlugo jos dar vienas mėginimas ištrūkti iš užburto narkotikų rato.
Moteris ir toliau leidosi į veną narkotikus, vykdavo į taborą, apgaudinėdavo, vogdavo, kartu su bendrininkais dalyvaudavo, apiplėšiant žmones.
Nuo streso slinko plaukai
Vieną dieną Audra patyrė gilų sukrėtimą: „Atsistojau prieš veidrodį, labai išsigandau savęs – aš ar ne aš?“
Moterį šokiravo smarkiai pasikeitusi išvaizda. Pagrindinis klausimas, kuris kamavo moterį, buvo: „Iš kur gauti narkotikų?“
Dėl nuolatinio streso jai ėmė slinkti plaukai. Visą vasarą ji nešiojo kepurę.
„Atrodžiau siaubingai – akys buvo pajuodusios, dantys išbyrėję, priaugau svorio, jaučiausi kaip gyvas lavonas, į namus ateidavau, kad pavalgyčiau ir pamiegočiau“, – prisiminė Audra.
Ji pasijuto niekam nereikalinga, jos sutuoktinis jau buvo miręs, o draugas atsidūrė kalėjime. Audra manė, kad jos irgi laukia toks likimas.
Tuo metu ja niekas nenorėjo bendrauti – nei jos penkiolikmetis sūnus, nei tame pačiame bute gyvenanti jos motina. Jos vengė netgi giminės.
Kad Audra nepridarytų kitiems žalos, iš jos buvo atimtos vairavimo teisės, automobilio raktai.
„Meluodavau, vogdavau – ir visa tai dariau tik dėl narkotikų“, – prisipažino moteris.
Po kelerių metų netikėtai tapusi vienos žmogžudystės liudytoja, moteris susimąstė: „Kur aš patekau?“
Iš visos kompanijos ji vienintelė suprato, kad reikia kuo greičiau nukentėjusiam žmogui kviesti medikus ir policijos pareigūnus. Suspardytas vyras nebeišgyveno, dėl to Audra labai sielojosi.
Sėkmingai ištvėrė pirmąją programos fazę
Pavargusi nuo gyvenimo, ji atsigulė į Priklausomybės ligų centrą ir davė sau žodį – viską padarys, kad atsistotų ant kojų.
Tokią priesaiką moteris davė sau pirmą kartą, nors noras pasveikti ją aplankė jau prieš 12 metų.
Ji pasirinko detoksikaciją, net medikai nustebo, kad moteris sugebėjo po penkerių metų mesti metadono programą.
Patekusi į „Nugalėtojų akademiją“, Audra daug sužinojo apie vidinius pokyčius. Ji prisipažino, kad atsivėrė akys, nes labai daug sužinojo apie save.
„Mus moko atpažinti save kiekviename žingsnyje, kiekvienoje situacijoje. Man sekasi, nes tikiu, kad pasveiksiu“, – kalbėjo Audra.
O prieš pusmetį, kol dar nebuvo apsistojusi reablitacijos centre „Nugalėtojų akademija“, moteris buvo netekusi vilties, kad pavyks atsispirti narkotikų pagundai.
Audra sėkmingai ištvėrė reabilitacijos programos pirmą fazę, kai iš jos buvo atimtas telefonas, ji neturėjo teisės skambinti savo artimiesiems, gauti iš jų laiškų. Moteris buvo priversta nutraukti ryšius su pasauliu, kuris kėlė jai grėsmę.
Neseniai perėjusi į reabilitacijos antrą fazę, kai galimi riboti kontaktai su artimaisiais, Audra pasijuto tapusi kitu žmogumi – žmogumi, kuris turi ateitį.
Centras tapo antraisiais namais
Reabilitacijos centro „Nugalėtojų namai“ direktorius Linas Gasiliauskas vadovauja vienai pirmųjų šalyje įkurtų gydymo įstaigų, kur buvusiems narkotikų vartotojams skiriama 12-14 mėnesių trunkanti programa.
„Nugalėtų akademija“ – tokį pavadinimą sugalvojo psichiatras psichoterapeutas Valius Sruoga kartu su teisininku L. Gasiliausku.
1992 metais įsteigtas reabilitacijos centras buvo pirmas toks Lietuvoje. Tuo metu jis buvo įsikūręs prestižinėje Vilniaus vietoje, Nugalėtojų ir Pasakų gatvių kampe, prie Nemenčinės plento.
Pradėdamas paskaitą savo pacientams gydytojas V.Sruoga sakydavo: „Jūsų valia, kuria gatve pasuksite – Nugalėtojų ar Pasakų“.
L.Gasiliauskas neslėpė, kad tuo metu specialistai daug ką darė intuityviai, nes trūko informacijos. Po trejų metų L.Gasiliauskas norėjo išeiti iš darbo. Jo suburta pirmoji bendruomenė subyrėjo – visi jos nariai toliau vartojo narkotikus.
„Iš mano gyvenimo buvo išbraukti treji metai. Mes tada nežinojome, kaip dirbti su narkotikų vartotojais, buvome pirmas reabilitacijos centras visoje Lietuvoje. Neįsivaizdavome, kokia turi būti tvarka, kokie specialistai turi dirbti“, – teigė pašnekovas.
Tuo metu buvo daug norinčiųjų pakliūti, todėl naujokais vienu metu tapdavo daugiau kaip 10 žmonių.
Dėl tų pačių priežasčių žlugo ir antra suburta bendruomenė, o reikėjo imti naujoką po vieną ir formuoti bendruomenės branduolį. Mokslininkų tyrimai rodo, kad tik praėjus 4-5 metams nuo reabilitacijos centro įkūrimo galima tikėtis sėkmingų rezultatų.
Vėliau reorganizuojant AIDS centrą, buvo panaikinta nemažai padalinių. Iš Nemenčinės plento teko pasitraukti ir L.Gasiliauskui su savo bendradarbiais. Visi persikėlė į Molėtų rajone buvusią girininkų poilsiavietę.
Dabar centro gyvenimas kur kas sėkmingesnis. Apie tai, kad ne viena dešimtis žmonių išbrido iš narkotikų liūno, pasakoja sertifikatai, kabantys ant laiptinės sienų.
Kai kurie lapai pažymėti juodu brūkšniu – tai pacientai, kuriems nepasisekė, nes jie vėl ėmė vartoti chemines medžiagas. Tačiau tokių atvejų nėra daug.
Apie 70 proc. žmonių, patekusių į reabilitacijos centrą, gauna sertifikatą. Iš jų per pirmuosius metus dešimtadalis vėl vartoja chemines medžiagas.
„Mes vertiname, kad reabilitacijos efektyvumas siekia 50-60 procentų – kaip ir gydant daugelį lėtinių ligų“, – sakė L.Gasiliauskas, kurį pacientai vadina savo tėvu.
Pirmoji mergina, kuri sėkmingai baigė „Nugalėtojų akademijoje“ reabilitacijos programą ir gavo sertifikatą, jau 18 metų nevartoja narkotikų, ji dirba Klaipėdos priklausomybės ligų centre.
