Algimantas yra vienas techninio nardymo Lietuvoje rekordininkų – ko gero, jį galima pakrikštyti giliausiai po vandeniu panėrusiu lietuviu. „Nenorėčiau skambių apibūdinimų, paprasčiausiai esu giliai panėręs“, – taip paprašė įvardyti A.Bertulis.
Kai jau kelintą kartą abiejų narų klausiau, ko jie taip veržiasi po vandeniu, Aidas pagaliau atsakė: „Ten viskas kitaip. Ir žmonės ten kitokie. Po vandeniu visi narai lygūs, nesvarbu, kokias pareigas eina sausumoje. Nesame ekstremalai, priešingai – viską iš anksto kruopščiai apskaičiuojame, visada turime dvigubas mišinio, kuriuo kvėpuojame, atsargas, dubliuojame visą įrangą.“
A.Minelga į 102 metrų gylį panėrė Lenkijoje, Ančios ežere, – jis giliausias ne tik kaimyninėje valstybėje, bet ir visoje Vidurio Europoje. Čia į dugną atsiremsi tik įveikęs 106 metrus, bet jį pasiekti norintis naras turi būti tinkamai pasirengęs.
A.Bertulis tikino, kad jam panerti Egipte į 150 metrų gylį buvo paprasčiau nei draugui Ančioje: Raudonojoje jūroje šilta, vanduo skaidrus, o Ančioje – šalta, nieko nematyti.
„Po pirmojo mokymų etapo beveik kas antrą dieną važiuodavome į Lenkiją treniruotis.
Būdavo, nusileidi į 60–70 metrų gylį ir nieko nematai. Ieškodavome vienas kito pagal prožektoriaus šviesą. Tada sugalvojome pergudrauti vandenį – susikibdavome su Aidu rankomis ir nerdavome, kad nepamestume vienas kito“, – apie potyrius Ančioje pasakojo Algimantas.
Aidas prisimena, kaip Ančioje viskas šalo – ir kūnas, ir įranga, 102 metrų gylyje vandens temperatūra tesiekė 1 laipsnį šilumos. Išlipęs jis negalėjo net pirštų atgniaužti – taip buvo sustirę.
Net bendrauti tokioje gilumoje prireikia specialiai nardymo partnerių sugalvotų būdų, nes standartiniai ženklai dėl blogo matomumo netinka. Egipte skaidriame vandenyje narai susikalba gestais, o Ančioje ar tamsioje Baltijoje pasitelkiami prožektoriai.
„Esame susitarę, kaip prožektoriaus šviesą rodyti, kur ją nukreipti, jei bėda nutiks ar laikas namo.
Kai neri su svetimu žmogumi, nesusikalbi, nesupranti, kas nutiko“, – pasakojo Aidas.
Žydrosios duobės (Blue Hole) Egipte dugną lietuvių A.Bertulio ir A.Minelgos instruktorius rusas Andrejus Čistiakovas pasiekė tik paniręs 240 metrų. Algimantas su egiptiečiu instruktoriumi Tareku Omaru sustojo 150 metrų gylyje, po to – atgal.
„Ten yra šulinio formos rifas. Nerdami užtrukome apie tris valandas, bet iš jų tik keliolika minučių – žemyn.
Visą kitą laiką pamažu kilome į viršų, vis sustodami, kad iškvėpuotume azotą. Žinoma, prieš tai tris dienas reikėjo panardyti su helio mišiniais į 70, 90 ir 120 metrų gilumą“, – prisimena A.Bertulis.
Į Žydrąją duobę galima patekti per 150 metrų pločio ir 120 metrų gylio ertmę, taip pat pro varpo formos 50 metrų gylio tunelį. Šią duobę nuo atviro vandenyno skiria 26 metrų ilgio tunelis.
Verslininkas A.Bertulis – buvęs sportininkas: daugkartinis laisvųjų imtynių Lietuvos čempionas, Europos mažųjų šalių čempionato prizininkas, pasaulio laisvųjų imtynių veteranų žaidynių nugalėtojas.
Jis taip pat sambo imtynių Lietuvos čempionas ir tarptautinio turnyro nugalėtojas, dziudo Lietuvos čempionato prizininkas.
Baigęs sportinę karjerą daugiau kaip dešimtmetį uostamiestyje dirbo laisvųjų imtynių bei dziudo treneriu. Pasukęs į verslą pradėjo ieškoti, kuo užpildyti sportinių pergalių tuštumą.
„Kartą Turkijoje susigundžiau panardyti ir patiko“, – paprastai paaiškino tituluotas sportininkas. Po rekreacinio nardymo kursų jis susipažino ir susibičiuliavo su kiek vėliau tokius pat mokymus baigusiu A.Minelga. Ši šlapioji partnerystė, kai kartu treniruojasi ir įveikia gylius, tęsiasi jau daugiau kaip dešimtmetį.
„Bandžiau nardyti su kitu, bet visiškai ne tai“, – bendrystę paaiškino Aidas. Juodu po kursų intensyviai nardė Plateliuose – vis giliau. Vis norėjo pažiūrėti, kas gi ten. Augalijos grožio nebelieka, bet atsiranda savotiški vaizdai – kaip kosmose.
„Sako, nunerkite pažiūrėti žuvų. Nuneriame, o jų ten nėra, – apie pradžią su šypsena pasakojo narai. – Teigiama, kad Platelių ežere gali panerti į 50 metrų gylį. Ieškojome to gylio, bet, kiek nardėme, taip ir neradome.“
Ketvertą metų mėgėjiškai nardžiusiems vyrams 48 metrai Plateliuose tapo it stiklinė vandens – ir nebegilu, ir per ankšta.
„Supratome, kad tai, ko išmokome, mums jau per mažai, bet didesniems gyliams įveikti trūko patirties ir žinių, – pripažino Algimantas. – Prie Platelių ežero atvažiuodavo nardyti kauniečių. Pradėjome domėtis, kaip jie nardo, stebėjomės, ką jie ten daro po valandą ar dvi. Taip sužinojome apie techninį nardymą.“
Šiek tiek pasipraktikavę su lenkų instruktoriais klaipėdiečiai Egipte, garsiojoje viso pasaulio narų Mekoje Dahabe, baigė pirmąją giluminio nardymo kursų pakopą, leidžiančią leistis po vandeniu iki 50 metrų, išmoko daryti gyvybiškai svarbias organizmo išsotinimo nuo azoto procedūras. Atlikęs ne mažiau nei dvidešimt nėrimų į šį gylį naras gali tęsti mokymus.
Po metų klaipėdiečiai į namus parsivežė ir antrąjį sertifikatą – dabar, stvėrę helio mišinius, gali oficialiai nuvilnyti iki 100 metrų. Tačiau faktiškai tai yra beribio nardymo pažymėjimas: kursų, kur būtų mokoma pasigalynėti su jūra 150 ar 200 metrų gylyje, pasaulyje niekur nėra.
Čia jau viskas priklauso tik nuo naro fiziologinių galimybių ir psichologinio pasirengimo nebijoti, nesutrikti, nepasiduoti, neklysti ir daugybės kitų „ne“. Būdas tai patikrinti ir priprasti prie nežemiškos būsenos vienintelis – nuolatinės treniruotės po vandeniu.
Pirmuosiuose techninio nardymo kursuose lietuvių instruktorius buvo Rusijos ir Europos rekordininkas A.Čistiakovas, į savo dosjė įrašęs tris panėrimus giliau nei 200 metrų.
„Jis rytą nuneria į 150 metrų, popiet su mokiniais dar panardo iki 80 ar 100 metrų, o vakare vėl ką nors sugalvoja – ir taip beveik kasdien“, – apie instruktorių pasakojo Algimantas.
Antrajame etape vyrai mokėsi jau pas A.Čistiakovo mokytoją T.Omarą – techninio nardymo pradininką Egipte. Jis šioje šalyje eina aukštas pareigas – atsakingų institucijų įpareigotas tiria visas narų žūtis.
„Ir A.Čistiakovui, ir T.Omarui buvome pirmieji lietuviai.
Arabai, sužinoję, iš kur esame, vaikė ir vaikė – norėjo mus taip parengti, kad taptume jų vizitine kortele“, – pasakojo Aidas.
Kursuose mokė pratintis visas problemas spręsti po vandeniu ir būti pasirengusiems pačioms netikėčiausioms situacijoms. „Tarkime, plauki, plauki ir iš tavęs staiga atima plaukmenį.
Pasijunti lyg žuvis be pelekų. Arba nepastebimai užsuka orą.
Bandai įkvėpti, o oro nėra. Turi prisijungti prie kito baliono. Nelauktai užsuka ir šį, tada ieškai draugo ir kvėpuoji jo atsarginės talpyklos oru“, – mokymų ypatumus prisimena Algimantas.
Kartais instruktorius priplaukia ir mokiniui nuima kaukę arba liepia nardyti su juoda, kai nieko nematyti. Tuomet gylyje turi orientuotis tik pagal savijautą ir spragsėjimą ausyse.
Galima ir tokia situacija – iš naro atima visus kompasus, ir atsidūręs neaprėpiamoje žydrynėje turi susivokti tik pagal planktoną. Instruktorius niekada neįspėja, kada kokį pratimą pakiš.
„Reikėdavo atsidurti tam tikrame gylyje su leidžiama vos kelių centimetrų paklaida griežtai nurodytu laiku. Pavėluoji dešimt sekundžių – kitą dieną reikia nerti iš naujo. Ir taip kasdien“, – pasakojimą tęsė Aidas.
Pasirodo, užsiimant techniniu nardymu problema gali būti ne tai, kad per giliai nunersi, o tai, jog ne laiku atsidursi nurodytoje vietoje. Todėl gylis matuojamas ne vien metrais, bet ir minutėmis – per kiek laiko privalai nusileisti, kiek minučių gali pabūti dugne, per kiek ir kur privalai pakilti, ir svarbiausia – kiek laiko būtinai turi praleisti privalomuose sustojimuose.
Kybojimą Egipto Raudonosios jūros žydrynėje Algimantas vadina nardymu akvariume: šilta, daug spalvų, koralai, gali grožėtis praplaukiančiais draugiškai nusiteikusiais jūros gyviais. Lietuvius žavi tunai, vandenyje lakstantys dideliu greičiu lyg torpedos. Viename rife narai matė ir ryklius.
Ką A.Bertulis regėjo pasiekęs savo rekordinį gylį? Ar būnant 150 metrų bedugnėje įmanoma suderinti šaltą protą ir azartą? „Ten jokio azarto nėra, – stabdė mane Algimantas. – Techniniame nardyme negali būti jokio džiazo, jokių improvizacijų.
Krinti į gylį, o po to, kai kyli, yra tik matematika – skaičiuoji metrus, minutes, privalomus sustojimus, stebi prietaisus, ir viskas turi griežtą tvarką.“
Nusileidimo vandenyje greitis labai didelis – 30–40 metrų per minutę.
Kuo greičiau neri, tuo geriau. Neriama su mišiniais, kuriuos narai gamina ir dujų proporcijas skaičiuoja patys. Tarkime, krintant į 150 metrų gylį mišinyje yra tik 7 procentai deguonies, kai normaliai žmogus kvėpuoja esant 21 procentui, helis sudaro 60 procentų, o likusi dalis – azotas.
Jei tokio mišinio netyčia per kvėpuoklį kas nors įkvėptų paviršiuje, niekas jo nebeatgaivintų. Todėl daromi skirtingi mišiniai leistis į dugną ir kilti – jie perjungiami griežtai nustatytame gylyje.
Bet kokia klaida perjungiant orą – mirtis arba invalidumas. Klaida gali būti ir žmogiškasis veiksnys, ir įrangos gedimas. Kiekvienais metais žūsta po keletą techninio nardymo atstovų.
Kildamas naras privalo griežtai vadovautis iš anksto kompiuteriu parengta nėrimo programa. Labai svarbu sustoti reikiamame gylyje, padaryti pauzę, kad išsotintum organizmą nuo azoto pertekliaus. Iki 100 metrų galima kilti ir 20 metrų per minutę greičiu, nuo šimto – ne daugiau kaip dešimties.
„Dideliame gylyje pauzė trunka apie minutę, pradedant nuo 50 metrų – po dvi, artėjant prie paviršiaus jos ilgėja ir 6 metrų gylyje gali tęstis iki valandos ar kelių.
Visa tai vyksta keičiant mišinius, kurių jokiu būdu negalima supainioti, priešingu atveju tokia klaida taps paskutinė“, – pasakojo A.Bertulis.
Šie mišiniai nėra pigūs. Pavyzdžiui, Egipte nerti į 100 metrų gylį kainuoja apie 1 tūkstantį eurų. „Vienam tai daryti draudžiama, todėl turi mišinius pirkti sau ir instruktoriui – deguonį, helį, – apie neįprastą būdą vandenyje tirpinti pinigus pasakojo Algimantas. – Egipte užtenka apsivilkti spalvingą kostiumą ir gali nerti, o mes turime turėti sausą kostiumą, pakostiumį, slidininko aprangą, šiltas pirštines, tik tada apsivelkame naro kostiumą. Sausąją aprangos dalį dar pripučiame argono dujų – taip atrodo techninių narų „vakarėlio“ apranga, kuri Ančioje ar Baltijoje padeda giliai po vandeniu jaustis beveik taip pat šiltai, kaip kokiame pietų kurorto klube.“
Dar plaukmenys, dvi kaukės, tiek pat dugninių kvėpuoklių, giliamačių, kompiuterių, kelios poros sudvejintų balionų. Į gylį susirengęs naras ant savęs užsikrauna beveik 100 kilogramų papildomo svorio.
Viskas dubliuojama tam, kad jei sutriktų kurio nors prietaiso veikimas ar oro padavimas, galėtum padėti ne tik sau, bet ir suskubtum į pagalbą kitam. Gilumoje esant kritinei situacijai vienam išsigelbėti – jokių šansų.
„Tačiau visais atvejais galioja nerašyta taisyklė: geriau viena žūtis nei dvi“, – visiškai ramiai sakė pašnekovai. Po gilesnio nėrimo narai jaučia tokį nuovargį, kad net nepajėgia patys nusiimti balionų ir įsiropšti į laivą – jiems padeda palaikymo komanda.
Mokslininkai apskaičiavo: 100 metrų gylyje žmogus suslegiamas taip, jog net sutrumpėja penkiais centimetrais. Suspaudžiamos kūno molekulės, nervai, 200 metrų ir giliau žmogus jau sunkiai kontroliuoja save, prasideda nevaldomas drebulys, kai kas regi haliucinacijas, mato net undines.
„60–70 metrų gylyje, jei kvėpuoji paprastu oru, azotas ištrina visą tavo atmintį.
Bandėme atlikti testą: suskaičiuoti, kiek yra dukart du. Niekaip nepavyko prisiminti atsakymo. Tokiais atvejais išnėręs neatsimeni, nei ką matei, nei kur buvai“, – tikino Algimantas.
Jokios romantikos – vien disciplina ir labai daug skaičių?
„Kai grįžti iš didelio gylio, jautiesi labai gyvybingas, dingsta visos darbo ar namų problemos, supranti, kad peržengei savo ribas ir gali siekti dar daugiau“, – teigė Aidas.
Algimantas savijautą dideliame gylyje palygino su išsilaipinimu Mėnulyje. Juk ir kosmonautai skrydžiams rengiasi vandenyje, kur tobulina nesvarumo būsenos įgūdžius.
„Kiekvienąsyk, kai paneri giliau nei 50 metrų, visi rūpesčiai galvoje išsitrina, dingsta bet kokios mintys, susikoncentruoji tik į nėrimą ir grįžti šviesia galva. Iškilęs jauti euforiją, kaip laimėjęs kovą varžybose“, – sakė A.Bertulis.
Bet tokia savęs atnaujinimo procedūra yra pavojinga?
„Taip“, – neslėpė narai. Algimantui prieš keletą metų Ančioje kylant iš 70 metrų gylio užšalo vienas reguliatorius, po to ir kitas, viskas pradėjo burbuliuoti lyg perlinėje vonioje. Jis bandė atsisukti atsarginį balioną, bet nespėjo – staiga iškilo į paviršių.
„Pagal mėgėjų taisykles turėčiau iškilti į paviršių ir šauktis pagalbos. Tada kviečiamas sraigtasparnis ir esi gabenamas į barokamerą Suvalkuose ar Gdanske. Kursuose Egipte mus išmokė – jei kas nors panašaus atsitiko, reikia nusileisti atgal į tą gylį, kur įvyko incidentas, ir pradėti kilti iš naujo pagal planą.
Taip ir padariau: iškilau, po to iškart panėriau atgal, susiradau Aidą, parodžiau, kad turiu didelių problemų. Pasinaudodamas draugo atsargine įranga kartu su juo kilau iš naujo. Šešių metrų gylyje sustojau, Aidas atidavė man visą savo mišinį, po to grįžo pas mane, krante dar surinkęs mišinio iš kitų narų.
Taip kartu po vandeniu 6 metrų gylyje gulėjome dar tris valandas“, – prisimena Algimantas.
Vieną vasarą vyrai nusprendė nerti į Baltiją – į jūrą jie išplaukė su žvejais. Kai sutartu laiku išniro, 24 metrų laivas vos buvo matyti tolumoje. Narai visaip bandė atkreipti į save dėmesį.
Tai pavyko tik po trijų valandų, kai nurimus bangoms persigandęs kapitonas pro žiūronus pagaliau pamatė susikabinusius pradingėlius, mojuojančius plūdurais.
Ką narai veikia, kai po vandeniu, arti paviršiaus, nejudėdami leidžia privalomas valandas, kad iškvėpuotų azoto perteklių?
„Apmąstai panėrimą, jei geras matomumas, pasižvalgai, svajoji, žaidi kompiuteriu, atsipalaiduoji, paskanauji šokolado“, – pasakojo Algimantas, demonstruodamas, kaip 6 metrų gylyje įmanoma užsiimti sausumos veikla.
Tie, kurie nusileidžia itin giliai, paskutiniame sustojime prieš iškildami būna ir po keletą ar keliolika valandų. Juos aplanko kiti narai, palinksmina, stebi, kad žmogus neužmigtų, neprarastų sąmonės, neišspjautų kvėpuoklio, nes tai baigtųsi žūtimi.
Raudonosios jūros „akvariumas“ ir žuvytės šių narų nebedomina, juolab kad beveik tą patį mato ir nardantieji vos kelių metrų gylyje. Kas kita – nuskendę laivai, tegu ir vėsioje, tamsioje, drumzlinoje, dažnai pasišiaušusioje Baltijoje. Joje ar bet kuriame ežere jau nuo 30 ar 40 metrų – visiška naktis.
Algimantas kokį pusšimtį kartų yra panėręs Baltijoje ieškoti skenduolių laivų, jų tyrinėti ar šiaip pasižvalgyti po kajutes. Į tokias povandenines keliones vyrai susirengia ir vieni, ir kartu su bendraminčiais. Ekspedicijos kruopščiai planuojamos. Jų kolega iš Latvijos Vadimas Bucharinas daug laiko praleidžia kariniuose archyvuose, ieško duomenų apie paskendusius ir dar neatrastus laivus.
„Baltijoje yra daug skenduolių, tačiau tamsoje surasti laivą 50 metrų gylyje itin sunku“, – patikino Aidas.
Buvo pasiryžę Baltijoje nerti prie lėktuvo
Vyrai buvo pasiryžę panaudoti savo didžiulę patirtį ir nunerti į Baltiją prie 124 metrų gylyje gulinčio „Klaipėdos avialinijų“ lėktuvo An-2, kuris gegužės 15 dieną, pilotuojamas dviejų lietuvių, išskrido iš Švedijos Geteborgo miesto, bet galutinio skrydžio taško nepasiekė.
Po trijų parų orlaivis buvo aptiktas daugiau kaip 116 kilometrų nuo kranto, tarp Liepojos ir Palangos. Į paieškas buvo pasitelktas Karinių jūrų pajėgų priešmininis laivas „Kuršis“. Kariškiai panaudojo du povandeninės apžiūros robotus – nuleido juos prie nuskendusio lėktuvo. Tačiau vienas prietaisas įstrigo lėktuvo nuolaužose ir jo nepavyko iškelti.
„Mes buvome pasirengę nunerti prie lėktuvo ir atlaisvinti robotą“, – teigė Algimantas.
Beveik du mėnesius Baltijos dugne pragulėjusį „Kuršio“ robotą į paviršių ištraukė kitas robotas, nes siųsti į tokį gylį žmogų pernelyg pavojinga. Kaip tai būtų darę šie narai?
„Būtume atlikę kokius tris nėrimus Ančioje Lenkijoje, ežero dugne daugiau kaip šimto metrų gylyje imituotume to objekto paiešką ir veiksmų eiliškumą. Aš jau turėjau tokį planą: jei jūros dugne 124 metrų gylyje užtruktume 10 minučių, bendras panėrimo laikas siektų 122 minutes. Vienam žmogui būtų reikėję 13 810 litrų skirtingų helio bei deguonies mišinių“, – sakė Algimantas.
Pasaulio rekordas – 332,35 metro gylis
Į Guinnesso rekordų knygą įrašytas gylio rekordas priklauso egiptiečiui Ahmedui Gabrui (nuotr.). Praėjusių metų rugsėjo 18 dieną Raudonojoje jūroje jis paniro į 332,35 metro gylį.
Nusileidimas truko 15 minučių, pakilimas su sustojimais – 13,35 valandos.
Pasiekti pasaulinį rekordą padėjo 30 žmonių komanda. Per visą šio nėrimo laiką egiptietis sunaudojo 92 balionus mišinio. Rekordo siekęs naras ketino nusileisti į 350 metrų gylį, tačiau po 290 metrų ėmė jausti aukšto slėgio neurologinį sindromą, didėjant gyliui darėsi vis blogiau.
Aukšto slėgio neurologinis sindromas gali pasireikšti nardant 150 ir daugiau metrų gylyje, kai naudojamas helio mišinys. Simptomai: galvos svaigimas, pykinimas, vėmimas, drebulys, nuovargio jausmas, mieguistumas.
Kesoninė liga tyko kylančių per greitai
Dekompresinė, arba kesoninė, liga – tai būklė, pasireiškianti narams, per greitai iš didelio gylio kylantiems į vandens paviršių. Ši būklė yra susijusi su azoto (bespalvių ir bekvapių dujų) burbuliukų susidarymu kraujyje. Azotas sudaro 70 proc. oro, kuriuo kvėpuojame. Leidžiantis žemyn po vandeniu didėja slėgis, veikiantis žmogų iš išorės. Kuo giliau paneriama, tuo spaudimas yra didesnis. Slėgiui didėjant, dujos tampa tirpesnės ir vis daugiau jų ištirpsta kraujyje. Ištirpę dideli azoto kiekiai gali sukelti didelių sveikatos sutrikimų ar net žūtį.
Jei naras į vandens paviršių kyla lėtai, azoto perteklius yra iškvepiamas. Kylant per greitai, plaučiai nespėja pašalinti azoto, kraujyje ima formuotis azoto dujų burbuliukai, kurie gali užkimšti kraujagysles, dėl to jos sutrūkinėja, narą gali ištikti mirtis ar paralyžius.
Siekiant išvengti dekompresinės ligos yra sudarytos specialios lentelės, kuriose nurodytas sustojimų išnyrant iš tam tikro gylio skaičius ir trukmė.
Gydymo įstaigose dekompresine liga sergantys pacientai gydomi barokamerose (nuotr.). Tai hermetinis aparatas, kuriame keliamas atmosferos slėgis ir didinama gryno deguonies koncentracija. Per baroterapijos procedūrą deguonies koncentracija kraujo plazmoje ir limfoje padidėja apie 20 kartų ir jis ima skverbtis į audinius.
