Atsitiktinumas lėmė, kad per bičiulio jubiliejų prie puotos stalo Edis ir Edita susėdo šalia.
Tada ir užsimezgė graži draugystė, padėjusi nugramzdinti praeitin buvusių šeimų griūtį.
Netrukus pora minės penkerių metų pažinties sukaktį. Įsimylėjėliai sakė anksčiau pasvajoję ir apie bendrą atžalą.
„Buvo įvairių minčių, apie tai kalbėjomės santykių pradžioje“, – sakė E.Urbanavičius.
Tačiau E.Banionytė paaiškino, kas iš tiesų atitolino mintis apie naujus tėvystės išbandymus: „Abu esame labai atsakingi – ta savybė mums netgi šiek tiek trukdo.
Nutarėme geriau rūpintis jau turimomis atžalomis – jiems labai reikia mūsų dėmesio.
Edis labai myli abi savo dukras, skiria joms kiek galėdamas daugiau laiko.“. Tačiau ne tik vaikai gali susieti brandžią porą.
– Ar abu sportuojate?
Edis: Kiekvieną rytą bėgioju po sostinės Bernardinų sodą. Netoli fontano padarau mankštą, o Edita mankštinasi namuose. Man svarbiau ne pati mankšta, o bėgimas, kuris geriausiai padeda išsijudinti prieš darbo dieną. Šis mano rytinis ritualas užtrunka apie keturiasdešimt minučių.
Edita: Sportu domiuosi, tačiau ne itin mėgstu sportuoti.
Edis mane kviečia kartu bėgioti, tačiau vis atidedu: „Nuo pirmadienio.“
Jis bėga šeštą valandą ryto, man per anksti – aš keliuosi vėliau ir mankštą darau tik apie devintą valandą.
– Vienas jūsų esate vyturys, anksti gulantis ir anksti kylantis, kitas – pelėda, ilgai vakarojantis?
Edita: Taikomės vienas prie kito, stengiamės kartu nueiti miegoti. Edžiui pakanka mažiau miego nei man.
– Retenybė, kad poros vardai būtų panašūs. Ar dėl to patys nustebote, kai pirmąkart susitikote?
Edis: Buvo netikėta, kai išgirdau Editos vardą. (Juokiasi.)
– Papasakokite savo pažinties istoriją.
Edis: Susipažinome draugų kompanijoje – buvome pakviesti į jubiliejų. Mus pasodino vieną šalia kito, pabendravome. Po kurio laiko draugas paprašė Editai nuvežti krovinį – dėžutę. Tuomet vėl šnektelėjome, sutarėme susitikti kitą kartą.
– Tuo metu buvote vieniši?
Edis: Jau ilgokai buvau vienišas. Vedžiau būdamas 23-ejų, Edita šeimą sukūrė būdama dar jaunesnė. Mūsų vaikai – gerokai ūgtelėję. Aš turiu dvi dukras – dvidešimtmetę Eglę ir dešimtmetę Saulę. Vyresnioji studijuoja Vilniuje, jaunėlė su mama įsikūrusi Ispanijoje.
Edita: Mano dukteriai Austėjai – 23-eji, sūnui Domantui – 13 metų. Mokslus Londone baigusi Austėja ten liko dirbti, o Domantas gyvena su mumis.
– Po skyrybų dažna moteris ar vyras bijo megzti naujus santykius. Nesibaiminote, kad vėl nepasiseks?
Edita: Nebuvo nei baimės, nei nepasitikėjimo – turbūt dėl to su Edžiu ir esame kartu. Svarbiausias jausmas – pasitikėjimas – atsirado gana greitai. Edis sąžiningas. Iškart supratau.
Edis: Dvasinio artumo nereikia laukti – arba jis yra, arba jo nėra. Abu tai pajutome greitai. Kadangi buvome atviri, nereikėjo ilgai vienam kito tyrinėti. Natūraliai vienas kitam atsiskleidėme.
– Dalijotės praeities klaidomis, dėl kurių sugriuvo buvusios šeimos?
Edita: Pasidalijome, bet supratome, kad klaidos ir liko buvusiuose santykiuose.
Edis: Jų neperkėlėme į mudviejų bendravimą. Juk su kitu žmogumi – kitas scenarijus. Aš žinojau, ko man reikia: kokių santykių, kokio žmogaus.
Būnant brandaus amžiaus sunku apgauti ir save, ir kitą.
Edita: Mums vienam prieš kitą nereikėjo rodytis geresniems.
Edis: Nereikėjo nieko įrodinėti – viskas susiklostė labai paprastai ir natūraliai.
– Esate drauge, bet vis dar nesusituokę. Ar kalbate apie šeimos sukūrimą?
Edis: Mūsų santykiai – geri. Kartais pakalbame apie kitokią tų santykių formą.
Edita: Kadangi esame subrendę, mums netrukdo ir dabartinis statusas.
Edis: Manau, tai – laiko klausimas. Kada nors santykius įteisinsime.
Edita: Kadangi mūsų santykių pagrindas – bendros vertybės, statusas nieko nepakeistų.
Edis: Išsiaiškinome, kad vaikystėje abu skaitėme tas pačias knygas! Kadangi Editai ir dabar nesvetimas knygų pasaulis, ji man rekomenduoja paskaityti kai kuriuos kūrinius. Domiuosi ne tiktai sportu – mums abiem patinka menas, teatras.
Mane domina net ir filosofija. Kai susipažinome, pajutome, kad mūsų požiūriai panašūs.
Edita taip pat domisi filosofija, Žmogaus studijų centre baigė praktinės psichologijos studijas.
– Praeityje buvote rankininkas, po to rankinio treneris. Ar dabar turite ką nors bendra su šiuo sportu?
Edis: Iki 32 metų atstovavau Vilniaus „Šviesos“ komandai, teko žaisti Lietuvos čempionatuose. Baigęs sportinę karjerą pats ta komanda rūpinausi. Nemažai metų dirbau „Šviesos“ klubo treneriu.
Vėliau su bendraminčiais įkūrėme Lietuvos rankinio lygą, po to tapau Rankinio federacijos prezidentu. Tačiau šiuo metu esu nutolęs nuo šio sporto.
– Kaip pasikeitė gyvenimas tapus valdininku ir užsivilkus kostiumą?
Edis: Prieš tapdamas Kūno kultūros ir sporto departamento vadovu nemažai metų dirbau Ryšių reguliavimo tarnyboje, o sportas ir trenerio darbas man buvo tarsi pomėgis. Rankinio žaidimas ir trenerio darbas – daugiau iš idėjos, nes tai nebuvo pakankamai apmokama veikla. Dabar nebereikia blaškytis, kad užsidirbčiau atlyginimą. (Juokiasi.)
Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus pareigos skiriamos ketverių metų kadencijai, vieni jau prabėgo.
Gyvenimas iš esmės pasikeitė, nes mano darbo diena – neribota. Tenka dirbti ir savaitgaliais, nes veiklos daug. Vykstu į komandiruotes, lankausi varžybose, čempionatuose – ten, kur startuoja mūsų šalies sportininkai.
Niekas neverčia vykti į sporto renginius, žaidynes ar čempionatus, tačiau kitu atveju jausčiausi neatlikęs savo darbo – neatsidavęs jam tiek, kiek derėtų.
Juk sporte labai svarbu dėmesys – bet kurios varžybos rengiamos dėl žiūrovų, ne vien dėl to, kad sportininkai labai trokšta tarpusavyje pažaisti. Kiekvienas sportininkas nori palaikymo, todėl privalau jiems rodyti dėmesį.
Tai supratau ne dabar, o tada, kai pats buvau rankininkas.
Noriu sportininkus pažinti ne tik iš televizoriaus ekrano – man svarbu su jais pasikalbėti, suprasti jų problemas. Kur geriau pasikalbėčiau su sportininkais, jeigu jų nelydėčiau į čempionatus?
– Kokios sporto šakos jums labiausiai patinka?
Edis: Kadangi buvau rankininkas, man prie širdies komandinis sportas: krepšinis, tenisas, futbolas. Tačiau jų negaliu žaisti dėl anksčiau patirtų traumų. Dabar renkuosi tai, kas mažiausiai gali kenkti, – bėgimą.
Man malonu stebėti įvairias varžybas, kuriose dalyvauja Lietuvos sportininkai, – labai įdomu plaukimas, lengvoji atletika. Juk kiekvienas sportas didina azartą.
– Mėgstate aktyvų poilsį. Kokie jūsų atostogų planai?
Edis: Rudenį norėtume nuvykti į Sicilijos salą. Patys planuojame šią kelionę, nes norime kuo daugiau pamatyti – po salą keliausime traukiniu, dalį maršruto įveiksime pėsčiomis.
– Kokie jūsų šeštadienio pusryčiai?
Edita: Idealiausias šeštadienis, kai pusryčius galime paruošti kartu ir niekur neskubėti. Gaila, bet dėl Edžio užimtumo retai tenka taip pusryčiauti. Bet jeigu turime tokią galimybę, mūsų pusryčiai būna su pašnekesiais, užsitęsia iki pietų.
Edis: Edita puikiai ruošia ne tik pusryčius. Ji dažnai gamina skanius ir sveikus patiekalus.
Edita: Jeigu derinamės prie vaikų, pusryčiams patiekiu blynelių su trintomis braškėmis. Tokiems pusryčiams neatsispirtų niekas! (Juokiasi.) Abu su Edžiu labiausiai mėgstame įvairias košes: grikių, avižų.
Stengiamės valgyti kuo paprastesnį ir natūralesnį maistą, bet kai keliaujame, mėgstame paragauti įvairių skonių patiekalų.
– Ant kieno pečių gula buities rūpesčiai?
Edis: Ant Editos. Kartais padedu kokį kambarį patvarkyti – susiurbti dulkes.
Edita: Edis irgi puikiai ruošia maistą. Jis dažniausiai būna atsakingas už pagrindinį švenčių patiekalą. Vyras moka iškepti žąsį, kalakutą.
Jam puikiai sekasi paruošti šaltibarščius. Edis verda skanią žuvienę, gaila, kad retai.
– Jums abiem pasisekė?
Edis: Nedaugžodžiausiu – labai džiaugiamės vienas kitu.
